Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Nuslėptas Džono Miltono traktatas

Nuslėptas Džono Miltono traktatas

Nuslėptas Džono Miltono traktatas

IŠ RAŠYTOJŲ retas kuris yra palikęs tokį ryškų pėdsaką kaip anglų epinės poemos „Prarastas rojus“ autorius Džonas Miltonas. Pasak vieno biografo, Miltoną „daugelis mylėjo, kai kurie neapkentė, bet mažai kas buvo abejingas“. Jo kūriniai iki pat šios dienos laikomi anglų literatūros ir kultūros lobiu.

Kaip Džonas Miltonas pelnė tokį autoritetą? Kodėl jo paskutinis rašinys, traktatas apie krikščionybės doktriną, buvo vertinamas taip prieštaringai, kad pusantro šimtmečio pragulėjo neišspausdintas?

Jaunystė ir tolesnės dienos

Džonas Miltonas gimė 1608 metais Londone, buvo turtingų tėvų vaikas. Jis pasakojo: „Tėvas mane jau nuo ankstyvos vaikystės ruošė atsidėti literatūros studijoms, ir aš jaučiau tokį žinių alkį, kad nuo pat dvylikos metų kone kasdien sėdėdavau prie knygų ligi vidurnakčio.“ Jis mokėsi labai gerai ir 1632 metais baigęs Kembridžo universitetą gavo magistro laipsnį. Paskui savarankiškai gilinosi į istoriją ir antikinę literatūrą.

Miltonas norėjo būti poetu, bet tų dienų Anglijoje sukosi revoliucijos verpetai. Tribunolas, kurį Oliverio Kromvelio inicijuojamas įsteigė parlamentas, 1649 metais nuteisė karalių Karolį I mirties bausme. Kad šis nuosprendis teisingas, Miltonas įtikinėjo savo rašiniuose ir pasidarė Kromvelio valdžios gynėjas. Dar prieš tapdamas žymiu poetu, Miltonas išgarsėjo savo traktatais apie politiką ir moralę.

Kai buvo atkurta monarchija ir 1660 metais karūnuotas Karolis II, Miltonas dėl savo ankstesnių ryšių su Kromveliu galėjo veikiai netekti gyvybės. Jis turėjo slapstytis ir mirties išvengė tik įtakingų draugų padedamas. Bet visa tai nenuslopino jo stipraus noro tyrinėti dvasinius dalykus.

Tikrasis matas — Biblija

Miltoną dvasinės temos traukė nuo jaunumės. Jis rašė: „Dar vaikas būdamas ėmiau uoliai studijuoti Senąjį ir Naująjį Testamentą originalo kalbomis.“ Miltonas suprato, kad Šventasis Raštas yra vienintelis patikimas vadovas moraliniais ir religiniais klausimais. Bet gilindamasis į ano meto visuotinai pripažintus teologų veikalus jis visiškai nusivylė. „Pamačiau, kad tokiais išvedžiojimais grįsti savo tikėjimą ir išgelbėjimo viltį nedera“, — vėliau rašė Miltonas. Nusistatęs visus savo įsitikinimus matuoti vien „Biblijos matu“, Miltonas ėmė sudarinėti svarbiausių Biblijos eilučių sąrašus pagal pagrindines temas ir jais naudodavosi, kai reikėdavo Dievo Žodį cituoti.

Dabar Miltonas plačiausiai žinomas kaip „Prarasto rojaus“ autorius. Šioje poemoje atpasakojama Biblijos istorija, kaip žmogus nupuolė ir prarado tobulybę (Pradžios knyga, 3 skyrius). Būtent šis epas, pirmą kartą išleistas 1667 metais, pelnė Miltonui, ypač angliškai kalbančiuose kraštuose, literatūrinę šlovę. Vėliau jis sukūrė poemos tęsinį „Sugrąžintas rojus“. Šiose poemose pasakojama, ką Dievas, sukūręs tobulą žmogų, iš pat pradžių jam skyrė — džiaugsmo kupiną gyvenimą žemės rojuje. Taip pat rašoma, kad rojų žemėje Dievas atkurs per Kristų. Štai „Prarastame rojuje“ arkangelo Mykolo lūpomis pranašaujama, jog ateis laikas, kai Kristus „atlygins savo ištikimiesiems ir apdovanos laime — danguje arba žemėje, nes joje tuolaik žydėte žydės rojus, daug palaimingesnis nei Edenas ir nepalyginamai mielesnis“.

