Įsiklausyk į savo vidinį balsą

„[Dievo] įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus“ (ROMIEČIAMS 2:14).

1, 2. a) Ką daugelis daro kitų labui? b) Kokių Šventajame Rašte yra pavyzdžių, kai žmogus rūpinosi kitais?

VIENĄ dvidešimtmetį jaunuolį metro stotyje ištiko priepuolis ir jis parkrito ant bėgių. Šalimais stovėjęs vyras paleido iš rankų savo dukreles ir šoko žemyn jam iš paskos. Jis nutempė apalpusį į tranšėją tarp bėgių ir pridengė savo kūnu nuo atšvilpiančio virš jų traukinio. Kai kas pavadintų tą gelbėtoją didvyriu, bet jis pats pasakė: „Juk reikia daryti, kas teisinga. Taip pasielgiau norėdamas žmogui gera, o ne kad išgarsėčiau ar pelnyčiau šlovę.“

² Galbūt ir tu žinai pavyzdžių, kai asmuo padėdamas kitam statė save į pavojų. Daugelis taip rizikavo per Antrąjį pasaulinį karą slėpdami svetimtaučius. Prisiminkime ir ką patyrė apaštalas Paulius su 275 bendrakeleiviais, kai prie Maltos krantų, į pietus nuo Sicilijos, sudužo jų laivas. Vietiniai gyventojai atskubėjo į pagalbą ir su šiais nepažįstamaisiais „elgėsi labai draugiškai“ (Apaštalų darbų 27:27—28:2). O ką manai apie vieną izraelitų mergaitę, kuri, tiesa, nerizikavo gyvybe, bet maloningai pasirūpino vieno iš savo pagrobėjų, šeimininko siro, gerove? (2 Karalių 5:1-4) Taip pat pagalvok apie gailestingąjį samarietį iš gerai žinomo Jėzaus pasakojimo. Pro leisgyvį žydą praėjo jo tautiečiai, kunigas ir levitas, o samarietis kuo įmanydamas jam padėjo. Ši istorija jau daugelį amžių įkvepia įvairių kultūrų žmones (Luko 10:29-37).

3, 4. Ką apie evoliucijos teoriją pasako faktas, kad žmogui būdingas altruizmas?

³ Aišku, gyvename „sunkiais laikais“, kai daugelis yra „storžieviai, nekenčiantys to, kas gera“ (2 Timotiejui 3:1-3). Bet argi nesame matę ką nors darant gera kitam, gal net mums patiems? Ištiesti pagalbos ranką, jeigu ir tenka labai aukotis, yra tiek įprasta, kad tai tiesiog vadinama žmoniškumu.

⁴ Rūpintis kitų gerove, net jei pačiam reikia kai ko atsisakyti, būdinga visoms rasėms bei kultūroms, ir tai prieštarauja tvirtinimui, kad žmogus esąs evoliucijos produktas ir kad jo vystymąsi sąlygojo „džiunglių įstatymas“, pagal kurį „išlieka stipriausieji“. Genetikas Fransis Kolinzas, vadovavęs JAV vyriausybės finansuojamai grupei mokslininkų, kurių uždavinys buvo iššifruoti žmogaus genomą (DNR), rašė: „Pasiaukojamas altruizmas evoliucionistui yra didžiulis kliuvinys. [...] Šito reiškinio nepaaiškinsi atskirų egoistinių genų pastangomis bet kokia kaina išlikti.“ Jis taip pat pripažino: „Kai kas aukojasi dėl svetimo žmogaus, su kuriuo neturi nieko bendra. [...] Toks altruizmas, regis, netelpa į Darvino teorijos rėmus.“

„Sąžinės balsas“

5. Kokią išvadą galima daryti įsižiūrėjus į žmogaus elgseną?

⁵ Kalbėdamas apie žmogaus altruizmą daktaras Kolinzas pamini vieną svarbų dalyką: „Padėti kitam, net jei už tai nebus atlyginta,  mums liepia sąžinės balsas.“ * Jo pasakytas žodis „sąžinė“ veikiausiai primena tai, apie ką rašė apaštalas Paulius: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie, neturintys įstatymo, patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Romiečiams 2:14, 15).

