Kaip vaiko širdyje įskiepyti meilę Dievui

IŠSIUGDYTI artimus santykius su Jehova Dievu šiandien tikrai nelengva (Psalmyno 16:8). Gyvename „sunkiais laikais“, kai, anot pranašystės, dauguma žmonių „labiau linkę į malonumus negu į Dievą“ (2 Timotiejui 3:1-5). Iš tikrųjų dabar pasaulyje retas kuris nuoširdžiai Dievą myli.

Jeigu norime, kad meilė Dievui tarptų vaiko širdyje, nedarykime klaidos sakydami, kad ji atsiras savaime. Meilę Jehovai Dievui jaunoje širdelėje reikia skiepyti. Tačiau kaip?

Pokalbiai atvira širdimi

Vaikui galime padėti iš širdies pamilti Dievą tik jeigu mūsų pačių širdis kupina meilės Aukščiausiajam (Luko 6:40). Biblijoje apie tai pasakyta: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams“ (Pakartoto Įstatymo 6:4-7).

Kaip tad vaiko širdyje skiepyti meilę Dievui? Visų pirma įžvelkime, kas glūdi jo širdelėje. Antra, patys rodykime širdį.

Štai kartą Jėzus Kristus, eidamas drauge su dviem savo mokiniais keliu į Emausą, paskatino juos išsipasakoti, ko viliasi ir dėl ko nerimauja. Tik paskui, juos išklausęs, ėmė aiškinti Raštus ir padėjo suprasti, kur ligi tol jie klydo. Galiausiai mokiniai sakė: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo?“ Tai vienas pavyzdys, ką reiškia bendrauti atvira širdimi (Luko 24:15-32). O kaip galime įžvelgti, ką galvoja ir ką jaučia vaikas?

Neseniai apie nuoširdų, atvirą bendravimą buvo paklausta tėvų, kurių vaikai — nebemaži arba jau visai suaugę — yra pavyzdingi krikščionys. Štai paklausykime, ką sako meksikietis Glenas, * išauginęs keturias atžalas: „Nebus taip, kad glaudus ryšys tarp tėvų ir vaikų užsimegs savaime, be jokių pastangų. Mudu su žmona ne itin svarbius reikalus atidėdavome į šalį, kad tik galėtume skirti vaikams daugiau laiko. Kada jie pasiekė paauglystės amžių, kartais ištisus vakarus prasėdėdavome drauge, šnekėdamiesi apie viską, kas jiems rūpi. Ir kai susirinkdavome pavalgyti, klausydamiesi jų pokalbių įžvelgdavome, jeigu kas negerai, ir švelniai pataisydavome. Vaikai dažniausiai to net nepajusdavo.“

Jei nori, kad tarp tavęs ir vaiko būtų atvira bendravimo linija, pats turi rodyti širdį. Jėzus aiškino: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera [...]. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Luko 6:45). Japonas Tošikis, kurio trys vaikai darbuojasi visalaikėje tarnyboje, dalijasi patirtimi: „Ne kartą pasakojau jiems, kas man padėjo įtikėti Jehovą, — kaip visa širdimi įsisąmoninau, kad jis yra, ir kaip iš savo patirties žinau, kad Biblija moko tiesos ir kad tai geriausias gyvenimo vadovėlis.“ Meksikietė Sindi prisimena: „Vyras vis melsdavosi drauge su vaikais. Kada jiems girdint nuoširdžiai išsakydavo Dievui savo mintis, jie galėjo pajusti, kad Jehova labai realus.“

Kiek daug reiškia mūsų pavyzdys

Dar iškalbingesnis už žodžius — elgesys. Kiek mylime Dievą, vaikams geriausiai rodys mūsų gyvensena. Štai Jėzus Kristus visada pakluso Jehovai ir žmonės iš to galėjo suprasti, kokia stipri jo meilė Dievui. „Kad  pasaulis žinotų, jog myliu Tėvą, darau tai, ką Tėvas man įsakė“, — kalbėjo Jėzus (Jono 14:31, NW).

Velse gyvenantis Jehovos liudytojas Garetas aiškina: „Vaikai turi matyti, kad mylime Jehovą ir kad stengiamės viską daryti, kaip jis moko. Nuolankiai pripažįstu savo klaidas, nes taip Dievo liepta, ir maniškiai šito negali nepastebėti. Dabar vaikai irgi stengiasi pripažinti, jei kur negerai pasielgia.“

Vienas australas, vardu Gregas, sako: „Norėjome vaikams akivaizdžiai parodyti, kad mūsų gyvenime svarbiausia tiesa. Kada tenka apsispręsti dėl darbo ar dėl pramogų, pirmiausia žiūrime, ar tai nebus mums kliūtis atlikti savo krikščioniškas pareigas. Džiaugiamės, kad devyniolikmetė dukra, tarnaujanti pagalbine pioniere, vadovaujasi tokia pat nuostata.“

