Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kokie yra gailestingumo darbai?

Kokie yra gailestingumo darbai?

Kokie yra gailestingumo darbai?

„Darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (GALATAMS 6:10).

1, 2. Ko pasimokome iš pasakojimo apie gailestingąjį samarietį?

VIENAS Įstatymo žinovas, kalbėdamasis su Jėzumi, paklausė: „O kas gi mano artimas?“ Atsakydamas Jėzus papasakojo tokią istoriją: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.’“ Paskui Jėzus pašnekovo paklausė: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Vyras atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“ (Luko 10:25, 29-37a).

2 Šis gyvas pasakojimas apie samariečio pagalbą sužeistam keleiviui pailiustruoja, kas yra tikrasis gailestingumas. Skatinamas gailesčio ir atjautos, samarietis darė viską, kad nukentėjusysis atgautų jėgas. Atkreipkime dėmesį, jog tas žmogus samariečiui buvo visai svetimas. Tautiniai, religiniai ir kultūriniai skirtumai netrukdo rodyti gailestingumo. Papasakojęs apie gailestingąjį samarietį Jėzus savo klausytoją paragino: „Eik ir tu taip daryk!“ (Luko 10:37b). Mes turėtume šį patarimą dėtis į širdį ir būti kitiems gailestingi. Tačiau kaip? Ką reiškia rodyti gailestingumą kasdieniame gyvenime?

„Jei brolis [...] neturi drabužių“

3, 4. Kodėl itin svarbu nuolat rodyti gailestingumą krikščionių bendruomenės nariams?

3 Apaštalas Paulius pasakė: „Kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Galatams 6:10). Todėl pirmiausia ir aptarkime, kaip galime daryti kuo daugiau gailestingumo darbų bendratikiams.

4 Ragindamas tikruosius krikščionis būti tarpusavyje gailestingus, Kristaus mokinys Jokūbas rašė: „Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo“ (Jokūbo 2:13). Šių Dievo įkvėptų žodžių kontekstas byloja, kokiais darbais nuolat galime rodyti gailestingumą. Štai Jokūbo 1:27 sakoma: „Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu.“ O Jokūbo 2:15, 16 kalbama: „Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?!“

5, 6. Kokių yra progų daryti gailestingumo darbus savo bendruomenėje?

5 Teisingosios religijos išpažinėjams būdinga rūpintis kitais ir padėti tiems, kuriems reikia paramos. Jei apsiribotume žodine atjauta vien tiktai palinkėdami žmogui geros kloties, tai nesiderintų su pačia mūsų tikėjimo esme. Argi mums iš nuoširdžios pagailos nerūpėtų padėti vargo spaudžiamam? (1 Jono 3:17, 18) Gailestingumo darbai, kuriuos turėtume daryti visokiausiomis progomis, — tai ir paruošti valgį sergančiam, padėti senyvam susitvarkyti namuose, prireikus nuvežti krikščionį į sueigą, nešykštėti tam, kas nusipelnė būti šelpiamas (Pakartoto Įstatymo 15:7-10).

6 Svarbesnė už materialinius dalykus yra dvasinė parama vis gausėjančios bendruomenės broliams ir sesėms. Mums patariama ‘padrąsinti liūdinčiuosius, palaikyti silpnuosius’ (1 Tesalonikiečiams 5:14, Brb). „Senos moterys“ raginamos ‘mokyti gero’ (Titui 2:3). O apie krikščionių vyresniuosius Biblijoje rašoma: „Kiekvienas jų bus pastogė nuo vėjo, prieglobstis nuo audros“ (Izaijo 32:2).

7. Kokius gailestingumo darbus daryti mokomės iš Sirijos Antiochijoje gyvenusių krikščionių pavyzdžio?

7 Pirmojo amžiaus bendruomenės rūpinosi ne tik savo našlėmis, našlaičiais ir visais tais, kuriems reikėjo paramos bei padrąsinimo. Organizuotai buvo šelpiami ir kitų vietovių tikintieji. Pavyzdžiui, kai pranašas Agabas nusakė „didelį badą, ištiksiantį visą pasaulį“, krikščionys Sirijos Antiochijoje, „kiekvienas pagal savo išteklius, nusprendė paremti Judėjos brolius ir nusiųsti jiems pašalpą“. Ją perdavė vyresniesiems „per Barnabą bei Saulių“ (Apaštalų darbų 11:28-30). O kaip yra šiandien? Mūsų broliais, nukentėjusiais nuo stichinių nelaimių — uraganų, žemės drebėjimų, cunamių, — rūpinasi „ištikimo ir protingo vergo“ sudaryti pagalbos komitetai (Mato 24:45, Jr). Jeigu palaikome tokią tvarką, savanoriškai aukodami laiką, jėgas ir lėšas, darome vieną iš puikiausių gailestingumo darbų.

