Kodėl blogis nesibaigia

„VISI Viešpaties keliai teisūs“, — sakoma Biblijoje (Psalmyno 145:17; Apreiškimo 15:3). Pranašas Mozė apie Aukščiausiąjį kalbėjo: „Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!“ (Pakartoto Įstatymo 32:4). Kristaus mokinys Jokūbas tvirtino: „Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo“ (Jokūbo 5:11). Neįmanoma, kad Dievas darytų bloga.

Jokūbo 1:13 parašyta: „Nė vienas gundomas tenesako: ‘Aš esu Dievo gundomas.’ Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo.“ Jehova Dievas negundo žmonių jokiomis blogybėmis ir nekursto daryti pikta. Kas tad yra kaltas dėl viso blogio ir kančių?

Kas kaltas?

Jokūbas savo laiške paaiškina, jog dėl esamo blogio iš dalies kalti patys žmonės. Jis rašo: „Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį“ (Jokūbo 1:14, 15). Dažnas tiesiog pataikauja savo nederamiems troškimams. Taip pat nepamirškime, kad mus veikia ir paveldėta nuodėmė. Ji savo galia žadina visokiausius geidulius, o tai veda prie baisių padarinių (Romiečiams 7:21-23). Įgimta nuodėmė išties viešpatauja pasaulyje, paversdama žmones piktų darbų vergais ir taip užtraukdama dideles kančias (Romiečiams 5:21). Be to, kai kurie į klystkelį pasuka suvilioti nedorų asmenų (Patarlių 1:10-16).

Bet pagrindinis blogio kaltininkas yra Šėtonas. Ne kas kitas, o jis pasaulį užkrėtė blogiu. Jėzus Kristus pavadino Šėtoną „piktuoju“, „šio pasaulio [sugedusios žmonių visuomenės] kunigaikščiu“. Diduma žmonijos pasiduoda Šėtono įtakai ir nė nemano eiti Jehovos nurodytu geru keliu (Mato 6:13; Jono 14:30; 1 Jono 2:15-17). „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“, — pasakyta 1 Jono 5:19. Iš tikrųjų Šėtonas su savo  angelais ‘suvedžioja visą pasaulį’ ir tiktai „vargą“ užtraukia (Apreiškimo 12:9, 12). Būtent jam tenka didžiausia kaltė, kad keroja blogis.

Mokytojo 9:11 parašyta, kas dar sąlygoja vargą ir kančias: „Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“ (Brb). Jėzus Kristus sykį paminėjo vieną atvejį, kai griuvo bokštas ir aštuoniolika žmonių žuvo (Luko 13:4). Gyvybės jie neteko dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Šiais laikais irgi nutinka panašių nelaimių. Pavyzdžiui, nuo aukšto pastato atitrūkusi plyta gali pataikyti į kokį praeivį. Argi Dievas kaltas? Ne. Tai įvyko ne kieno nors valia, o tiesiog atsitiktinai. Tą patį galima pasakyti apie daugelį nelaimių: gal netikėtai liga užklupo kurį nors namiškį ar mirtis staiga pasiglemžė šeimos maitintoją ir našlė liko viena su vaikais.

Vadinasi, dėl viso blogio ir kančių kaltinti Aukščiausiojo negalime. Dievas kaip tik yra numatęs pašalinti blogį ir jo sukėlėjus (Patarlių 2:21 [2:22, Brb]). Ir vien tuo neapsiribos. Šventasis Raštas skelbia, jog Jehova įgaliojo Kristų, kad „velnio darbus sugriautų“ (1 Jono 3:8). Šios pasaulio santvarkos, pastatytos ant godumo, neapykantos ir visokių piktybių pamato, tada nebeliks. Dievas netgi „nušluostys kiekvieną ašarą nuo [visų] akių“, kitaip tariant, pasirūpins, kad niekam nebereikėtų kentėti (Apreiškimo 21:4). Čia jums gali kilti klausimas, kodėl Dievas iki šiol to nepadarė ir kodėl jis leidžia, kad taip ilgai žmoniją vargintų blogis. Norėdami rasti atsakymą, pasigilinkime, kas Biblijoje pasakojama apie Adomą ir Ievą.

