Jehonatanas „veikė kartu su Dievu“

PIRMOJO Izraelio karaliaus sūnus aplanko vieną bėglį, netekusį visų teisių. „Nebijok, — taria jis, — mano tėvo Sauliaus ranka niekada tavęs nepalies. Tu būsi Izraelio karalius, o aš būsiu antras po tavęs“ (1 Samuelio 23:17).

Bėglys — Dovydas, guodėjas — Jehonatanas. Jeigu ne žūtis, ištikusi netrukus, šis karaliaus sūnus greičiausiai būtų tapęs dešiniąja Dovydo ranka.

Abudu vyrus siejo ypatinga draugystė. Jehonatanas tikrai išsiskyrė iš savo amžininkų, ir žmonės tai pripažino, sakydami, kad jis „veikė kartu su Dievu“ (1 Samuelio 14:45, Brb). Kodėl jie taip kalbėjo? Koks asmuo buvo Jehonatanas? Ir ko iš jo gyvenimo pasimokome?

Izraelitai buvo „atsidūrę pavojuje“

Tada, kai Jehonatanas pirmą kartą minimas Biblijoje, izraelitai buvo „atsidūrę pavojuje“. Filistinai niokojo kraštą ir izraelitams neleido priešintis (1 Samuelio 13:5, 6, 17-19).

Jehonatanas tikėjo, kad Jehova, kaip ir yra pažadėjęs, savo žmonių nepaliks. Juk Dievas apie jo tėvą Saulių pasakė: „Jis išgelbės mano tautą iš filistinų rankos.“ Kad taip ir bus, šis vyras nėmaž neabejojo. Su tūkstančiu menkai ginkluotų Izraelio karių Jehonatanas pergalę prieš filistinus jau kartą laimėjo. Dabar jis troško, kad tauta visiškai išsivaduotų iš filistinų (1 Samuelio 9:16; 12:22; 13:2, 3, 22).

Drąsus antpuolis

Jehonatanas taikėsi į filistinų įgulą, įsikūrusią netoli Michmašo tarpeklio (1 Samuelio 13:23). Kad juos pasiektų, turėjo kopti „rankomis ir kojomis“. Bet Jehonatanui tai nebuvo kliūtis. Filistinus pulti pasiryžo lydimas vien ginklanešio ir jam tarė: „Viešpats padės mums, nes Viešpačiui nesunku išgelbėti nei per daugelį, nei per keletą“ (1 Samuelio 14:6, 13).

Šiedu izraelitai žiūrėjo, koks bus ženklas nuo Jehovos. Jeigu tada, kai jie pasirodys priešų įgulai, šie sakytų „palaukite, kol pas jus ateisime“, bus aišku, kad prie jų artintis negalima. O jeigu kviestų „palypėkite pas mus“, tai reikštų, kad Jehova dovanos Jehonatanui ir jo ginklanešiui pergalę. Pasitikėdamas Jehovos parama, Jehonatanas ryžosi su filistinų įgula kautis (1 Samuelio 14:8-10).

O ką gali du prieš visą karių būrį? Bet argi nepadėjo Jehova teisėjui Ehudui, kai šis vedė Izraelį prieš Moabą? Ar ne Dievo padedamas Šamgaras jaučių varovo lazda užmušė šešis šimtus filistinų? Ar Jehova nesuteikė galios Samsonui pačiam, be jokio ginklo, pakilti prieš filistinus? Jehonatanas tikėjo, kad Dievas padės ir jam (Teisėjų 3:12-31; 15:6-8, 15; 16:29, 30).

Išvydę abu izraelitus filistinai šūktelėjo: „Palypėkite pas mus, kad galėtume jums kai ką parodyti!“ Jehonatanas su ginklanešiu taip ir padarė. Jiedu puolė ir nužudė apie dvidešimt priešų karių. Įgula pakriko. Filistinams galbūt pasirodė, kad įkandin tų vyrų atseka daugybė izraelitų karių. Tada, kaip rašoma, „baisus siaubas sujudino kareivius stovykloje [...]. Pati žemė drebėjo, ir visus apėmė nepaprastas siaubas“. Dėl žemės drebėjimo, kurį Dievas sukėlė, filistinų gretose prasidėjo sąmyšis ir jie ‘kirto kalavijais vieni  kitus’. Tai pamatę izraelitų kovotojai įgavo drąsos. Ir visi drauge su tais, kurie anksčiau slapstėsi ar buvo perėję pas filistinus, dabar juos sumušė „nuo Michmašo iki Ajalono“ (1 Samuelio 14:11-23, 31).

