Ozėjo knygos apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Ozėjo knygos apžvalga
ŠIAURINĖJE dešimties giminių Izraelio karalystėje Dievo teisingo garbinimo beveik nebeliko. Kraštas, valdomas Jeroboamo II, klesti, bet po jo mirties materialinė gerovė nyksta. Stoja neramumų, politinių perversmų metas. Iš šešių paeiliui karūnuotų karalių keturi nužudomi (2 Karalių 14:29; 15:8-30; 17:1-6). Tokiais audringais laikais 59 metus nuo 804 m. p. m. e. pranašu tarnauja Ozėjas.
Ką Jehova jautė žiūrėdamas į neklusnią Izraelio tautą, labai gerai vaizduoja Ozėjo santuokinis gyvenimas. Ozėjo skelbiama žinia — tai atviras žodis apie Izraelio nuklydimą, taip pat pranašystė apie nuosprendį šiam kraštui ir Judo karalystei. Švelnia ir užjaučiama, įtaigia ir raiškia kalba Ozėjas visa tai papasakoja knygoje, pavadintoje jo vardu. Ši knyga — Dievo įkvėpto Žodžio dalis, ir tai, kas joje rašoma, yra gyva, veiksminga (Hebrajams 4:12).
„EIK, IMK SAU ŽMONĄ PALEISTUVĘ“
Jehova liepia Ozėjui: „Eik, imk sau žmoną paleistuvę“ (Ozėjo 1:2, Brb). Pranašas paklauso ir susilaukia iš Gomeros sūnaus. Kitus du vaikus ji pagimdo tikriausiai nebe nuo sutuoktinio. Jų vardai — Lo Ruhama ir Lo Amis — reiškia, kad Jehova nebesigaili Izraelio ir šią neištikimą tautą atstumia.
Kokie yra Jehovos jausmai maištingai tautai? Jis sako Ozėjui: „Eik ir mylėk savo moterį, turinčią mylimąjį ir svetimaujančią, kaip Viešpats myli izraelitus, nors jie ir gręžiasi į kitus dievus“ (Ozėjo 3:1).
Atsakymai į klausimus:
1:1. Kodėl Ozėjas pamini visus keturis savo tarnystės laikų Judo valdovus, bet tiktai vieną Izraelio karalių? Todėl, kad vien Dovydo linijos karaliai buvo laikomi teisėtais Dievo išrinktosios tautos valdovais. Tokie ir viešpatavo Jude. O šiaurinės karalystės monarchai buvo kilę ne iš Dovydo namų.
1:2-9. Ar Ozėjas tikrai ėmė sau „žmoną paleistuvę“? Taip, jis paėmė į žmonas moterį, kuri vėliau svetimavo. Pranašo žodžiai neduoda jokio pagrindo manyti, kad jo pasakojimas apie savo šeimos gyvenimą būtų sapnas ar vizija.
1:7. Kada Judo namų pasigailėta ir jie išgelbėti? Tai įvyko 732 m. p. m. e., karaliaus Ezekijo dienomis. Tada Jehova asirų, grasinančių Jeruzalei, užmačias pavertė niekais: jo siųstas angelas per naktį išžudė 185000 priešų (2 Karalių 19:34, 35). Taip Dievas išgelbėjo Judą ‘ne lanku, ne kalaviju, ne karu, ne žirgais, ne raiteliais’, o per vieną vienintelį angelą.
2:1, 2 (1:10, 11, Brb). Kaip Izraelio žmonės turėjo būti „surinkti į viena“ su Judo žmonėmis, jeigu 740 m. p. m. e. šiaurinė karalystė buvo nukariauta? Daugelis šiaurinės karalystės gyventojų persikėlė į Judo kraštą dar iki 607 m. p. m. e., kai jį užgrobė babiloniečiai (2 Metraščių 11:13-17; 30:6-12, 18-20, 25). Tarp žydų tremtinių, parvykusių 537 m. p. m. e. į tėvynę, buvo ir ainių tų žmonių, kurie kadaise gyveno šiaurinėje karalystėje — Izraelyje (Ezros 2:70).