Traktatas apie krikščionybės doktriną

Daugelį metų Miltonas brandino mintį parašyti veikalą, išsamiai nušviečiantį, kokia yra krikščionybės doktrina ir kaip žmogui prisakoma gyventi. Nors Miltonas ako ir 1652 metais jau visai nebematė, prie šio paskutinio veikalo sekretorių padedamas nenuilstamai darbavosi iki pat savo mirties 1674 metais. Jį pavadino taip: „Traktatas apie krikščionybės doktriną, sudarytas remiantis išimtinai Šventuoju Raštu“. Pratarmėje Miltonas sako: „Dauguma šią temą gvildenančių autorių [...] Biblijos žodžius — vienintelį pagrindą, į kurį turi remtis visi mokymai, nukelia į paraštes, nurodydami tik skyrių ir eilutę. Bet aš stengiausi, kad mano puslapiai mirgėte mirgėtų citatomis iš visos Biblijos.“ Ir tikrai — Šventojo Rašto eilutės traktate perpasakojamos arba cituojamos daugiau kaip 9000 kartų.

Nors Miltonas visada drąsiai išsakydavo savo pažiūras, šio traktato visuomenei nepateikė. Kodėl? Matė, kad Šventraščio aiškinimai jo veikale labai skiriasi nuo bažnyčios doktrinos. Be to, atkūrus monarchiją, šis vyras neteko valdžios malonės. Todėl, galimas dalykas, laukė ramesnių laikų. Žinoma tik tiek, kad po Miltono mirties jo sekretorius pasiūlė šį lotynišką traktatą vienam spaustuvininkui, bet tas jį išleisti atsisakė. Paskui Anglijos valstybės sekretorius rankraštį konfiskavo ir užslėpė archyve. Tik praėjus pusantro šimtmečio Miltono traktatas išvydo dienos šviesą.

Vienas klerkas 1823 metais tą žymaus poeto rankraštį archyve aptiko įvyniotą į kelis popieriaus lakštus. Tada Anglijos karalius Jurgis IV įsakė veikalą išversti iš lotynų kalbos ir išspausdinti. Kai po dvejų metų jis pasirodė anglų kalba, teologų ir literatų sluoksniuose kilo didžiulė polemika. Vienas vyskupas tuojau pareiškė, kad rankraštis klastotė: esą Miltonas, vienas iš didžiausių Anglijos poetų, negalėjęs šitaip lengva ranka atmesti šventą bažnyčios doktriną. Vertėjas numatė tokią reakciją ir norėjo apginti Miltono autorystę, todėl, sugretinęs traktatą su „Prarastu rojumi“, išnašose nurodė net 500 analogiškų pasakymų. *

Miltono įsitikinimai

Miltono laikais Anglijoje jau buvo įleidusi šaknis reformacija ir nutraukti ryšiai su Romos katalikų bažnyčia. Tikėjimo ir moralės klausimais protestantai vieninteliu autoritetu laikė Bibliją ir popiežiaus nepripažino. Vis dėlto Miltono traktatas leido suprasti, jog ir protestantai daug ką daro ir moko ne pagal Šventąjį Raštą. Juo remdamasis šis tyrinėtojas paneigė kalvinistų lemties doktriną ir aiškino, jog žmogui duota laisva valia. Dažnai savo rašiniuose minėjo Dievo vardą — Jehova, tuo parodydamas, kad Aukščiausiąjį tinka pagarbiai vadinti vardu.

