Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

„Mums pamokyti parašyta“

„Mums pamokyti parašyta“

„Mums pamokyti parašyta“

„KNYGŲ rašymui nebus galo“ (Mokytojo 12:12, Brb). Iš tikrųjų dabar išleidžiama begalė spaudinių, taigi šie žodžiai tokie pat teisingi kaip ir tada, kai buvo užrašyti. Tačiau kaip reikliam skaitytojui pasirinkti, kas tikrai verta dėmesio?

Svarstydami, kokią knygą skaityti, daugelis nori kai ką sužinoti apie autorių. Paprastai leidėjai įterpia trumpą informaciją, kur rašytojas gimė, kokius mokslus ėjo, išvardija jo kūrinius. Autoriaus asmenybė išties svarbi — ankstesniais amžiais kartais moterys net pasirašydavo vyriškais slapyvardžiais. Antraip knyga būtų laikoma prastesne vien todėl, kad parašyta moters.

Deja, kaip minėjome pirmame straipsnyje, kai kas ignoruoja Hebrajiškuosius raštus, nes mano, kad juose pavaizduotas Dievas yra žiaurus, be gailesčio naikinęs savo priešus. * Aptarkime, kas pačiuose Hebrajiškuosiuose bei Krikščionių graikiškuosiuose raštuose sakoma apie Biblijos Autorių.

Apie Autorių

Hebrajiškuosiuose raštuose randame Dievo žodžius Izraelio tautai: „Aš — Jehova; aš nesikeičiu“ (Malachijo 3:6, NW). Po maždaug 500 metų vienas Biblijos rašytojų, Jokūbas, sakė, kad Dieve „nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi“ (Jokūbo 1:17, Brb). Tačiau kodėl kai kurie mano, jog Hebrajiškuosiuose raštuose atskleistas Dievas skiriasi nuo Krikščionių graikiškųjų raštų Dievo?

Greičiausiai dėl to, kad įvairiose Biblijos dalyse atsiskleidžia vis kitokie Dievo asmenybės aspektai. Štai vien Pradžios knygoje rašoma, kad jam „gėlė širdį“, kad jis yra „dangaus ir žemės Kūrėjas“ bei „visos žemės Teisėjas“ (Pradžios 6:6; 14:22; 18:25). Ar taip skirtingai apibūdinamas tas pats Dievas? Be abejo.

Pavyzdys: vietinis teisėjas tiems, kurie stovėjo prieš jį teisme, atrodo griežtas teisingumo vykdytojas. Tačiau jo vaikams jis — mylintis, dosnus tėvas. Artimi draugai galbūt jį laiko maloniu žmogumi, turinčiu humoro jausmą. Teisėjas, tėvas ir draugas yra tas pats asmuo. Tiesiog kintant aplinkybėms atsiskleidžia visokios jo asmenybės pusės.

Panašiai galime pasakyti ir apie Dievą. Hebrajiškuosiuose raštuose Jehova apibūdinamas kaip „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės“, tačiau „nepaliekantis kaltųjų be bausmės“ (Išėjimo 34:6, 7). Šie du skirtingi Dievo bruožai atspindi jo vardo reikšmę. „Jehova“ pažodžiui reiškia „jis — tapimo priežastis“. Taigi Dievas tampa, kuo tik reikia, kad įvykdytų savo pažadus (Išėjimo 3:13-15, Jr, išnaša). Bet kitu Dievu netampa. Jėzus sakė: „Jehova, mūsų Dievas, — vienas Jehova“ (Morkaus 12:29, NW).

Ar Hebrajiškieji raštai pakeisti kitais?

Šiandien įprasta keisti vadovėlius, kai atsiranda naujų mokslinių duomenų arba pakinta požiūris vienu ar kitu klausimu. Tai gal ir Krikščionių graikiškieji raštai pakeitė Hebrajiškuosius? Ne.

