Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Nepamirškime, koks svarbus yra pagyrimas

Nepamirškime, koks svarbus yra pagyrimas

Nepamirškime, koks svarbus yra pagyrimas

GAL kada teko girdėti ką nors sakant, kad iš darbdavio nesulaukia pagyrimo? Galbūt ir pats tuo skundeisi? O jeigu esi dar vaikas, gal panašiai kalbėjai apie savo tėvus ar mokytojus?

Kartais tokie nusiskundimai pagrįsti. Tačiau, anot vieno vokiečių specialisto, už tokių žodžių slypi darbuotojų nuoskauda ne tiek dėl to, kad viršininkas nepagiria, bet kad jais nesidomi. Šiaip ar taip, kažko aiškiai trūksta. Iš tikrųjų, kad tarpusavio santykiai džiugintų, būtinas ir pagyrimas, ir asmeniškas dėmesys.

Taip ir krikščionių bendruomenėje. Čia turi vyrauti maloni atmosfera, kur visi stengiasi pagirti kitus, parodyti dėmesį. Tokia puiki dvasia ugdoma ir palaikoma, kai bendruomenės nariai paklūsta Biblijos nurodymams. Vis dėlto, jei bendruomenė ir labai meilinga, visada įmanoma dar patobulėti. Turėdami tai omenyje apsvarstykime, ko galime pasimokyti iš trijų puikių pavyzdžių, — ikikrikščioniškųjų laikų Dievo tarno Elihuvo, apaštalo Pauliaus ir paties Jėzaus Kristaus.

Mandagiai ir pagarbiai duotas patarimas

Elihuvas, greičiausiai tolimas Abraomo giminaitis, padėjo Jobui blaiviai pažvelgti į savo santykius su Dievu. Jis elgėsi mandagiai ir pagarbiai, kantriai laukė, kol ateis jo eilė prabilti. Jobą tariamieji draugai vien kaltino, o Elihuvas ne tik davė jam patarimų, bet ir pagyrė už teisų elgesį. Šis vyras kalbėjo šiltai ir, kitaip nei anie, parodė dėmesį bei draugiškumą Jobui, kreipdamasis vardu. Jis mandagiai pasakė: „Jobai, [„prašau“, NW] klausykis mano kalbos, įsiklausyk į kiekvieną žodį.“ Be to, Elihuvas pagarbiai išreiškė atjautą Jobui, sakydamas: „Dievo akyse aš tau lygus; aš irgi paimtas iš molio.“ Paskui jį pagyrė: „Jei turi ką atsakyti, sakyk; kalbėk, nes man malonu būtų tave pateisinti [„nes mane džiugina tavo teisumas“, NW]“ (Jobo 33:1, 6, 32).

Jei su kitais elgiamės mandagiai bei pagarbiai, juos tarsi pagiriame. Tai tolygu sakyti žmogui: „Aš laikau tave vertu savo dėmesio ir pagarbos.“ Taip parodome šiltus jausmus, atidumą.

Tačiau būti mandagiam nereiškia tik formaliai laikytis gražios elgsenos taisyklių. Kad paliestų kitų širdis, mandagumas irgi turi eiti iš širdies. Tegu pagarbiai elgtis su kitais mus skatina nuoširdus domėjimasis jais ir meilė.

Pagyrimas — taktiškumo išraiška

Apaštalas Paulius parodė, kaip svarbu būti taktiškam ir pagirti kitus. Štai antros misionieriškos kelionės metu Atėnuose jis gynė krikščionybę kalbėdamas su graikų filosofais. Pažiūrėkime, kaip taktiškai jis pasielgė šioje keblioje situacijoje. „Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: ‘Ką šis plepys nori pasakyti?’ Kiti: ‘Atrodo, kad jis — svetimų dievybių skelbėjas’“ (Apaštalų darbų 17:18). Paulius nepaisė tokių pastabų, išliko ramus ir pasakė: „Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais itin dievobaimingi.“ Jis nepasmerkė jų už stabmeldystę, o pagyrė, kad yra religingi (Apaštalų darbų 17:22).

Gal Paulius veidmainiavo? Visiškai ne. Jo užduotis nebuvo teisti kitus; be to, jis niekada nepamiršo, jog pats kadaise nežinojo tiesos. Jam buvo pavesta skelbti Dievo žinią, ne teisti. Iš patirties Paulius gerai žinojo tai, ką pastebi ir šių laikų Jehovos liudytojai: kai kurie nuoširdūs klaidingos religijos šalininkai kartais tampa vienais uoliausių teisingos religijos gynėjų.

Pauliaus kalbos įžanga buvo tinkama ir tai davė gerų rezultatų. „Kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Iš jų Dionizijas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai“ (Apaštalų darbų 17:34). Kaip išmintingai pasielgė Paulius, kad pagyrė atėniečius už nuoširdžius įsitikinimus — nors ir neteisingus, o ne pasmerkė už tai, kad jiems trūko tikrų žinių. Tarp žmonių, apakintų klaidingos informacijos, nemažai geraširdžių.

Paulius parodė taktiškumą ir tada, kai jam buvo leista gintis nuo kaltinimų Erodo Agripos II akivaizdoje. Niekam nebuvo paslaptis, kad Erodas gyvena kraujomaišoje su savo seserimi Berenike, o tai aiškiai smerkiama Dievo Žodyje. Tačiau Paulius nesiėmė to žmogaus kritikuoti. Anaiptol, netgi rado už ką pagirti. „Karaliau Agripa! Esu laimingas, galėdamas šiandien tavo akivaizdoje gintis nuo visų žydų kaltinimų, juo labiau, kad tau pažįstami visi žydų papročiai ir ginčijami klausimai“ (Apaštalų darbų 26:1-3).