Žmonės užsistoja Jehonataną

Karalius Saulius pasielgė labai neapgalvotai: liepė kariams nieko neimti į burną, kol mūšis nelaimėtas. Kas sulaužys šį įsaką, bus prakeiktas. Jehonatanas kažkodėl nežinojo apie draudimą, todėl užvalgė. Lazdos galu jis pakabino medaus ir pasistiprino. Tai, regis, padėjo jam atgauti jėgas, kad galėtų kovoti iki galo (1 Samuelio 14:24-27).

Sužinojęs, kad Jehonatanas vis dėlto valgė, Saulius pareiškė nubausiąs jį mirties bausme. Jehonatanas nemėgino išsisukti. „Štai aš, pasiruošęs mirti, — pasakė jis. — Bet kariai tarė Sauliui: ‘Nejau turi mirti Jehonatanas — tas, kuris atnešė šią didžią pergalę Izraeliui? Jokiu būdu! Kaip gyvas Viešpats, nė vienas plaukas nuo jo galvos nenukris ant žemės! Juk jis veikė šiandien kartu su pačiu Dievu.’ Taip kareiviai išgelbėjo Jehonataną, ir jis nemirė“ (1 Samuelio 14:38-45).

Šiais laikais Dievo tarnai karuose nekovoja, bet gyvenime būna tokių tarpsnių, kai išties reikia parodyti tikėjimą ir drąsą. Galbūt nelengva elgtis teisingai, matant, kad aplinkui visi daro, kas nepridera. Tačiau jeigu trokšti vadovautis Jehovos nustatytomis teisingumo normomis, jis tave palaikys ir stiprins. Ryžto mums reikia, kai Jehovos organizacija siūlo tam tikras užduotis, pavyzdžiui, daugiau nuveikti tarnyboje, imtis naujų pareigų ar persikelti ten, kur trūksta Karalystės skelbėjų. Galbūt svarstai, ar esi tam pasiruošęs. Bet žinok: tikrai yra pagirtina, jei atsiduodi į Jehovos rankas, kad jis tave kaip savo įrankį panaudotų, kur tinkamiausia. Atmink Jehonataną! Jis „veikė kartu su Dievu“.

Jehonatanas ir Dovydas

Maždaug po dvidešimties metų Dovydas nukovė filistinų stipruolį Galijotą, besityčiojantį iš Izraelio pulkų. Nors Jehonatanas buvo gal net trimis dešimtimis metų vyresnis už Dovydą, juos siejo daug bendra. * Tokia pat drąsa kaip Jehonatanas, kovojęs Michmaše, pasižymėjo ir Dovydas. Svarbiausia, kas juos vienijo, — tikėjimas Jehovos gelbstinčia ranka. Štai Dovydas, visiems izraelitams pabūgus Galijoto, vienintelis drąsiai stojo prieš jį. Todėl nenuostabu, kad „Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jehonatanas jį kaip save patį“ (1 Samuelio 17:1—18:4).

Nors karalius Saulius narsųjį Dovydą ėmė laikyti varžovu, Jehonatanas nejautė šiam nė mažiausio pavydo. Jis su Dovydu labai susidraugavo ir iš jųdviejų atvirų pokalbių Jehonatanui tikriausiai paaiškėjo, kad Dovydas yra pateptas naujuoju Izraelio karaliumi. Dievo sprendimą Jehonatanas gerbė.

 Kai Saulius pareiškė savo sūnui ir tarnams, jog Dovydą reikia nužudyti, Jehonatanas jaunuolį perspėjo. Ir tėvą jis įtikinėjo, kad Dovydas jokios grėsmės nekelia. Juk karaliui šis niekuo nenusikaltęs! Argi eidamas prieš Galijotą nestatė į pavojų savo gyvybės? Jehonatanas neteisingai apkaltintą draugą atkakliai gynė ir Saulių perkalbėjo. Deja, karalius netrukus ėmė iš naujo regzti Dovydui pinkles, vėl į jį kėsinosi, todėl šiam neliko kitos išeities, kaip tik bėgti (1 Samuelio 19:1-18).