6. Kodėl Kūrėjui atskaitingi visi žmonės?

⁶ Laiške romiečiams Paulius rašė, kad žmonės atskaitingi Aukščiausiajam, nes regimieji dalykai byloja, jog Dievas yra, ir rodo, koks jis yra. Taip esti „nuo pat pasaulio sukūrimo“ (Romiečiams 1:18-20; Psalmyno 19:2-5 [19:1-4, Brb]). Tiesa, daugelis savo Kūrėjo nepaiso ir nusižengia moralės principams. Tačiau Dievas nori, kad žmonės pripažintų jį esant teisų ir atgailautų už savo blogus darbus (Romiečiams 1:22—2:6). Taip daryti tvirtą pagrindą turėjo žydai — per Mozę jiems Dievas buvo davęs Įstatymą. Bet ir kitoms tautoms, kurioms nebuvo „patikėti Dievo žodžiai“, derėjo pripažinti, kad Kūrėjas yra (Romiečiams 2:8-13; 3:2).

7, 8. Kiek būdingas yra teisingumo jausmas ir ką tai rodo?

⁷ Vidinė nuovoka žmogui diktuoja, kas teisinga, o kas ne, ir tai yra dar viena svari priežastis, kodėl visi turi pripažinti Dievą ir atsakingai elgtis. Šitoks teisingumo jausmas irgi yra aiškus požymis, jog turime sąžinę. Įsivaizduok: vaikai stovi eilėje prie sūpynių. Nelauktai vienas užlenda į priekį. Tuoj pat visi sušunka: „Taip nesąžininga!“ Pagalvok, net mažas vaikas spontaniškai parodo turįs teisingumo jausmą. Ką tai byloja? Ogi kad moralinė nuostata glūdi jo viduje. Paulius rašė: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus.“ Jis nekalbėjo „jei vykdo“, tarsi tai būtų kokia retenybė. Jis pasakė „kai“, turėdamas mintyje, kad taip dažniausiai ir yra. Žmonės „iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus“, taigi juos moralinė samprata skatina elgtis taip, kaip moko rašytinis Dievo įstatymas.

⁸ Tokia moralinė nuostata vyrauja daugelyje kultūrų. Vienas Kembridžo universiteto profesorius rašė, kad babiloniečių, egiptiečių, graikų, taip pat Australijos aborigenų ir Amerikos indėnų visuomenėse „buvo smerkiamas išnaudojimas, žmogžudystė, išdavystė, melas; galiojo tas pats principas — rodyti gailestingumą seniems, mažiems ir silpniems“. Daktaras Kolinzas irgi pripažino: „Gėrio ir blogio samprata, atrodo, yra visuotinė, būdinga kiekvienam žmonių giminės atstovui.“ Ar tai neprimena žodžių iš Romiečiams 2:14?

Kaip pasireiškia tavo sąžinė?

9. Kas yra sąžinė ir kaip ji tau padeda dar prieš ką nors darant?

⁹ Kaip rodo Biblija, sąžinė yra tavo gebėjimas stebėti ir vertinti savo veiksmus. Ji — tarsi koks vidinis balsas, pasakinėjantis, ar elgiesi gerai ar blogai. Apie tokį mums liudijantį balsą kalbėjo Paulius: „Tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje“ (Romiečiams 9:1). Pavyzdžiui, šis balsas gali iš anksto prabilti, kaip visa tai, ką ruošiesi daryti, atrodo moraliniu požiūriu. Sąžinė padės tau įvertinti savo būsimą poelgį ir nusakys, kaip po šito jausiesi.

