„Viešpatie, išmėgink ir išbandyk mane“

„ŠIRDĮ išbando Viešpats“ (Patarlių 17:3). Kokia paguoda mums šie žodžiai! Žmonės juk sprendžia iš to, kas akiai regima, o mūsų dangiškasis Tėvas „žiūri į širdį“ (1 Samuelio 16:7).

Patys nė nesugebėtume gerai įžvelgti savo slapčiausių motyvų ir polinkių. Kodėl? Todėl, kad žmogaus „širdis yra klastingesnė už viską ir nenuspėjama. Kas gali ją perprasti?“ Bet Dievas ją perpranta. Jis sako: „Aš, Viešpats, ištiriu širdį, išbandau inkstus“ (Jeremijo 17:9, 10, NW, Brb). Jehova išties permano „širdį“ — taigi ir mūsų vidines paskatas, taip pat „inkstus“ — mūsų giliausias mintis ir jausmus.

Kodėl esame mėginami?

Ne veltui senovėje gyvenęs karalius Dovydas prašė Dievo: „Viešpatie, išmėgink ir išbandyk mane, ištirk mano širdį ir inkstus“ (Psalmyno 26:2, Brb). Bet ar Dovydas buvo toks nepriekaištingas savo žodžiais ir darbais, kad neturėjo ko baimintis, jeigu Jehova jį mėgintų? Aišku, ne. Kaip ir mes, šis vyras buvo netobulas ir neįstengė visapusiškai laikytis Dievo nustatytų normų. Dėl savo žmogiško silpnumo Dovydas kelis kartus sunkiai nusidėjo. Vis dėlto jis „vaikščiojo [...] tyra ir neklastinga širdimi“ (1 Karalių 9:4, Brb). Iš ko matyti? Iš to, kad Dovydas leisdavosi sudrausminamas ir pasitaisydavo. Vadinasi, jis tikrai mylėjo Jehovą ir buvo jam iki galo atsidavęs.

O kaip yra su mumis? Jehova žino, kad mes netobuli, nusidedame kalba ir veiksmais. Nors ir gebėtų numatyti kiekvieno žmogaus ateitį, šito jis nedaro, nenulemia, kuriuo gyvenimo keliu eisime. Mus, savo kūrinius, jis maloningai apdovanojo valios laisve ir gerbia teisę apsispręsti patiems.

Bet kartais Dievas vienaip ar kitaip ištiria, kokie esame viduje, kokie mūsų motyvai. Galbūt jis suteikia tokių progų, kad atsiskleistų, kas mūsų širdyje. Taip pat leidžia susiklostyti tam tikroms aplinkybėms ir kilti sunkumams, kad išaiškėtų mūsų slapčiausi polinkiai. Čia ir parodome Dievui atsidavimą ir ištikimybę. Per mėginimus, kuriuos patiriame Jehovai leidus, pasimato, koks yra mūsų tikėjimas ir ar esame „subrendę ir nieko nestokojantys“ (Jokūbo 1:2-4).

Kaip kadaise buvo išbandytas tikėjimas

Jehovos tarnų tikėjimas bandomas ir motyvai ištiriami jau nuo pačių seniausių laikų. Taip kadaise buvo ir su patriarchu Abraomu. „Dievas išbandė Abraomą“ (Pradžios 22:1). Jehova šio žmogaus tikėjimą išmėgino jau nebe pirmą kartą. Prieš keletą dešimtmečių Dievas paprašė jo su šeima persikelti iš klestinčio Ūro į svetimą šalį (Pradžios 11:31; Apaštalų darbų 7:2-4). Patriarchas, tikriausiai turėjęs aname mieste namus, neįsigijo nuolatinio būsto Kanaane,  nors čia praleido apie šimtą metų (Hebrajams 11:9). Abraomui ir jo šeimai klajoklių gyvenimas nebuvo lengvas: bet kada galėjo užklupti badas, ginkluotos gaujos. O kur dar kaimynystė su pagonių tautomis ir jų valdovais. Tačiau Abraomas visa ištvėrė ir jo tikėjimas liko nepajudinamas.

Paskui Jehova ištyrė Abraomą itin sunkiu išmėginimu. „Paimk savo sūnų, [...] savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, [...] ir paaukok jį kaip deginamąją auką“ (Pradžios 22:2). Izaokas tėvui buvo ypatingas palikuonis. Jis — vienatinis Abraomo ir jo žmonos Saros vaikas. Izaokas buvo pažado sūnus, vienintelė viltis, kad Abraomo „sėkla“, kaip tarė Dievas, paveldės Kanaano kraštą ir bus palaima daugeliui. Juk jis Abraomo ilgai lauktas sūnus, gimęs Dievo valia per stebuklą! (Pradžios 15:2-4, 7)

Tik pagalvok, kaip sunku buvo Abraomui suvokti, kodėl iš jo šito reikalaujama. Nejau Jehova nori, kad būtų paaukotas žmogus? Negi sūnų, kuriuo Abraomas džiaugiasi senatvėje, Jehova davė tik tam, kad jį dabar paaukotų?

Abraomas, kad ir neperprato, kodėl Dievas taip liepia, nedelsdamas pakluso. Jis tris dienas keliavo iki nurodyto kalno. Viršūnėje pastatė aukurą ir sukrovė malkas. Ir štai sunkiausia akimirka. Abraomas ima peilį ir jau pakelia ranką virš sūnaus. Čia Jehovos angelas jį sustabdo ir sako: „Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienturtį sūnų“ (Pradžios 22:3, 11, 12). Ak, kaip Abraomui atlėgo nuo šių žodžių! Jehovos lūkestis išsipildė: patriarchas nesusvyravo tikėjimu (Pradžios 15:5, 6). Tuojau pat vietoj Izaoko buvo paaukotas avinas. Paskui Jehova patvirtino sandoros pažadą dėl Abraomo  sėklos. Nenuostabu, jog šis vyras buvo pramintas Jehovos draugu (Pradžios 22:13-18; Jokūbo 2:21-23).