Padėkime vaikui suprasti Dievą

Kaip galėtum asmenį mylėti ar juo pasitikėti, jeigu jo nesuprastum? Štai apaštalas Paulius norėdamas, kad Filipų krikščionys labiau pamiltų Jehovą, rašė: „Dabar meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu“ (Filipiečiams 1:9). Keturių vaikų tėvas Falkonerijas, gyvenantis Peru, kalba: „Jų tikėjimas stiprėja, kai nuolatos drauge skaitome ir studijuojame Bibliją. Kartais dėl mano aplaidumo tie užsiėmimai kuriam laikui nutrūkdavo ir tada matydavau, kaip vaikų meilė Dievui ima blėsti.“ Australas Geris sako: „Dažnai atkreipiu vaikų dėmesį į faktus, rodančius, kad Biblijos pranašystės pildosi. Be to, vis primenu, kaip naudinga laikytis Dievo Žodžio principų. Šeimoje reguliariai vyksta Biblijos studijos ir vaikams tai ypač padeda ugdytis tikėjimą.“

Žinios vaiko širdį geriausiai pasieks, jei per studijas nesijaus suvaržytas, bet sykiu ir gebės deramai susikaupti, nes tada mokymasis teiks tikrą džiaugsmą (Jokūbo 3:18). „Per šeimos studijas stengėmės vaikų nebarti, net jeigu ir patriukšmaudavo, — dalijasi patirtimi Britanijoje gyvenantys Šonas ir  Paulina, išauginę keturias atžalas. — Ir studijos nebuvo monotoniškos. Kartais vaikų paprašydavome, kad temą pasirinktų patys. Žiūrėdavome Jehovos organizacijos pastatytus filmus. Tam tikras atkarpas leisdavome po kelis kartus arba filmą sustabdydavome ir ką nors aptardavome.“ Arba štai kitas pavyzdys iš Britanijos. Kim, trijų vaikų motina, pasakoja: „Šeimos studijoms stropiai ruošiuosi ir apgalvoju, kokius klausimus užduosiu, kad vaikams būtų apie ką pamąstyti. Studijuoti mums patinka. Daug juokiamės.“

Kad vaikas rinktųsi gerus draugus

Vaikas greičiau pamils Jehovą ir labiau tiesą vertins, jeigu nuolat bendraus su tais, kurie yra Dievo draugai. Tėvams galbūt reikės nemažai išmonės viską suorganizuoti taip, kad vaikas turėtų su kuo naudingai praleisti laiką, pasišnekėti, pažaisti. Bet stengtis dėl šito tikrai verta. Taip pat reikia sudaryti galimybes vaikui susipažinti su Jehovos liudytojais, atsidėjusiais visalaikei tarnybai. Daugelis bičiuliaudamiesi su uoliais Dievo tarnais nusprendžia ir patys pasirinkti tokį gyvenimo kelią. Viena sesuo, dabar jau misionierė, prisimena: „Tėvų kvietimu mūsų namuose neretai svečiuodavosi pionieriai. Matydama, kad jie labai džiaugiasi savo tarnyba, užsinorėjau ir pati taip tarnauti.“

Aišku, vaiką galima palenkti kaip į gera, taip ir į bloga. Pavojus, kad jį patrauks netinkamos draugijos, neleidžia tėvams prarasti budrumo (1 Korintiečiams 15:33). Išties reikia didžiausių pastangų norint apsaugoti jaunuolį, kad neįprastų leisti laisvalaikio su tais, kurie Jehovos nemyli ir apskritai jo nepažįsta (Patarlių 13:20). Anksčiau jau minėtas Šonas sako: „Skatinome vaikus palaikyti su bendramoksliais gerus dalykinius santykius ir apsiriboti tuo, kiek tenka turėti reikalų su jais mokykloje. Vaikai suprato, kodėl popamokinėje veikloje ir mokyklos sporto renginiuose dalyvauti nederėtų.“

Kiek daug duoda geras auklėjimas

Jeigu vaiką mokome paaiškinti kitiems savo įsitikinimus — mokome su tikru džiaugsmu rodyti meilę Dievui. Štai Markas, gyvenantis Jungtinėse Valstijose, sako: „Norėjome, kad mūsų berniukai mielai pasakotų apie savo tikėjimą pasitaikius bet kokiai progai, ne vien tada, kai specialiai pasirengę eina į lauko tarnybą. Tad jei laisvalaikiu kur iškylaujame — ar parke, ar paplūdimyje, ar miške, pasiimame Biblijas, įsidedame biblinės literatūros ir ne vienam sutiktajam paliudijame, ką tikime. Berniukams išties patinka taip neoficialiai su mumis skelbti gerąją naujieną. Jie netyli, kalba apie savo tikėjimą.“

Apaštalas Jonas iki žilos senatvės darbavosi ir daugeliui padėjo pamilti Dievą. Apie tuos žmones jis rašė: „Nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano [dvasiniai] vaikai gyvena tiesoje“ (3 Jono 4). Jeigu meilę Dievui skiepijame vaiko širdyje, mes, be abejo, patirsime tokį pat džiaugsmą.

[Išnaša]

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Šnekėtis apie tikėjimą atvira širdimi reikia pastangų

[Iliustracija 10 puslapyje]

Mokykite vaiką rodyti meilę Dievui

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy of Green Chimneys Farm