Jehovos Žodis gyvas

Danieliaus knygos apžvalga

„DANIELIAUS knyga — viena įdomiausių Biblijos knygų. [...] Jos puslapiuose glūdi amžinos tiesos“, — sakoma žodyne Holman Illustrated Bible Dictionary. Danieliaus knygos pasakojimas prasideda nuo 618 m. p. m. e., kai Babilono karalius Nebukadnecaras atžygiuoja ir apgula Jeruzalę. Jis paima nelaisvėn kai kuriuos izraelitus ir išveda į Babiloną (Danieliaus 1:1-3). Tarp jų yra Danielius, tuomet greičiausiai dar paauglys. Knygos pasakojimui baigiantis Danielius tebėra Babilone. Dabar pranašui, jau sulaukusiam kone šimto metų, Dievas pažada: „Ilsėkis! Prisikelsi savo atpildui dienų pabaigoje“ (Danieliaus 12:13).

Pirmojoje Danieliaus knygos dalyje įvykiai aprašomi chronologiškai ir žvelgiant iš šalies; antrojoje viskas pasakojama pirmuoju asmeniu. Knygą parašė pats Danielius. Joje yra pranašysčių apie pasaulio imperijų iškilimą ir žlugimą, Mesijo atėjimo laiką bei mūsų dienų įvykius. * Pagyvenęs pranašas taip pat prisimena savo ilgametę praeitį ir pasakoja atsitikimus, skatinančius mus būti ištikimus Dievui. Danieliaus knygos žinia gyva ir veiksminga (Hebrajams 4:12).

KĄ SUŽINOME IŠ CHRONOLOGINIO PASAKOJIMO?

(Danieliaus 1:1—6:29 [1:1—6:28, Brb])

Eina 617 m. p. m. e. Danielius bei trys kiti jaunuoliai — Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas yra Babilono rūmuose. Per trejus metus, kol lavinami, jie lieka ištikimi Dievui. Maždaug po aštuonerių metų karalius Nebukadnecaras regi mįslingą sapną. Danielius atskleidžia to sapno turinį ir paaiškina reikšmę. Karalius pripažįsta, kad Jehova yra „dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių apreiškėjas“ (Danieliaus 2:47). Tačiau netrukus Nebukadnecaras, atrodo, tą pamoką pamiršta. Kai trys Danieliaus draugai atsisako pagarbinti didžiulę statulą, karalius liepia įmesti juos į degančią krosnį. Tikrasis Dievas išgelbsti jaunuolius ir Nebukadnecarui belieka pripažinti, jog „nėra jokio kito Dievo, kuris galėtų taip išgelbėti“ (Danieliaus 3:29).

Karalius sapnuoja kitą reikšmingą sapną. Jis mato milžinišką medį, kuris nukertamas ir sukaustomas, kad nebeaugtų. Danielius paaiškina ir šį sapną. Jis iš dalies išsipildo tada, kai Nebukadnecaras praranda protą, o paskui atgauna. Praslinkus dešimtmečiams karalius Belšacaras iškelia prabangią puotą savo dvariškiams ir įsako atnešti iš Jehovos šventyklos paimtus  indus, tuo parodydamas didelę nepagarbą Dievui. Tą pačią naktį Belšacaras nužudomas ir karaliauti pradeda Darijus Medas (Danieliaus 5:30—6:1 [5:30, 31, Brb]). Valdant Darijui pranašą Danielių, jau perkopusį devyniasdešimt, pavydūs pareigūnai sumano nužudyti. Tačiau Jehova išgelbsti jį „iš liūtų letenų“ (Danieliaus 6:28 [6:27, Brb]).

Atsakymai į klausimus:

1:11-15. Ar keturi jaunuoliai judėjai atrodė geriau dėl to, kad valgė daržoves? Ne. Jokia mityba nepadeda akivaizdžiai pagerinti išvaizdos vos per dešimt dienų. Jaunuoliai skyrėsi iš kitų todėl, kad Jehova laimino juos už parodytą ištikimybę (Patarlių 10:22, Brb).