Mūsų tikėjimas irgi išbandomas

Mes, Dievo tarnai, irgi neišvengsime mėginimų. Tiesa, šiandieną daugiausia esame bandomi ne tuo, ką Jehova liepia daryti, o tuo, ką, jam leidžiant, tenka išgyventi.

Apaštalas Paulius rašė: „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (2 Timotiejui 3:12). Mus gali spausti bendramoksliai, pažįstami, giminaičiai, kaimynai, neteisingai informuoti valdžios atstovai. Galbūt patiriame užgaulių, smurtą, materialinių skriaudų. Tikruosius krikščionis, be to, vargina tokios pat bėdos, kaip ir kitus aplinkui, — ligos, nusivylimai, neteisybė. Per visus sunkumus ir išbandomas žmogaus tikėjimas.

Apaštalas Petras atkreipė dėmesį, kuo naudingi tikėjimo išmėginimai: „Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus“ (1 Petro 1:6, 7). Vadinasi, išbandymai veikia panašiai kaip ugnis gryninant auksą. Per tokį procesą priemaišos atskiriamos, metalas ištaurinamas. Taip yra ir su mūsų tikėjimu, kai esame bandomi.

Gal mus ištiko kokia neganda ar stichinė nelaimė. Jei tikėjimas tvirtas, nepasiduodame pernelyg didelei graužačiai. Paguodos semiamės iš Jehovos, kuris mus patikina: „Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ (Hebrajams 13:5). Pirmiausia žiūrime dvasinių dalykų, žinodami, kad Jehovos rūpesčiu tikrai nepristigsime, kas būtina pragyvenimui. Tikėjimas palaiko mus sunkiais momentais ir apsaugo nuo bereikalingų nuogąstavimų, kurie tik dar labiau apsunkintų.

Išbandymai naudingi dar ir tuo, kad per juos paaiškėja, kokios yra mūsų tikėjimo spragos, taigi žinome, kur reikia pasitaisyti. Kiekvienam verta apsvarstyti keletą klausimų. Kaip galiu sustiprinti savo tikėjimą? Ar nereikėtų daugiau studijuoti su malda Šventąjį Raštą ir jį apmąstyti? Ar stengiuosi nepraleisti jokios mūsų sueigos ir semiuosi viską, kas ten pateikiama? Ar nemėginu problemų spręsti savo jėgomis, užuot maldoje pavedęs rūpesčius Jehovai Dievui? Bet neapsiribokime vien savityra.

Norėdami sustiprinti savo tikėjimą, galbūt turėsime žadinti dvasinį apetitą, trokšti Dievo Žodžio „neatmiešto pieno“ (1 Petro 2:2; Hebrajams 5:12-14). Būkime kaip psalmininko minėtas žmogus, kuris „džiaugiasi Viešpaties Įstatymu ir mąsto jo Įstatymą dieną naktį“ (Psalmyno 1:2).

Taigi Bibliją ne tik skaitykime, bet, dar svarbiau, apmąstykime, ką ji mums sako, taikykime jos patarimus (Jokūbo 1:22-25). Tada meilė Dievui augs, mūsų maldos bus konkretesnės ir nuoširdesnės, tikėjimas tvirtės.

 Kuo vertingas išmėgintas tikėjimas

Žinodami, kad tikėjimas yra būtina sąlyga Dievo malonei pelnyti, visomis išgalėmis stengsimės jį stiprinti. Biblija mums primena: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11:6). Laikykimės tokio nusistatymo kaip vienas vyras, maldavęs Jėzaus: „Man padėk dėl mano tikėjimo stokos!“ (Morkaus 9:24, Jr, išnaša).

Ištverdami tikėjimo mėginimus, padedame ir kitiems. Štai artimo netekęs krikščionis stiprybės semiasi iš tikėjimo, kad Dievas mirusiuosius prikels. Žmogus gedi, bet nenusimena „kaip tie, kurie neturi vilties“ (1 Tesalonikiečiams 4:13, 14). Ko gero, aplinkiniai matydami, kokią galią turi krikščionio tikėjimas, supras tikrąją jo vertę. Galbūt jie užsidegs troškimu turėti tokį pat tikėjimą, ims studijuoti Dievo Žodį ir taps Jėzaus Kristaus mokiniais.

Jehova žino, kad išmėgintas tikėjimas itin brangus. Išbandymai dar parodo, ar mūsų tikėjimo pagrindas išties tvirtas. Pamatome savo tikėjimo spragas, todėl esame pasirengę jas užtaisyti. O atlaikydami išbandymus galime ir kitus paskatinti tapti Jėzaus mokiniais. Tad kiek galėdami stenkimės stiprinti tikėjimą, idant atlaikęs visokiausius mėginimus jis būtų „pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus“ (1 Petro 1:7).

[Iliustracija 13 puslapyje]

Darydamas tikėjimo darbus, Abraomas tapo Jehovos draugu

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Kad tikėjimas padeda ištverti, tampa akivaizdu per išmėginimus

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 12 puslapyje]

From the Illustrated Edition of the Holy Scriptures, by Cassell, Petter, & Galpin