Jeigu Jėzaus tarnybos aprašymai ir jo mokinių raštai turėjo pakeisti Hebrajiškuosius raštus, jis pats tikrai būtų apie tai pasakęs. Tačiau, anot Luko, prieš pakildamas į dangų Jėzus, „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus [Hebrajiškųjų raštų], jis aiškino jiems [dviem savo mokiniams], kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“. Vėliau, pasirodęs savo ištikimiems apaštalams bei kitiems, Jėzus tarė: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?“ (Luko 24:27, 44). Argi baigdamas savo tarnybą žemėje jis būtų citavęs iš Hebrajiškųjų raštų, jeigu jie būtų jau pasenę?

Įsikūrus krikščionių bendruomenei, Jėzaus sekėjai ir toliau rėmėsi Hebrajiškaisiais raštais, norėdami atkreipti dėmesį į pranašystes, kurios dar turėjo išsipildyti, taip pat į vertingus Mozės įstatymo principus ir puikų kai kurių senovės Dievo tarnų pavyzdį, skatinantį krikščionis laikytis ištikimybės (Apaštalų darbų 2:16-21; 1 Korintiečiams 9:9, 10; Hebrajams 11:1—12:1). „Visas Raštas, — sakė apaštalas Paulius, — yra Dievo įkvėptas ir naudingas“ * (2 Timotiejui 3:16, kursyvas mūsų). Kuo gi Hebrajiškieji raštai naudingi šiandien?

Patarimai kasdienio gyvenimo klausimais

Dabartiniais laikais dažnas susiduria su etnine neapykanta. Štai 21 metų etiopas, gyvenantis viename Rytų Europos mieste, sako: „Jeigu norime kur nors nueiti, turime susiburti į grupę. Tik taip galbūt mūsų neužpuls.“ Jis tęsia: „Negalime niekur eiti po šešių vakaro, ypač į metro. Žiūrėdami į mus žmonės mato tik odos spalvą.“ Ar Hebrajiškuosiuose raštuose yra nurodymų, kaip įveikti šią rimtą problemą?

Juose skaitome senovės izraelitams duotą nurodymą: „Jei gyventų su jumis jūsų krašte ateivis, jo neskriausi. Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis; mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Kunigų 19:33, 34). Taigi šis įstatymas reikalavo gerbti imigrantus, arba „ateivius“. Argi principai, kuriais jis pagrįstas, nepadėtų šiandien spręsti etninės neapykantos problemos?

Nors Hebrajiškieji raštai nėra išsamus vadovas, kaip tvarkyti piniginius reikalus, čia randame išmintingų patarimų ir apie tai. Pavyzdžiui, Patarlių 22:7 rašoma: „Kas skolinasi, tas tampa skolintojo vergu.“ Daugelis finansų ekspertų pripažįsta, kad be atodairos perkant kreditan galima patekti į bankrotą.

Be to, apie turto vaikymąsi bet kokia kaina — o tai tapo įprasta šiame materializmą šlovinančiame pasaulyje — karalius Saliamonas, vienas turtingiausių žmonių per visą istoriją, pasakė: „Kas myli sidabrą, niekad nepasitenkins sidabru; kas myli turtus, nepasitenkins tuo, ką turi; tai taip pat tuštybė“ (Mokytojo 5:9, Brb). Koks išmintingas perspėjimas!

Ateities viltis

Per visą Bibliją plėtojama tik viena tema: Karalystė, vadovaujama Jėzaus Kristaus, apgins Dievo teisę visa valdyti ir pašlovins Jo vardą (Danieliaus 2:44; Apreiškimo 11:15).

Iš Hebrajiškųjų raštų sužinome, koks gyvenimas bus valdant Dievo Karalystei, ir tai mus guodžia bei traukia prie tos paguodos šaltinio, Dievo Jehovos. Kaip skelbė pranašas Izaijas, tada tarp gyvūnų ir žmonių įsivyraus taika: „Vilkas viešės pas avinėlį, leopardas guls greta ožiuko. Veršis ir liūtukas maitinsis kartu: juos prižiūrės mažas vaikas“ (Izaijo 11:6-8). Kaip bus nuostabu!