Ir mums dera būti taktiškiems bendraujant. Pagirdami kaimyną, bendramokslį ar bendradarbį puoselėsime su jais taikius santykius ir gal net paskatinsime keistis į gera. Jeigu stengsimės pasiekti širdis pelnytu pagyrimu, galbūt pavyks padėti kai kuriems nuoširdiems žmonėms atsisakyti klaidingų samprotavimų, priimti tiesą ir atitinkamai pasikeisti.

Tobulas Jėzaus pavyzdys

Jėzus negailėdavo pagyrimų. Štai prikeltas ir įžengęs į dangų jis, Dievo vadovaujamas, per apaštalą Joną perdavė savo žodžius septynioms Mažosios Azijos bendruomenėms. Jėzus nepraleido progos pagirti tų, kurie šito nusipelnė. Efezo, Pergamo ir Tiatyrų bendruomenėms jis sakė: „Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų“; „tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo“; „žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnavimą, ištvermę ir kad tavo paskutinieji darbai didesni už pirmuosius“. Net Sardų bendruomenėje, kuriai reikėjo griežto patarimo, Jėzus pastebėjo vertus pagyrimo asmenis ir pasakė: „Vis dėlto tu Sarduose turi tegul ir nedaugelį žmonių, kurie nėra susitepę drabužių. Jie vaikščios su manimi apsirengę baltai, nes jie šito verti“ (Apreiškimo 2:2, 13, 19; 3:4). Kokį puikų pavyzdį parodė Jėzus!

Sekdami Jėzumi, niekada nesmerkime visos grupės už keleto žmonių kaltes. Taip pat duodami kam nors patarimą nepamirškime ir pagirti. Tačiau svarbu atminti: jeigu pagiriame žmogų tik tada, kai ketiname duoti patarimą, jis pagyrimo galbūt nepaisys. Todėl pagirkime kitus, kai tik atsiranda proga. Tuomet, jeigu kada nors turėsime jiems duoti patarimą, mieliau jį priims.

Vyresnieji, deramai pagiriantys kitus

Kornelija, dabar tarnaujanti viename Jehovos liudytojų filialų Europoje, prisimena, kad aštuntojo dešimtmečio pradžioje keliaujantysis prižiūrėtojas paklausė jos, kaip sekasi studijuoti asmeniškai ir skaityti mūsų žurnalus. „Truputį susigėdau“, — sako moteris. Bet tam broliui atvirai prisipažino, kad perskaito ne visus straipsnius. „Jis nepradėjo priekaištauti, — pasakoja ji, — o pagyrė, kad skaitau, kiek galiu. Tuo pagyrimu buvau taip padrąsinta, jog nuo tada esu pasiryžusi perskaityti kiekvieną straipsnį.“

Rėjus taip pat tarnauja viename Europos filialų. Jis mintimis nusikėlė į pirmąją savo pionieriškos tarnybos dieną. Tą vakarą prieš sueigą pirmininkaujantysis prižiūrėtojas — turintis darbą, šeimą, daugybę užduočių bendruomenėje — vos įžengęs į Karalystės salę nuėjo tiesiai prie Rėjaus ir paklausė: „Kaip praėjo tavo pirma diena pionieriškoje tarnyboje?“ Ir po šešiasdešimties metų Rėjus vis dar prisimena to vyresniojo dėmesingumą.

Kaip matome iš tų pasakojimų, parodydami nuoširdų dėkingumą kitiems už tai, ką jie daro, — bet ne formaliai pagirdami ar pataikaudami — labai juos padrąsiname. Krikščionių bendruomenėje tikrai turime už ką pagirti savo brolius ir seseris. Pavyzdžiui, už troškimą tarnauti Jehovai, gerai paruoštus komentarus, pastangas nugalėti scenos baimę, kad galėtų sakyti kalbas ar atlikti kitas užduotis, už uolumą skelbimo bei mokinių ruošimo darbe, taip pat kad pirmenybę skiria Karalystei ir siekia dvasinių tikslų. Jei negailime kitiems pagyrimų, gauname didelį atlygį — jaučiamės laimingi ir išlaikome teigiamą nuostatą (Apaštalų darbų 20:35).

Vyresniesiems dera pagirti bendruomenę už gerus darbus. O kai tenka duoti patarimą, svarbu tai daryti su meile. Kita vertus, jie neturėtų tikėtis, kad viskas bus atlikta tobulai ir kad didelė bėda, jei kas pavyksta truputį ne taip.

Krikščionių vyresnieji, kurie stengiasi būti pagarbūs bei mandagūs kaip Elihuvas, taktiški kaip Paulius ir mylintys, dėmesingi kaip Jėzus, bus tikras padrąsinimo šaltinis bendratikiams. Pagyrimas skatins dar labiau pasitempti, o tarpusavio santykiai taps malonesni, darnesni. Kaip turbūt džiaugėsi Jėzus per savo krikštą girdėdamas dangiškojo Tėvo pagyrimą: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“! (Morkaus 1:11) Ir mes džiuginkime savo brolių bei sesių širdis nuoširdžiais, prasmingais pagyrimo žodžiais.

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Taktiškumu Paulius pasiekė gerų rezultatų, tad ir mes būkime tokie

[Iliustracija 16 puslapyje]

Iš širdies pagirdami kitus, labai juos padrąsiname