Iškeliamas svarbus klausimas

Iki šiol keroti blogiui Dievas leidžia dėl tam tikros svarios priežasties. Persikelkime mintimis į pačią žmonijos istorijos pradžią. Anuomet įvyko kai kas tokio, kad iškilo svarbus klausimas dėl paties Kūrėjo vaidmens — klausimas, į kurį lengvai ir greitai atsakyti nebuvo galima. Kas gi nutiko?

Jehova Dievas sukūrė tobulus žmones, pirmuosius vyrą ir moterį, ir apgyvendino juos rojuje. Kitaip nei gyvūnai, jie buvo apdovanoti valios laisve (Pradžios 1:28; 2:15, 19). Adomas ir Ieva, gebantys skirti gera nuo bloga, galėjo tinkamai panaudoti savo proto galią ir teisingai apsispręsti — mylėti savo Kūrėją, jo klausyti ir jam tarnauti. Aišku, jie galėjo pasirinkti ir kitą kelią — būti nepriklausomi nuo Dievo, jam nepaklusti.

Tikrasis Dievas suteikė Adomui ir Ievai progą parodyti, ar jį myli, — uždraudė vieną dalyką. Jis Adomui prisakė: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2:16, 17). Jeigu Adomas ir Ieva norėjo išsaugoti Dievo malonę ir jeigu jiems rūpėjo savo pačių ir ateities kartų laimė, vaisiaus nuo to medžio neturėjo valgyti. Kaip jiedu pasielgs?

Biblijoje rašoma, kas buvo toliau. Šėtonas padaręs taip, tarsi kalbėtų gyvatė, kreipėsi į Ievą: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Kai Ieva perpasakojo Dievo žodžius, Šėtonas jai pareiškė: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“ Dabar moters akims tas medis pasidarė toks patrauklus, kad ji „skynėsi jo vaisių ir valgė“. Paskui, kaip rašoma, Ieva „davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė“ (Pradžios 3:1-6). Valios laisve Adomas ir Ieva pasinaudojo netinkamai: jiedu nepakluso Dievui ir taip nusidėjo.

 Ar įžvelgiate, kiek visa tai rimta? Šėtonas neigė, ką Dievas buvo Adomui kalbėjęs. Jis piršo mintį, kad pirmoji pora gali ir be Jehovos pagalbos nuspręsti, kas jiedviem gerai ir kas blogai. Šėtonas metė iššūkį — privertė suabejoti Jehovos valdymo teisėtumu ir pagrįstumu. Taip iškilo pats svarbiausias klausimas: ar Jehova turi teisę valdyti žmoniją? Ko ėmėsi tikrasis Dievas, kad atsakymas paaiškėtų?

Reikėjo laiko

Jehovai nestigo galios sunaikinti Šėtoną, Adomą ir Ievą, tris maištininkus. Jiems su Aukščiausiuoju nebuvo nė ko lygintis. Bet Dievo galios Šėtonas ginčyti nemėgino. Jis ginčijo Jehovos teisę valdyti. Šis reikalas lietė kūrinius, apdovanotus valios laisve. Visi turėjo įsisąmoninti, kad pasirinkimo teise piktnaudžiauti nevalia, nedera pažeisti Dievo nustatytų normų, apimančių fizinę, moralinę ir dvasinę plotmes. Antraip tikrai nepavyktų išvengti liūdnų pasekmių — kaip, pavyzdžiui, tokiu atveju, jei žmogus nepaisydamas traukos dėsnio šoktų nuo aukšto pastato (Galatams 6:7, 8). Visos mąstančios būtybės savo pačių labui turėjo pamatyti, kad nusigręžus nuo Jehovos prie gero neprieinama. O tuo įsitikinti reikėjo laiko.

Kad tam tikriems dalykams išaiškėti reikia laiko, galima pailiustruoti pavyzdžiu. Tarkime, susitinka du vyrai, šeimų galvos, ir vienas antrajam siūlo susirungti, katras stipresnis. Šiuo atveju nereikės ilgai laukti, kol kuris nors laimės. Jėgas galima išmėginti kilnojant sunkumus. Kas iškels didžiausią svorį, tas ir bus stipresnis. O kaip tada, jei vienas iš tų vyrų meta kaltinimą kitam, esą jis prastas tėvas, nemyli savo vaikų, taigi ir šie jo nemyli? Arba jeigu jam metamas kaltinimas, kad nemoka šeimai vadovauti? Čia nepadės nei žodžiai, nei jėgų išbandymas. Tiesiog reikės laiko, kad žmonės pamatytų, kaip yra iš tikrųjų, ir padarytų išvadą, kuri pusė teisi.