Miltonas pasitelkęs Šventąjį Raštą argumentavo, kad žmogaus siela mirtinga. Štai kaip jis aiškino Pradžios 2:7 eilutę: „Rašoma, kad kai žmogus buvo šitaip sukurtas, jis tapo gyva siela. [...] Žmogus ne dvilypis, ne dalus: nėra taip, kaip įprasta manyti, jog jį sudaro du skirtingi, paskiri elementai — siela ir kūnas. Priešingai, visas žmogus yra siela ir siela yra žmogus.“ Toliau Miltonas kelia klausimą: „Ar miršta visas žmogus, ar tiktai kūnas?“ Pateikęs daugelį Biblijos ištraukų, bylojančių, kad miršta visas žmogus, jis priduria: „Manau, jog įtikinamiausi žodžiai, kad siela miršta, yra paties Dievo, užrašyti Ezech[ielio 18:]20: siela, kuri nusideda, mirs.“ Miltonas dar citavo tokias eilutes kaip Luko 20:37 ir Jono 11:25, iš kurių aišku, kad žmogui mirus visa ateities viltis — prikėlimas iš mirties miego.

O koks traktato teiginys sukėlė didžiausią audrą? Paprastas, bet svarus, Biblija paremtas Miltono įrodymas, kad Kristus, Dievo Sūnus, pavaldus Dievui, savo Tėvui. Pacitavęs Jono 17:3 ir Jono 20:17, Miltonas klausia: „Jeigu Tėvas yra Kristaus Dievas ir mūsų Dievas ir jeigu tėra vienas Dievas, kas gali būti Dievas, jei ne Tėvas?“

Miltonas taip pat samprotauja: „Ir Sūnus, ir jo apaštalai savo žodžiais ir visuose rašiniuose pripažįsta, kad Tėvas visu kuo didesnis už Sūnų“ (Jono 14:28). „Pats Kristus sako pagal Mt xxvi. 39: Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė; tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu. [...] Kodėl jis kreipiasi į Tėvą, o ne į save, jeigu pats tikrai yra Dievas? Jeigu jis yra ir žmogus, ir aukščiausias Dievas, kam gi prašytų tokių dalykų, kurie jo paties valioje? [...] Sūnus, visada garbindamas ir šlovindamas vien Tėvą, to paties moko ir mus.“

Kur Miltonas klydo

Džonas Miltonas ieškojo tiesos. Aišku, jo, kaip kiekvieno netobulo žmogaus, nepavadinsi neklystančiu. Tam tikras jo pažiūras nulėmė sunkūs išgyvenimai. Štai netrukus po vedybų žmona, jaunutė vieno monarchiją palaikančio skvairo duktė, paliko jį, parėjo pas tėvus ir tik po kokių trejų metų sugrįžo pas vyrą. Per tą laiką Miltonas parašė traktatų apie skyrybas: tvirtino, kad jos leistinos ne tik santuokinės neištikimybės atveju — vieninteliu, kurį Jėzus nurodė, — bet ir dėl asmenybių skirtumo (Mato 19:9). Tokį pat požiūrį Miltonas išsakė ir traktate apie krikščionybės doktriną.

Nors Miltonas kai kur klydo, šiame traktate aprėpė daug svarbių klausimų ir gvildendamas juos aiškiai išdėstė, ko moko Biblija. Jo traktatas skaitytoją ir šiandien įpareigoja patikrinti savo įsitikinimus tiksliausiu matu — Šventuoju Raštu.

[Išnaša]

^ pstr. 14 Naujas traktato apie krikščionybės doktriną vertimas į anglų kalbą, 1973 metais išleistas Jeilio universiteto, dar labiau atitinka Miltono lotyniškąjį originalą.

[Iliustracija 11 puslapyje]

Miltonas stropiai tyrinėjo Bibliją

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy of The Early Modern Web at Oxford

[Iliustracija 12 puslapyje]

Poema „Prarastas rojus“ pelnė Miltonui šlovę

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy of The Early Modern Web at Oxford

[Iliustracija 12 puslapyje]

Paskutinis Miltono veikalas net pusantro šimtmečio pragulėjo užslėptas

[Šaltinio nuoroda]

Image courtesy of Rare Books and Special Collections, Thomas Cooper Library, University of South Carolina

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 11 puslapyje]

Image courtesy of Rare Books and Special Collections, Thomas Cooper Library, University of South Carolina