Gyvenimo istorija

Jehova padėjo ištverti totalitarinius režimus

Papasakojo Henrikas Dornikas

GIMIAU 1926-aisiais atsidavusių katalikų šeimoje. Gyvenome Silezijos Rudoje, angliakasių miestelyje netoli Katovicų, pietų Lenkijoje. Tėvai mane, vyresnįjį brolį Bernardą, dvi jaunesnes sesutes Ružą ir Editą mokė melstis, lankyti pamaldas ir priimti atgailos sakramentą.

Biblijos tiesa pasiekia mūsų namus

Kartą, 1937-ųjų sausį, kai teturėjau dešimt metų, tėvas grįžo namo džiūgaudamas. Jis parsinešė didelę, storą knygą, kurią gavo iš Jehovos liudytojų. „Vaikai, žiūrėkite! Tai Šventasis Raštas!“ — pasakė mums. Iki tol Biblijos nebuvau matęs.

Katalikų bažnyčia Silezijos Rudoje ir visame regione ilgą laiką darė didelę įtaką. Kunigai su kasyklų savininkais elgėsi labai draugiškai, bet iš angliakasių ir jų šeimų reikalavo visiško paklusnumo. Jei kuris nedalyvaudavo mišiose ar neidavo išpažinties, apšaukdavo bedieviu ir galėdavo atleisti iš darbo. Tokia grėsmė netrukus iškilo tėvui, nes jis bendravo su Jehovos liudytojais. Tačiau kai kunigas apsilankė mūsų namuose, tėvas visų akivaizdoje atskleidė jo religinę veidmainystę. Nenorėdamas turėti daugiau bėdos sutrikęs dvasininkas paliko mūsų šeimą ramybėje, ir tėvas darbo neprarado.

Tas atsitikimas su kunigu sustiprino mano ryžtą tyrinėti Bibliją. Per laiką pamilau  Jehovą, išsiugdžiau su juo artimus ryšius. Praėjus keliems mėnesiams po ano pokalbio su kunigu, dalyvavome Kristaus mirties minėjime, kuriame tėvas buvo pristatytas trisdešimties žmonių grupei žodžiais: „Jis — Jehonadabas.“ Veikiai sužinojau, kad „Jehonadabai“ — žemišką viltį puoselėjantys krikščionys ir kad jų gretos dar turės gausėti * (2 Karalių 10:15-17).

„Berniuk, ar žinai, ką reiškia krikštas?“

Priėmęs tiesą tėtis nustojo gerti, pasidarė geras vyras, rūpestingas tėvas. Vis dėlto mama nepritarė jo religinėms pažiūroms. Sakydavo norinti, kad tėtis gyventų kaip anksčiau ir kad liktų katalikas. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ji pamatė, jog tie patys kunigai, kurie pirmiau meldėsi už lenkų pergalę prieš įsibrovėlius vokiečius, dabar dėkoja Dievui už Hitlerio sėkmę! 1941-aisiais mama, kaip anksčiau kiti šeimos nariai, stojo Jehovos pusėn.

Iki tol jau buvau pareiškęs norą parodyti savo pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu, tačiau bendruomenės vyresnieji manė, jog esu per jaunas, ir patarė neskubėti. Galiausiai 1940-ųjų gruodžio 10-tą su Konradu Grabovu, ištikimu broliu, kuris vėliau mirė koncentracijos stovykloje, susitikome mažame bute pasikalbėti. Jis uždavė penkis klausimus ir patenkintas atsakymais mane pakrikštijo. Vienas iš klausimų buvo toks: „Berniuk, ar žinai, ką reiškia krikštas?“ Kitas: „Ar supranti, kad dabar, siaučiant karui, greit turėsi apsispręsti, kam tarnauti — Hitleriui ar Jehovai, ir kad tavo sprendimas gali kainuoti tau gyvybę?“ — „Taip“, — atsakiau nesvyruodamas.