O ko gali tikėtis tie, kurie dabar patiria vargų dėl etninės neapykantos, sunkios ligos ar nepalankios ekonominės padėties? Hebrajiškuosiuose raštuose apie Kristų Jėzų pranašaujama: „Jis išvaduos pagalbos maldaujantį beturtį ir vargšą, kuriam nepadeda niekas. Jis pasigailės vargšų ir beturčių ir jų gyvybes išgelbės“ (Psalmyno 72:12, 13, Brb). Tikintieji tais pažadais gali į ateitį žvelgti su viltimi ir pasitikėjimu (Hebrajams 11:6).

Tad ne veltui apaštalas Paulius buvo įkvėptas užrašyti tokius žodžius: „Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“! (Romiečiams 15:4, kursyvas mūsų) Taip, Hebrajiškieji raštai tebėra svarbi Dievo įkvėpto Žodžio, Biblijos, dalis. Jie išties mums šiandien naudingi. Tikimės, kad jūs stengsitės daugiau sužinoti, ko iš tikrųjų moko visa Biblija, ir taip artinsitės prie jos Autoriaus — Jehovos Dievo (Psalmyno 119:111, 112).

[Išnašos]

^ pstr. 4 Šiame straipsnyje Senąjį Testamentą vadiname Hebrajiškaisiais raštais. (Skaitykite rėmelį „Senasis Testamentas ar Hebrajiškieji raštai?“, 6 puslapyje.) O Naująjį Testamentą paprastai Jehovos liudytojai vadina Krikščionių graikiškaisiais raštais.

^ pstr. 13 Hebrajiškuosiuose raštuose yra daug principų, kurie labai naudingi šiais laikais. Tačiau įsidėmėtina, kad krikščionims nereikia laikytis Įstatymo, kurį Dievas per Mozę davė Izraelio tautai.

[Rėmelis 6 puslapyje]

SENASIS TESTAMENTAS AR HEBRAJIŠKIEJI RAŠTAI?

Terminą „Senasis Testamentas“ kai kuriuose Biblijos vertimuose randame 2 Korintiečiams 3:14. Čia graikiškas žodis diatéke išverstas „testamentas“. Tačiau daugelyje šiuolaikinių vertimų, tarp jų ir A. Jurėno, diatéke verčiamas žodžiu „sandora“, o ne „testamentas“. Kodėl?

Leksikografas Edvardas Robinsonas sako: „Kadangi apie senovinę sandorą rašoma Mozės knygose, [diatéke] nurodo sandoros knygą, Mozės raštus, t. y. įstatymą.“ 2 Korintiečiams 3:14 apaštalas Paulius kalbėjo apie Mozės įstatymą, o jis sudaro tik dalį ikikrikščioniškųjų šventųjų raštų.

Tai kaip derėtų vadinti pirmas 39-ias Šventosios Biblijos knygas? Jėzus Kristus ir jo sekėjai niekada nesakė, kad jos pasenusios, o vadino „Raštais“ ir „šventaisiais Raštais“ (Mato 21:42; Romiečiams 1:2). Todėl atsižvelgdami į tuos Dievo įkvėptus pranešimus, Jehovos liudytojai Senąjį Testamentą vadina Hebrajiškaisiais raštais, kadangi ta Biblijos dalis pirmiausia buvo parašyta hebrajų kalba. Naująjį Testamentą jie vadina Graikiškaisiais raštais, nes Dievo įkvėpti vyrai tą Biblijos dalį rašė graikiškai.

[Iliustracijos 4 puslapyje]

Tas pats žmogus gali būti griežtas teisėjas, mylintis tėvas ir draugas

[Iliustracija 5 puslapyje]

Visos savo tarnybos metu Jėzus naudojosi Hebrajiškaisiais raštais

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Kokie Biblijos principai gali padėti teisingai pasielgti?