„Jeigu pataikaujate atskiriems asmenims“

8. Kaip pataikavimas trukdo rodyti gailestingumą?

8 Apie vieną blogybę, kliudančią rodyti gailestingumą ir laikytis meilės „karališkojo įstatymo“, Jokūbas rašė: „Jeigu pataikaujate atskiriems asmenims, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai“ (Jokūbo 2:8, 9). Kas stengiasi įsiteikti turtingam ar įtakingam žmogui, „vargšo šauksmą“ menkai begirdi (Patarlių 21:13). Pataikavimas gailestingumą slopina. Jei norime rodyti pagailą, būkime nešališki.

9. Kodėl nėra bloga reikšti didesnį pripažinimą asmenims, kurie to verti?

9 O ar nenusižengtume nešališkumo principui, reikšdami kam nors didesnį pripažinimą? Ne. Štai Filipų krikščionims apaštalas Paulius apie savo bendradarbį Epafroditą rašė: „Gerbkite tokius žmones.“ Kodėl? „Nes dėl Kristaus darbo jis buvo atsidūręs prie mirties, statydamas pavojun savo gyvybę, kad atliktų man patarnavimą, kurio jūs negalėjote padaryti“ (Filipiečiams 2:25, 29, 30). Epafroditas buvo vertas pripažinimo dėl savo ištikimos tarnystės. Juk ir 1 Timotiejui 5:17 pasakyta: „Gerai vadovaujantys vyresnieji tebūna laikomi nusipelniusiais dvigubos pagarbos, ypač tie, kurie triūsia, skelbdami žodį ir mokydami.“ Dvasingas bendratikis, rodantis puikias krikščioniškas savybes, taip pat vertas pagyrimo. Dėmesys tokiems žmonėms nėra pataikavimas.

„Iš aukštybių kilusi išmintis [...] pilna gailestingumo“

10. Kodėl privalome valdyti savo liežuvį?

10 Štai ką Jokūbas rašo apie liežuvį: „Jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas.“ Paskui Jokūbas priduria: „Jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi“ (Jokūbo 3:8-10a, 14-17).

11. Kaip galime rodyti gailestingumą savo kalba?

11 Vadinasi, iš to, ką ir kaip sakome kitiems, matyti, ar turime išminties, „kupinos gailestingumo“. Kas būtų, jeigu persiėmę pavydo ir vaidingumo pradėtume aukštintis, meluoti, apkalbinėti? Psalmyno 94:4 rašoma, jog „puikuojasi visi piktadariai“. O kaip greitai šmeižikiškais žodžiais galima sugadinti nekalto žmogaus reputaciją! (Psalmyno 64:3-5 [64:2-4, Brb]) Taip pat pagalvok, kokią bėdą gali užtraukti ‘melagingas liudytojas, alsuojąs melais’ (Patarlių 14:5; 1 Karalių 21:7-13). Pasakęs, ką gali pridaryti liežuvis, Jokūbas įspėja: „Taip, mano broliai, neturi būti“ (Jokūbo 3:10b). Tikrasis gailestingumas teskatina mus kalbėti tyra, taikinga, maloninga kalba. Jėzus priminė: „Teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį“ (Mato 12:36). Kaip svarbu, kad gailestingumą rodytume valdydami liežuvį!

‘Atleiskite žmonėms jų nusižengimus’

12, 13. a) Kaip mus pamoko rodyti gailestingumą pasakojimas apie vergą, skolingą valdovui didžiulę pinigų sumą? b) Ką reiškia atleisti broliui „iki septyniasdešimt septynių kartų“?

12 Kaip dar galime būti gailestingi, sužinome iš Jėzaus pasakojimo apie vergą, skolingą savo šeimininkui, karaliui, 60 milijonų denarų. Neturėdamas ką grąžinti, skolininkas maldavo pasigailėti. Šeimininkas skolą maloningai dovanojo. Išėjęs vergas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas vos šimtą denarų, ir be jokio gailesčio įmesdino jį į kalėjimą. Tai išgirdęs šeimininkas pasišaukė aną savo vergą ir tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Paskui valdovas atidavė jį kalėjimo prižiūrėtojams. Jėzus užbaigė pasakojimą tokiais žodžiais: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mato 18:23-35).

13 Kaip aiškiai šis pavyzdys rodo, kad gailestingasis yra pasiruošęs atleisti! Jehova dovanojo mums didžiulę nuodėmės skolą. Tad argi neturėtume ir patys ‘atleisti žmonėms jų nusižengimų’? (Mato 6:14, 15) Prieš Jėzui papasakojant apie negailestingąjį vergą, Petras paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus tarė: „Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mato 18:21, 22). Gailestingas žmogus išties noriai dovanoja „iki septyniasdešimt septynių kartų“, kitaip tariant, neskaičiuodamas.