Prasideda persekiojimai

Kodėl brolis Konradas Grabovas uždavė tokius konkrečius klausimus? Vokiečių armija 1939-aisiais užėmė Lenkiją ir mūsų tikėjimas bei ištikimybė buvo smarkiai išbandyti. Įtampa kasdien augo. Girdėjome, kaip bendratikiai suiminėjami, tremiami, uždaromi į kalėjimus ar koncentracijos stovyklas. Panašūs išbandymai laukė ir mūsų.

Naciai siekė visus jaunuolius, taigi ir mus keturis, padaryti uoliais Trečiojo reicho rėmėjais. Kadangi tėvai ne kartą atmetė siūlymą pasirašyti Volkslist (sąrašas, į kurį buvo įtraukiami priėmę ar norintys priimti Vokietijos pilietybę), jiems atėmė teisę į vaikų globą. Tėvą išvežė į Osvencimo koncentracijos stovyklą. Mane su broliu 1944-ųjų vasarį išsiuntė į pataisos namus Grodkuve (Grotkau) prie Nysos upės, o seseris — į katalikų vienuolyną Čarnovonsuose (Klosterbriuke) netoli Opolės. Taip valdžios bandė priversti mus išsižadėti neva „klaidingų savo tėvų pažiūrų“. Mama liko viena.

Kas rytą pataisos namų kieme iškeldavo vėliavą su svastika, o mums liepdavo jai saliutuoti pakelta dešine ranka ir šūksniu „Heil Hitler!“. Tai buvo nelengvas tikėjimo išbandymas, bet abu su Bernardu atsisakėme eiti į kompromisą. Už tokį „nepagarbų“ elgesį mus žiauriai sumušė. Vėlesnės pastangos palaužti mūsų dvasią irgi nuėjo niekais, todėl SS sargybiniai galiausiai pareiškė: „Arba pasirašote dokumentą dėl lojalumo Vokietijos valstybei ir stojate į vermachtą [Vokietijos armiją], arba jūsų laukia koncentracijos stovykla.“

 1944-ųjų rugpjūtį valdžios atstovai, duodami oficialų nurodymą mus išsiųsti į koncentracijos stovyklą, pasakė: „Priversti jų paklusti neįmanoma. Jiems patinka būti kankiniais. Tokie maištautojai kelia grėsmę visiems pataisos namų auklėtiniams.“ Nors kankiniu būti netroškau, džiaugiausi galėdamas drąsiai ir garbingai kentėti dėl Jehovos (Apaštalų darbų 5:41). Žinoma, savo jėgomis tikrai nebūčiau ištvėręs. Karštai melsdamasis labiau suartėjau su Jehova ir gavau iš jo stiprybės (Hebrajams 13:6).

Koncentracijos stovykloje

Netrukus mane išvežė į Gros Roseno koncentracijos stovyklą Silezijoje. Ten gavau kalinio drabužius, numerį bei violetinį trikampį, rodantį, jog esu Jehovos liudytojas. SS sargybiniai vėl pasiūlė laisvę ir net galimybę tapti nacių armijos karininku, jei įvykdysiu vieną sąlygą — „atmesiu Biblijos tyrinėtojų mokymus, priešingus Trečiojo reicho idėjoms“. Nė vienam iš kalinių nieko panašaus nesiūlydavo. Ištrūkti iš stovyklos šansą suteikdavo tik Jehovos liudytojams. Tačiau aš — kaip ir tūkstančiai kitų — šios „privilegijos“ nedvejodamas atsisakiau. Sargybiniai įspėjo: „Matai krematoriumo kaminą?! Jei nepersigalvosi, laisvę atgausi tik per jį.“ Dar kartą drąsiai atmečiau jų pasiūlymą ir „Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą“, pripildė mano širdį (Filipiečiams 4:6, 7).

Meldžiau Jehovą kaip nors susisiekti stovykloje su bendratikiais, ir jis mane išklausė. Tarp įkalintų krikščionių buvo vienas ištikimas brolis Gustavas Baumertas. Jis mane švelniai ir rūpestingai globojo. Iš tiesų Jehova pasirodė esąs man „gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ (2 Korintiečiams 1:3).