2:1. Kada Nebukadnecaras matė sapną apie didžiulę statulą? Kaip skaitome Biblijoje, „antrais savo karaliavimo metais“. Nebukadnecaras tapo karaliumi 624 m. p. m. e. Taigi antrieji jo valdymo metai prasidėjo 623 m. p. m. e. — gerokai anksčiau nei jis įsiveržė į Judą. Tada Danielius dar negalėjo būti Babilone ir paaiškinti karaliui sapną. ‘Antri metai’ tikriausiai skaičiuojami nuo 607 m. p. m. e., kai Babilono karalius Nebukadnecaras sugriovė Jeruzalę ir tapo pasaulio valdovu.

2:32, 39. Kokia prasme sidabrinė karalystė buvo menkesnė už tą, kurią vaizdavo aukso galva, o žalvarinė — už tą, kurią vaizdavo sidabras? Medijos ir Persijos imperija, kurią simbolizavo sidabrinė statulos dalis, buvo menkesnė už Babiloną, aukso galvą, ta prasme, kad nenukariavo Judo. Po šių karalysčių iškilo Graikija, bet ji neprilygo Medijai ir Persijai, taip kaip žalvaris neprilygsta sidabrui. Nors Graikijos imperija užėmė didesnę teritoriją, jai nebuvo duota privilegijos išlaisvinti Dievo tautą iš Babilono, ką padarė Medija ir Persija.

4:5, 6 [4:8, 9, Brb]. Ar Danielius tapo magu? Ne. „Magų galva“ jį vadino todėl, kad buvo paskirtas „visų Babilono išminčių seniūnu“ (Danieliaus 2:48).

4:7, 8, 17-19 [4:10, 11, 20-22, Brb]. Ką vaizdavo Nebukadnecaro regėtas milžiniškas medis? Medis pirmiausia simbolizavo patį Nebukadnecarą — pasaulinės imperijos galvą. Tačiau kadangi ta imperija siekė „ligi žemės pakraščių“, vadinasi, turėjo vaizduoti kai ką daug didingesnio. Kaip rodo Danieliaus 4:14 [4:17, Brb], sapnas susijęs su Aukščiausiojo valdžia žmonijai. Taigi medis taip pat vaizdavo Jehovos valdymą, ypač žemėje. Trumpai tariant, sapno reikšmė dvejopa: tas medis reiškė Nebukadnecaro valdymą ir Jehovos visavaldystę.

4:13, 20, 22, 29, 30 [4:16, 23, 25, 32, 33, Brb]. Kiek tęsėsi „septyni laikai“ (Brb)? „Septyni laikai“ truko daug ilgiau nei septynias dienas, nes karaliaus Nebukadnecaro išvaizda negalėjo taip smarkiai pasikeisti vos per savaitę. Šie „laikai“ jam reiškė septynerius metus po 360 dienų, taigi iš viso 2520 dienų. Sapnui pildantis didesniu  mastu, „septyni laikai“ sudaro 2520 metų (Ezechielio 4:6, 7). Šis laikotarpis prasidėjo 607 m. p. m. e., kai buvo sugriauta Jeruzalė, ir baigėsi 1914-aisiais, Jėzui tapus danguje Karaliumi (Luko 21:24).

6:7-11 [6:6-10, Brb]. Kadangi meldžiantis kūno laikysena nėra svarbi, ar Danieliui nebūtų buvę išmintinga per trisdešimt dienų melstis Jehovai slapta? Apie Danieliaus įprotį melstis tris kartus per dieną visi gerai žinojo. Todėl sąmokslininkai ir sumanė išgauti įsakymą, draudžiantį tai daryti. Jei Danielius būtų liovęsis melstis taip, kaip buvo pratęs, kitiems galėjo atrodyti, kad jis nebesilaiko savo principų ir nebėra išimtinai atsidavęs Jehovai.