14. Kaip, remdamiesi Mato 7:1-4, galime kasdien rodyti gailestingumą?

14 O kaip dar turi pasireikšti gailestingumas, Jėzus pasakė Kalno pamoksle: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami [...]. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, — kai tavo akyje rąstas?!“ (Mato 7:1-4). Taigi kasdien galime rodyti gailestingumą pakęsdami kitų silpnybes, neteisdami ir nesmerkdami žmonių.

„Darykime gera visiems“

15. Kodėl gailestingumo darbai darytini ne vien bendratikiams?

15 Jokūbas savo laiške pabrėžia, kaip svarbu rodyti gailestingumą tikintiesiems, bet tai nereiškia, jog gailestingumo darbai darytini tik krikščionių bendruomenėje. „Geras kiekvienam Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams“, — rašoma Psalmyno 145:9. Mes raginami ‘būti Dievo sekėjai’ ir ‘daryti gera visiems’ (Efeziečiams 5:1; Galatams 6:10). Nors nemylime „pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje“, nesame abejingi vargų slegiamiems pasaulio žmonėms (1 Jono 2:15).

16. Į ką atsižvelgiame spręsdami, kaip ir kiek iš gailestingumo paremsime kitus?

16 Krikščionys noriai teikia visokeriopą pagalbą nesėkmių ištiktiems, patekusiems į sunkią padėtį žmonėms (Mokytojo 9:11). Kaip ir kiek juos paremsime, aišku, priklauso nuo mūsų pačių aplinkybių (Patarlių 3:27). Šelpdami kitą būsime įžvalgūs, kad savo, regis, geru darbu nepastūmėtume jo į tinginystę (Patarlių 20:1, 4; 2 Tesalonikiečiams 3:10-12). Vadinasi, rodant tikrą gailestingumą, šilta atjauta ir pagaila neatsiejama nuo sveikos nuovokos.

17. Kaip geriausiai galime rodyti gailestingumą pasaulio žmonėms?

17 Geriausia, kaip galime rodyti gailestingumą pasaulio žmonėms, — dalytis su jais Biblijos tiesa. Kodėl tai geriausia? Kadangi diduma žmonijos skendi dvasinėje tamsoje. Daugelis nežino, kaip spręsti savo problemas, gyvena be tikros rytojaus vilties ir yra „suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mato 9:36). Dievo Žodis gali būti ‘žibintas jų žingsniams’ — moko, kaip įveikti įvairius sunkumus. Biblija taip pat gali būti ‘šviesa jų takui’, nes pasako, ką Dievas yra sumanęs padaryti ateityje, ir taip teikia džiugią viltį (Psalmyno 119:105). Kokia laimė skelbti šią nuostabią tiesos žinią visiems, kurie jos alkte alksta! Dabar, sparčiai artėjant „dideliam suspaudimui“, pats laikas uoliai skelbti apie Karalystę ir ruošti mokinius (Mato 24:3-8, 21, 22, 36-41; 28:19, 20). Joks kitas gailestingumo darbas nėra toks svarbus kaip šis.

Duokime „iš savo vidaus“

18, 19. Kodėl turime vis uoliau ugdytis gailestingumą?

18 „Duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą [„gailestingumo auką“, Brb]“, — sakė Jėzus (Luko 11:41). Kad geras darbas būtų daromas iš tikrojo gailestingumo, jis turi būti kaip dovana, kurią aukojame skatinami giliausių motyvų — meilės, širdies dosnumo (2 Korintiečiams 9:7). Pasaulyje, kur įprasta elgtis šiurkščiai, savanaudiškai, nekreipti dėmesio į kitų kentėjimus ir bėdas, toks gailestingumas išties gaivina.

19 Tad vis uoliau ugdykimės gailestingumą. Kuo gailestingesni esame, tuo labiau sekame Dievo pavyzdžiu. Taip mūsų gyvenimas tampa kupinas pasitenkinimo ir išties prasmingas (Mato 5:7).

Ką sužinojai?

• Kodėl ypač svarbu rodyti gailestingumą bendratikiams?

• Kokius gailestingumo darbus galime daryti krikščionių bendruomenėje?

• Kaip galime daryti gera pasaulio žmonėms?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Samarietis pasielgė gailestingai

[Iliustracijos 27 puslapyje]

Krikščionys daro įvairius gailestingumo darbus

[Iliustracija 30 puslapyje]

Geriausia, kaip galime rodyti gailestingumą pasaulio žmonėms, — dalytis su jais Biblijos tiesa