Po kelių mėnesių artėjant rusų armijai naciai buvo priversti stovyklą nedelsiant evakuoti. Prieš išvykstant mes, broliai, rizikuodami gyvybe nusprendėme nueiti iki moterų barakų ir įsitikinti, ar gyvos ir sveikos mūsų sesės. Ten kalėjo apie dvidešimt sesių, tarp jų Elza Abt ir Gertruda Ot. * Pamačiusios mus tuoj pribėgo ir po kelių tarpusavio padrąsinimo žodžių sugiedojo kartu Karalystės giesmę, kurioje skambėjo tokie žodžiai: „Kas lojalus, kas lieka prie Dievo, tas nebijos širdyje.“ * Visų akyse sužvilgo ašaros.

 Į kitą stovyklą

Naciai kalinius po 100—150 sugrūdo į tuščius anglių vagonus ir vežė per šaltį ir stingdantį lietų be maisto ir vandens. Kamavo troškulys. Išsekę, karščiuojantys kaliniai susmukdavo ant grindų ir mirdavo, vagonai tuštėjo. Mano kojos ir sąnariai taip baisiai ištino, kad negalėjau atsistoti. Po dešimties dienų saujelė išlikusiųjų pasiekė Mitelbau Doros griežtojo režimo stovyklą Nordhauzeno mieste, netoli Veimaro Tiuringijoje. Tą siaubingą kelionę ištvėrė visi broliai, ir tai buvo tikras stebuklas!

Vos spėjau atgauti jėgas, kai stovykloje kilo dizenterijos epidemija. Kai kurie mūsiškiai, tarp jų ir aš, susirgome. Mums patarė kol kas nevalgyti kaliniams duodamų sriubų, o maitintis vien apskrudinta duona. Laikiausi to ir netrukus pasveikau. 1945-ųjų kovą išgirdome, kad tų metų Šventojo Rašto citata yra Mato 28:19: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.“ Matyt, stovyklų vartai turėjo greit atsidaryti ir geroji naujiena vėl būti skelbiama. Tai mus pripildė džiaugsmo ir vilties, nes anksčiau manėme, jog Antrasis pasaulinis karas baigsis Armagedonu. Kaip nuostabiai Jehova stiprino tuo sunkiu metu!

Išlaisvinimas

1945-ųjų balandžio 1 dieną sąjungininkų pajėgos bombardavo SS barakus ir greta esančią mūsų stovyklą. Daug kas žuvo ar buvo sužeisti. Kitą dieną per smarkią ataką galingas bombos sprogimas išmetė mane į orą.

Į pagalbą atskubėjo vienas brolis, Fricas Ulrichas. Jis puolė rausti krūvą nuolaužų tikėdamas, kad aš dar gyvas. Galiausiai rado ir ištraukė. Atgavęs sąmonę suvokiau esąs sužalotas: ant kūno ir veido buvo daugybė žaizdų, nieko negirdėjau. Bombos trenksmas pažeidė ausų būgnelius. Kamavausi dėl to ne vienus metus, bet paskui klausa atsitaisė.

Iš tūkstančių kalinių per tą antpuolį liko gyvi tik nedaugelis. Žuvo ir kai kurie broliai, tarp jų mano mylimas Gustavas Baumertas. Nuo gautų žaizdų man išsivystė infekcija, pakilo karštis. Laimei, sąjungininkų pajėgos netrukus aptiko mus ir išlaisvino. Tuo tarpu irstantys žuvusių ar nužudytų kalinių lavonai sukėlė šiltinės epidemiją, kuria užsikrėčiau ir aš. Kartu su kitais atsidūriau ligoninėje. Nors gydytojai dėjo visas pastangas, iš susirgusių likome gyvi tik trys! Koks esu dėkingas Jehovai, kad stiprino ir padėjo likti ištikimam tais sunkiais laikais ir kad išgelbėjo mane iš „mirties šešėlio“ (Psalmyno 23:4, Brb).

Pagaliau namie!

Vokiečiams kapituliavus norėjau kuo greičiau grįžti namo, bet tai pasirodė ne taip lengva. Mane pastebėjo kai kurie buvę kaliniai, priklausantys organizacijai „Katalikų veikimas“. Rėkdami: „Užmušti jį!“ parvertė ant grindų ir ėmė trypti. Nuo jų žiaurumo apgynė vienas pro šalį ėjęs vyras, bet paskui teko ilgai gydytis, nes buvau sužalotas ir dar neatsigavęs po šiltinės. Vis dėlto namus galiausiai pasiekiau. Kokia laimė vėl būti sykiu su artimaisiais! Jie visi nesitvėrė džiaugsmu, nes mane laikė žuvusiu.