2:23-25 (2:21-23, Brb). Kas buvo išpranašauta Jehovos žodžiais: „Pasėsiu [Jezreelį] krašte sau pačiam, pasielgsiu gailestingai“? Ozėjo ir Gomeros pirmagimis buvo vardu Jezreelis (Ozėjo 1:2-4). Šio vardažodžio reikšmė „Dievas pasės sėklą“ pranašiška: ištikimas likutis turėjo būti Jehovos surinktas 537 m. p. m. e. ir tartum pasėtas Jude. Krašte, apleistame 70 metų, dabar vėl bus daug javų, saldaus vyno, aliejaus. Visos šios gėrybės, poetiškais pranašystės žodžiais tariant, prašys žemę maisto, o žemė prašys dangų lietaus. Tada dangus maldaus Dievą siųsti lietaus debesis. Tai bus daroma, kad pargrįžęs likutis visko turėtų apsčiai. Žodžius iš Ozėjo 2:25 (2:23, Brb) cituoja apaštalai Paulius ir Petras kalbėdami apie dvasinio Izraelio likučio surinkimą (Romiečiams 9:25, 26; 1 Petro 2:10).
Ko pasimokome:
1:2-9; 3:1, 2. Tik pagalvok, kiek Ozėjas turėjo aukotis pasilikdamas, kaip Dievo liepta, su žmona! O kiek mes, vykdydami Jehovos valią, esame pasirengę aukotis ir savo norams nepataikauti?
1:6-9. Kaip santuokinės neištikimybės, taip ir dvasinio svetimavimo Jehova nekenčia.
1:7; 2:1, 2, 16-25 (1:10, 11; 2:14-23, Brb). Tai, ką Jehova išpranašavo apie Izraelį ir Judą, išsipildė. Jo žodis visada pasirodo esąs teisingas.
2:18, 21, 23-25 (2:16, 19, 21-23, Brb); 3:1-4. Jehova pasiruošęs atleisti tiems, kurie nuoširdžiai atgailauja (Nehemijo 9:17). Mes, kaip ir Jehova, turime būti atjautūs ir gailestingi kitiems.
„VIEŠPATS TRAUKIA Į TEISMĄ“
(Ozėjo 4:1—14:1 [13:16, Brb])
„Viešpats traukia į teismą krašto gyventojus.“ Kodėl? Kadangi čia „dorumo, ištikimos meilės ir Dievo pažinimo nėra“ (Ozėjo 4:1). Nedori Izraelio žmonės apgaudinėja, lieja kraują, yra pasinėrę į kūniško ir dvasinio ištvirkavimo liūną. Užuot prašę pagalbos Dievą, „jie šaukiasi Egipto, jie eina į Asiriją“ (Ozėjo 7:11).
Jehova skelbia nuosprendį, jog bus „Izraelis prarytas“ (Ozėjo 8:8, Brb). Judo karalystė irgi nėra be kaltės. „Viešpats kelia kaltinimą Judui; jis nubaus Jokūbą pagal jo elgesį ir atlygins jam pagal jo darbus“, — sakoma Ozėjo 12:3 (12:2, Brb). Vis dėlto jų tikrai laukia atkūrimas, nes Dievas pažada: „Aš išpirksiu juos iš mirusiųjų buveinės galios, išgelbėsiu nuo mirties“ (Ozėjo 13:14, Brb).
Atsakymai į klausimus:
6:1-3. Kas sakė: „Eime, grįžkime pas Viešpatį“? Sugrįžti prie Jehovos vienas kitą galbūt skatino neištikimi izraelitai. Jeigu taip ir buvo, jie tik dėjosi atgailaują. Jų meilė buvo trumpalaikė „kaip rytmečio debesis, kaip anksti krintanti rasa“ (Ozėjo 6:4). O gal tautą glaustis prie Dievo maldavo pats Ozėjas. Vienaip ar antraip, neklusnūs dešimties giminių Izraelio karalystės gyventojai privalėjo nuoširdžiai atgailauti ir iš tikrųjų grįžti prie Jehovos.
7:4. Kokia prasme neištikimi Izraelio žmonės buvo kaip „prikūrenta krosnis“? Šis palyginimas rodo, kaip jų širdys degė nedorais troškimais.
Ko pasimokome:
4:1, 6. Jeigu norime neprarasti Jehovos malonės, būtina semtis apie jį žinių ir šias žinias taikyti.
4:9-13. Jehova lieps atsiskaityti tiems, kurie įsitraukę į paleistuvystę ir netyrą garbinimą (Ozėjo 1:4).
5:1. Tie, kurie Dievo tautoje paskirti į atsakingas pareigas, turi šalintis bet kokio atskalūniškumo. Antraip gali įstumti kurį nors žmogų į klaidingą garbinimą, tai yra tapti kitam „spąstais“ ir „tinklu“.