Ko pasimokome:

1:3-8. Danieliaus ir jo draugų apsisprendimas likti ištikimiems Jehovai akivaizdžiai liudija, koks naudingas šiems jaunuoliams buvo tėvų auklėjimas. Jei dievobaimingi tėvai pirmiausia rūpinasi dvasiniais dalykais ir to paties moko savo vaikus, šie tikriausiai atsispirs spaudimui ir pagundoms, kurių patiria mokykloje ar kitur.

1:10-12. Danielius suprato, kodėl „rūmų vyriausiasis pareigūnas“ bijojo karaliaus, ir nebeprašė jo pagalbos. Tačiau vėliau kreipėsi į „prižiūrėtoją“, kuris, matyt, buvo sukalbamesnis. Sunkiomis aplinkybėmis mes irgi turime veikti įžvalgiai, išmintingai ir apdairiai.

2:29, 30. Kaip ir Danielius, turime pripažinti, jog mūsų žinios, savybės bei sugebėjimai yra iš Jehovos, įgyti per jo biblinį mokymą.

3:16-18. Vargu ar trys hebrajai būtų atsakę su tokiu tvirtu įsitikinimu, jei anksčiau būtų pasidavę spaudimui dėl valgio. Mes irgi turime stengtis būti ‘ištikimi visame kame’ (1 Timotiejui 3:11, Brb).

4:21-24 [4:24-27, Brb]. Skelbti Karalystės žinią bei nepalankius Dievo nuosprendžius reikia tvirto tikėjimo ir drąsos, kokią parodė Danielius pranešdamas Nebukadnecarui, kas karalių ištiks ir ką turi daryti, kad jo ‘gerovė būtų patvari’.

5:30—6:1 [5:30, 31, Brb]. „Patyčių giesmė Babilono karaliui“ išsipildė (Izaijo 14:3, 4, 12-15). Šėtonas, Velnias, toks pat išdidus kaip Babilono dinastijos karaliai, irgi susilauks gėdingo galo (Danieliaus 4:27 [4:30, Brb]; 5:2-4, 23).

KĄ ATSKLEIDŽIA DANIELIAUS VIZIJOS?

(Danieliaus 7:1—12:13)

553 m. p. m. e., kai mato pirmąją viziją, Danieliui jau per septyniasdešimt. Jis regi keturis didžiulius žvėris, kurie simbolizuoja vieną po kitos einančias pasaulio imperijas nuo jo iki mūsų laikų. Kitoje vizijoje pranašas nukeliamas į dangų ir mato „tarsi žmogaus sūnų“, kuriam suteikiama „amžina valdžia“ (Danieliaus 7:13, 14). Po dvejų metų gauna dar vieną regėjimą — apie Mediją ir Persiją, Graikiją bei kitą galybę, kuri tampa „įžūliu karaliumi“ (Danieliaus 8:23).

Eina 539 m. p. m. e. Babilonas žlugo ir Darijus Medas tapo chaldėjų karalystės valdovu. Danielius prašo Jehovą atkurti jo gimtąjį kraštą. Kol pranašas meldžiasi, Jehova siunčia angelą Gabrielių duoti jam „nuovokos bei supratimo“ apie Mesijo atėjimą (Danieliaus 9:20-25, Brb). Bėga laikas. Jau 536—535 m. p. m. e., izraelitų likutis grįžęs į Jeruzalę. Bet šventyklos atstatymui trukdo priešai. Danieliui tai kelia nerimą ir jis karštai meldžia Dievą pagalbos. Jehova pas jį siunčia aukšto rango angelą. Padrąsinęs Danielių, tas angelas išsako pranašystę apie šiaurės karaliaus ir pietų karaliaus kovą  dėl viešpatavimo. Dviejų karalių tarpusavio konfliktas prasideda tada, kai Aleksandro Didžiojo karalystę pasidalija keturi jo karvedžiai, ir tęsiasi iki tol, kol „pakils Mykolas, didysis kunigaikštis“ (Danieliaus 12:1, Brb).

Atsakymai į klausimus:

8:9. Kas tas „gražusis kraštas“? Čia „gražusis kraštas“ simbolizuoja pateptųjų krikščionių padėtį žemėje valdant Anglijos ir Amerikos pasaulinei galybei.