Jehonatanas stoja už Dovydą. Abu draugai susitikę aptaria, ką reikėtų daryti toliau. Jehonatanas, būdamas atsidavęs bičiuliui ir sykiu stengdamasis likti ištikimas tėvui, laiduoja: „Jokiu būdu! Tu nemirsi!“ Bet Dovydas atsako: „Tik žingsnis skiria mane nuo mirties!“ (1 Samuelio 20:1-3).

Jehonatanas ir Dovydas sumano ištirti Sauliaus ketinimus. Jei karalius pasiges Dovydo prie savo stalo, Jehonatanas paaiškins, jog šis pasiprašė į namus atnašauti su šeima metinės aukos. Jeigu Saulius supyks, tai reikš, kad yra nusistatęs priešiškai. Jehonatanas savo draugui linki: „Tebūna Viešpats su tavimi, kaip būdavo su mano tėvu!“ Šie žodžiai rodo, kad jis pripažįsta Dovydą būsimu karaliumi. Jiedu prisiekia vienas kitam ištikimybę ir susitaria, kaip Jehonatanas praneš Dovydui, ko galima iš Sauliaus laukti (1 Samuelio 20:5-24).

Sauliui pamačius, jog Dovydo nėra, Jehonatanas paaiškina, kad šis buvo jo prašęs: „Jeigu randu malonę tavo akyse, leisk man išsprukti ir aplankyti savo gimines.“ Jehonatanas nebijo užsistoti už draugą. Karalius įtūžta ir ima Jehonataną užgaulioti. Šaukia, kad dėl Dovydo ateityje jo sūnui karaliauti nebus saugu. Liepia Jehonatanui atvesti Dovydą, nes jis pasmerktas mirti. Jehonatanas drąsiai gina bičiulį: „Kodėl jis turėtų būti nubaustas mirti? Ką yra padaręs?“ Pratrūkęs pykčiu Saulius sviedžia į savo sūnų ietį. Jehonatanas smūgio išvengia. Vis dėlto jam labai skauda širdį dėl Dovydo (1 Samuelio 20:25-34).

Kokia Jehonatano ištikimybė! Žmogaus akimis žiūrint, iš draugystės su Dovydu jam buvo maža naudos — vieni nemalonumai. Tačiau Jehova karaliauti po Sauliaus skyrė Dovydą. O visa, kas Dievo sumanyta, turėjo išeiti į gera tiek Jehonatanui, tiek ir kitiems.

Graudus išsiskyrimas

Jehonatanas slapčiomis susitinka su Dovydu perduoti žinių. Dabar jau aišku, kad Dovydas nebegalės nė kojos į Sauliaus rūmus įkelti. Jiedu apsikabinę verkia. Paskui Dovydas traukia slėptis (1 Samuelio 20:35-42).

Vėliau jie matėsi tik kartą, kai Dovydas nuo Sauliaus slapstėsi „Horešoje, Zifo dykumoje“. Tąsyk Jehonatanas ir drąsino bėglį žodžiais: „Nebijok, nes mano tėvo Sauliaus ranka niekada tavęs nepalies. Tu būsi Izraelio karalius, o aš būsiu antras po tavęs. Net mano tėvas Saulius žino, kad taip yra“ (1 Samuelio 23:15-18). Netrukus Jehonatanas ir Saulius žuvo mūšyje su filistinais (1 Samuelio 31:1-4).

Visiems, kas Dievą myli, verta apmąstyti Jehonatano pavyzdį. Gal ir tau tenka spręsti, kam būsi ištikimas? Prisimink, kad Saulius ragino Jehonataną žiūrėti savo naudos. Tačiau šis nuolankia, klusnia širdimi šlovino Jehovą ir džiaugėsi, kad nauju Izraelio karaliumi taps vyras, kurį pats Dievas išsirinko. Taigi Jehonatanas rėmė Dovydą ir liko ištikimas Jehovai.

Jehonatano dorybės tikrai vertos pasigėrėjimo. Sekime juo. Tuomet kiti ir apie mus sakys tą patį, kas anuomet buvo kalbama apie Jehonataną: „Jis veikė kartu su Dievu“ (1 Samuelio 14:45, Brb).

[Išnaša]

[Iliustracija 19 puslapyje]

Jehonatanas nepavydėjo Dovydui