6:1-4; 7:14, 16. Atgailauti vien žodžiais veidmainiška ir tuščia. Nusidėjėlis, kad Dievas jam atleistų, privalo gailėtis širdyje ir atgailą parodyti grįždamas prie to, kas ‘naudinga’, — prie iškilaus garbinimo. Jo elgesys turi atitikti aukštas Dievo normas (Ozėjo 7:16).
6:6. Kas nuodėmiauja, nemyli Dievo ištikima meile. Toks žmogus neatsipirks net ir didžiausiu dvasiniu pasiaukojimu.
8:7, 13; 10:13. Principas „ką žmogus sėja, tai ir pjaus“, pasitvirtino stabmeldžių Izraelio žmonių gyvenime (Galatams 6:7).
8:8; 9:17; 14:1 (13:16, Brb). Pranašystės apie šiaurinę karalystę išsipildė, kai jos sostinę, Samariją, užėmė asirai (2 Karalių 17:3-6). Neabejojame, kad Dievas įvykdys, ką pažadėjo, ir padarys, ką pasakė (Skaičių 23:19).
8:14. Jehova ‘pasiuntė ugnį ant Judo miestų’ 607 m. p. m. e., kai atėjo babiloniečiai ir, kaip išpranašauta, nusiaubė Jeruzalę bei Judo žemę (2 Metraščių 36:19). Dievo pasakytas žodis nelieka neįvykdytas (Jozuės 23:14).
9:10. Nors izraelitai buvo pasiaukoję tikrajam Dievui, „atėję į Baal Peorą, jie atsidavė Gėdai“. Jų blogas pavyzdys yra mums kaip įspėjimas, kad būtume išmintingi ir nelaužytume savo pasiaukojimo Jehovai įžado (1 Korintiečiams 10:11).
10:1, 2, 12. Turime garbinti Dievą neveidmainiška širdimi. Kai ‘sėjame teisumą, pjauname Dievo ištikimą meilę’.
10:5. Bet Avenas („užgaulės namai“) — menkinantis pavadinimas, duotas Beteliui („Dievo namai“). Kai stabą, Bet Aveno veršį, užkariautojai išgabeno svetur, Samarijos žmonės liūdėjo, kad nebeliko ką garbinti. Kaip beprasmiška sudėti viltis į negyvą stabą, negalintį nė savęs apginti! (Psalmyno 135:15-18; Jeremijo 10:3-5)
11:1-4. Jehova visada kupinas meilės savo tautai. Paklusti Dievui nėra našta.
11:8-11; 13:14. Jehovos žodis, kad jo tautoje teisingas garbinimas bus atnaujintas, ‘nesugrįžo pas jį bergždžias’ (Izaijo 55:11). Tremtis Babilone 537 m. p. m. e. baigėsi ir likutis parkeliavo į Jeruzalę (Ezros 2:1; 3:1-3). Ką Jehova per savo pranašus kalbėjo, tikrai išsipildys.
12:7 (12:6, Brb). Būkime tvirtai pasiryžę rodyti ištikimą meilę, elgtis teisingai ir visada pasitikėti Jehova.
13:6. Izraelitai „buvo sotūs, bet jų širdis išpuiko, todėl jie užmiršo [Jehovą]“. Saugokimės, kad širdis neimtų nė trupučio didžiuotis.
„TIESŪS VIEŠPATIES KELIAI“
(Ozėjo 14:2-10 [14:1-9, Brb])
Ozėjas maldauja: „Grįžk, Izraeli, pas Viešpatį, savo Dievą, nes tu sukniubai per savo kaltę.“ Jis ragina žmones prašyti Jehovą: „Atleisk visas kaltes, priimk, kas gera, ir mes tau aukosime savo lūpų vaisių“ (Ozėjo 14:2, 3 [14:1, 2, Brb]).
Atgailaujantis nusidėjėlis turi eiti prie Jehovos, laikytis jo kelių ir aukoti jam gyriaus auką. Kodėl? Nes „tiesūs Viešpaties keliai, ir teisieji jais eina“ (Ozėjo 14:10 [14:9, Brb]). Kaip džiaugiamės, kad dar daugelis „paskutinėmis dienomis [...] artinsis prie Viešpaties ir jo gerumo su pagarbos kupina baime“! (Ozėjo 3:5)
[Iliustracija 15 puslapyje]
Ozėjo šeimyninis gyvenimas vaizdavo, koks yra Jehova Izraeliui
[Iliustracija 17 puslapyje]
Kai Samarija 740 m. p. m. e. buvo nukariauta, dešimties giminių Izraelio karalystės nebeliko