8:25. Kas yra „kunigaikščių Kunigaikštis“ (Brb)? Hebrajiškas žodis sar, išverstas „kunigaikštis“, reiškia „vadovą“, arba „vyriausiąjį“. Titulas „kunigaikščių Kunigaikštis“ taikomas vien Jehovai Dievui, nes jis aukštesnis už visus kunigaikščius danguje, įskaitant „Mykolą, vieną iš vyriausiųjų kunigaikščių“ (Danieliaus 10:13, Jr).

9:21. Kodėl Danielius angelą Gabrielių vadina „vyru“? Todėl, kad jis, kaip ir ankstesnėje vizijoje, pasirodė Danieliui žmogaus pavidalu (Danieliaus 8:15-17).

9:27 (Brb). Kokia „sandora su daugeliu“ liko galioti iki septyniasdešimties metinių savaičių pabaigos, tai yra iki 36 m. e. m.? Įstatymo sandora buvo panaikinta 33 m. e. m., Jėzui mirus ant kančių stulpo. Tačiau Abraomo sandora etniniam Izraeliui nenustojo galioti iki 36 m. e. m. — Jehova iki tol rodė ypatingą malonę Abraomo palikuonims žydams. Abraomo sandora tebegalioja „Dievo Izraeliui“ (Galatams 3:7-9, 14-18, 29; 6:16).

Ko pasimokome:

9:1-23; 10:11. Dėl savo nuolankumo, dievobaimingumo, kruopštaus Raštų tyrinėjimo ir nepaliaujamų maldų Danielius buvo pavadintas „brangiuoju žmogumi“. Minėtos savybės jam taip pat padėjo ištikimai tarnauti Dievui iki gyvenimo pabaigos. Būkime pasiryžę sekti Danieliaus pavyzdžiu.

9:17-19. Net melsdami, kad ateitų Dievo naujasis pasaulis, kuriame „gyvena teisumas“, argi pirmiausia neturėtume prašyti, kad Jehova pašlovintų savo vardą ir apgintų savo teisę visa valdyti, o ne kad pašalintų mūsų sunkumus ir kančias? (2 Petro 3:13)

10:9-11, 18, 19. Sekdami angelu, kuris aplankė Danielių, turime drąsinti ir stiprinti vienas kitą — suteikti pagalbą ir paguosti.

12:3. Paskutinėmis dienomis „išmintingieji“, pateptieji krikščionys, ‘spindi tarsi žiburiai’ ir ‘į teisumą veda daugelį’ — „milžinišką [kitų avių] minią“ (Filipiečiams 2:15; Apreiškimo 7:9; Jono 10:16). Pateptieji „tarsi žvaigždės“ ypač švytės per Kristaus valdymo Tūkstantmetį, kai drauge su juo visokeriopai laimins žmoniją žemėje ir įgyvendins tai, kas numatyta per išpirką. „Kitos avys“ turi vieningai darbuotis su pateptaisiais ir visur juos remti.

Jehova „palaimins pagarbiai [jo] bijančius“

Ko Danieliaus knyga moko mus apie Dievą, kurį garbiname? Prisiminkime joje užrašytas pranašystes — jau išsipildžiusias ir dar turinčias išsipildyti. Jos aiškiai liudija: Jehova visuomet įvykdo, ką pažadėjęs! (Izaijo 55:11)

Ką pasakojamoji Danieliaus knygos dalis atskleidžia apie Dievą? Keturi jauni hebrajai, atsisakę taikytis prie Babilono rūmų gyvenimo, buvo apdovanoti pažinimu, įžvalga bei išmintimi (Danieliaus 1:17). Tikrasis Dievas pasiųsdamas savo angelą išgelbėjo Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą iš degančios krosnies. Jis apsaugojo Danielių liūtų duobėje. Jehova yra „pagalba ir skydas“ tiems, kas juo pasitiki, ir „palaimins pagarbiai [jo] bijančius“ (Psalmyno 115:9, 13).

[Išnaša]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kodėl Danielius buvo pavadintas „brangiuoju žmogumi“?