Tuoj pat pradėjome skelbti. Mūsų pastangos buvo ne veltui: atsiliepė daug  nuoširdžių tiesos ieškotojų. Man pavedė aprūpinti bendruomenes bibliniais leidiniais. Kartu su kitais broliais Veimare susitikdavau su Vokietijos filialo atstovais. Iš ten atgabenome į Lenkiją pačius pirmuosius po karo išleistus vokiško Sargybos bokšto numerius. Jie tuojau buvo išversti, paruoštos vaškuotės, dauginama. Kai Lenkijos liudytojų veiklos priežiūrą perėmė mūsų biuras Lodzėje, biblinius leidinius bendruomenės pradėjo gauti reguliariai. Ėmiau tarnauti specialiuoju pionieriumi, arba visalaikiu skelbėju. Mano teritorija buvo Silezija, kurios didelė dalis tada jau priklausė Lenkijai.

Tačiau stojus komunistiniam režimui Jehovos liudytojai Lenkijoje vėl imti persekioti. Kadangi laikiausi krikščioniško neutralumo, 1948-aisiais buvau nuteistas dvejiems metams. Kalėjime daugeliui kalinių padėjau suartėti su Dievu. Vienas iš jų priėmė tiesą, vėliau pasiaukojo Jehovai ir buvo pakrikštytas.

1952-aisiais vėl atsidūriau kalėjime, šį kartą už tariamą šnipinėjimą Jungtinėms Valstijoms! Laukdamas teismo buvau atskirtas vienutėje ir kvočiamas dieną naktį. Tačiau Jehova ir šį sykį išgelbėjo mane iš persekiotojų rankų. Vėliau tokio baisaus elgesio nebepatyriau.

Kas padėjo ištverti

Prisimindamas visus išbandymus bei sunkumus, galiu pasakyti, iš kur sėmiausi jėgų. Visų pirma stiprybės teikė Jehova ir jo Žodis, Biblija. Nuolatinė karšta malda „visokios paguodos Dievui“ bei kasdienės jo Žodžio studijos padėjo man ir kitiems broliams likti tvirtiems tikėjimu. Dvasiškai maitinomės skaitydami ranka perrašytus Sargybos bokšto straipsnius. Koncentracijos stovyklose didžiulė atrama man buvo rūpestingi, visuomet pasiruošę padėti broliai.

Tikra Jehovos dovana buvo žmona Marija. Mudu susituokėme 1950-ųjų spalį ir vėliau susilaukėme dukros, Halinos. Ją nuo mažens mokėme mylėti Jehovą ir jam paklusti. Su Marija išgyvenome 35 metus iki jos mirties po ilgos ir sunkios ligos. Netekęs žmonos labai sielvartavau. Nors kurį laiką jaučiausi ‘parblokštas, bet nepražuvau’ (2 Korintiečiams 4:9). Tuo sunkiu metu šalia buvo dukra su vyru ir vaikaičiai, kurie visi ištikimai tarnauja Jehovai.

Nuo 1990-ųjų tarnauju Jehovos liudytojų bendrijos Lenkijos filiale. Kasdien bendrauti su puikia Betelio šeima didelė laimė. Kartais blogėjant sveikatai jaučiuosi lyg pasilpęs erelis, galintis tiktai sklęsti. Vis dėlto į ateitį žiūriu su viltimi ir šlovinu Jehovą, nes „jis buvo man geras“ (Psalmyno 13:6). Laukiu meto, kai Jehova, mano Gelbėtojas, atitaisys visą žalą, padarytą engėjiškos Šėtono valdžios.

[Išnašos]

[Iliustracija 10 puslapyje]

Šį numerį ir violetinį trikampį gavau koncentracijos stovykloje

[Iliustracija 12 puslapyje]

Su žmona Marija 1980-aisiais