Ką laikas parodė

Jau kokie šeši tūkstančiai metų praėjo nuo tada, kai Šėtonas iškėlė klausimą, ar Dievas turi teisę visa valdyti. Ką byloja istorija? Pasigilinkime, kokius du tvirtinimus Šėtonas pareiškė prieš Jehovą. Piktasis nesidrovėdamas tikino Ievą: „Jūs tikrai nemirsite!“ (Pradžios 3:4). Sakydamas, kad Adomas ir Ieva paragavę uždrausto vaisiaus nemirs, Šėtonas iš esmės pavadino Jehovą melagiu. Koks rimtas kaltinimas! Jeigu Dievas šįkart kalbėjo netiesą, ar apskritai galima juo pasitikėti? Ką gi parodė prabėgę amžiai?

Adomo ir Ievos vis dėlto neaplenkė ligos, skausmas, senatvė ir galiausiai mirtis. „Iš viso Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų. Po to jis mirė“, — rašoma Biblijoje (Pradžios 3:19; 5:5). Ir tokį varganą paveldą Adomas perdavė visai žmonijai (Romiečiams 5:12). Laikas parodė, kad Šėtonas yra „melagis ir melo tėvas“, o Jehova — „tiesos Dievas“ (Jono 8:44; Psalmyno 31:5, Brb [31:6, BD]).

Šėtonas dar kalbėjo Ievai: „Dievas gerai žino, kad atsivers jums [abiem — Ievai ir Adomui] akys, kai tik jo [uždrausto medžio vaisiaus] užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pradžios 3:5). Šiais gudriais žodžiais Šėtonas piršo žmonėms klaidingą mintį, kad patys galės sėkmingai tvarkytis, ir apgaule įtikino, jog geriau būti nepriklausomiems nuo Dievo. O kaip iš tikrųjų?

Per visą istoriją vyko imperijų kaita, buvo išmėginta kiekviena įmanoma valdymo  forma. Deja, pasaulyje dėjosi liūdni dalykai. „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“, — prieš kokius tris tūkstančius metų įžvalgiai apibendrino vienas Biblijos rašytojas (Mokytojo 8:9). „Ne nuo asmens priklauso galia eiti ir nustatyti kryptį savo žingsniams“, — rašė pranašas Jeremijas (Jeremijo 10:23, Jr). Šių žodžių negalėtume paneigti net dabar, gyvendami neregėtos mokslo ir technikos pažangos amžiuje. Laikas tiktai patvirtino, kad minėtos išvados teisingos.

Ką manote jūs?

Dievo skirtas laikas parodė, jog Šėtonas sakydamas, esą Dievo visavaldystė neteisėta, melavo. Jehova Dievas yra aukščiausias visatos Valdovas. Jis turi teisę viešpatauti savo kūriniams ir jo valdymas geriausias. Tai žinodamos dangiškosios esybės, kurios senų seniausiai yra Dievo valdžioje, skelbia: „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sutvėrei, tavo valia visa yra ir buvo sutverta“ (Apreiškimo 4:11).

O ką apie Dievo valdymą manote jūs? Ar sutinkate, jog visai derama, kad Dievas jus valdytų? Jeigu taip, turite pripažinti Jehovos visuotinę valdžią. Ką tai reiškia? Visose gyvenimo srityse būtina vadovautis Dievo Žodžio, Biblijos, vertingais mokymais bei patarimais. „Dievas yra meilė“, todėl jo įstatymai ir paliepimai grįsti meile savo kūriniams (1 Jono 4:8). Jehova nešykšti nieko, kas mums naudinga. Tad įsiklausykite į Biblijos paraginimą: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius“ (Patarlių 3:5, 6).

[Iliustracija 7 puslapyje]

Pasirinkite Dievo valdymą — studijuokite Bibliją ir taikykite jos mokymus savo gyvenime

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]

© Jeroen Oerlemans/Panos Pictures