10. Kaip neretai sąžinė pasireiškia?

¹⁰ Dažnai mūsų sąžinė prabyla jau po to, kai ką nors padarome. Štai sykį, kai Dovydas  slapstėsi nuo karaliaus Sauliaus, aplinkybės susiklostė taip, kad su Dievo pateptuoju valdovu jis galėjo pasielgti ir, deja, pasielgė nepagarbiai. Paskui „Dovydui gėlė širdis“ (1 Samuelio 24:2-6 [24:1-5, Brb]; Psalmyno 32:3, 5). Šiame pasakojime nepaminėtas žodis „sąžinė“, tačiau būtent ji Dovydui ir priekaištavo. Visiems mums yra tekę pajausti sąžinės graužatį: kažką ne taip padarę netekome ramybės ir kankinomės. Pavyzdžiui, kai kuriuos mokesčių nesumokėjusius žmones sąžinė tiek kamavo, kad vėliau jie ėmė ir padengė skolą. Kitas dėl savo neištikimybės tol krimtosi, kol galiausiai prisipažino sutuoktiniui (Hebrajams 13:4). Bet jei žmogus elgiasi, kaip liepia sąžinė, jaučia pasitenkinimą ir ramybę.

11. Kodėl pavojinga elgtis tiesiog „pagal sąžinę“? Pateik pavyzdį.

¹¹ Tad ar užtenka elgtis tiesiog „pagal sąžinę“? Aišku, savo sąžinės dera klausyti, bet ji kai kada gali labai suklaidinti. Taip, ‘vidinio žmogaus’ balsas kartais mus apgauna (2 Korintiečiams 4:16). Prisiminkime vieną įvykį. Biblijoje pasakojama apie Steponą, atsidavusį Kristaus sekėją, „pilną malonės ir galios“. Grupė žydų išsitempė jį už Jeruzalės ir užmušė akmenimis. Netoliese stovėjęs Saulius (kuris vėliau tapo apaštalu Pauliumi) „pritarė Stepono nužudymui“. Anie žydai, regis, buvo tiek įsitikinę savo veiksmų teisingumu, kad nejautė jokių sąžinės priekaištų. Atrodo, neišsiskyrė iš jų nė Saulius, nes ir paskui jis ‘tebealsavo grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius’. Akivaizdu, kad tada jo sąžinės balsas kalbėjo neteisybę (Apaštalų darbų 6:8; 7:57—8:1; 9:1).

12. Kas iš dalies gali paveikti mūsų sąžinę?

¹² Kas galėjo paveikti Sauliaus sąžinę? Viena, artimas bendravimas su kitais. Štai galbūt mums yra ne kartą taip atsitikę, kad paskambinome savo pažįstamui, bet atsiliepė jo sūnus, kurio balsas visai kaip tėvo. Gal šis vyras į tėvą atsigimęs, bet gali būti, kad šitokios kalbėsenos iš jo tiesiog persiėmęs. Panašiai ir Saulių galėjo paveikti artimi ryšiai su tais žydais, kurie Jėzaus neapkentė ir jo mokymams nepritarė (Jono 11:47-50; 18:14; Apaštalų darbų 5:27, 28, 33). Taigi Sauliaus vidiniam balsui, sąžinei, įtaką greičiausiai padarė žmonės, su kuriais jis turėjo daug bendra.

13. Kaip sąžinę gali paveikti aplinka?

¹³ Sąžinę taip pat gali formuoti visuomeninė aplinka bei kultūra, lygiai kaip žmogaus kalbėseną — tarmę ir akcentą — nulemia aplinkinių šneka (Mato 26:73). Prisiminkime, kokie buvo senovės asirai. Jie garsėjo karingumu ir bareljefuose vaizdavo save belaisvių kankintojais (Nahumo 2:12, 13 [2:11, 12, Brb]; 3:1). Jonos dienų nineviečiai apibūdinti kaip „nemokantys atskirti kairės nuo dešinės“. Kitaip tariant, šie žmonės neturėjo teisingo mato, kuris padėtų įvertinti, kas, Dievo požiūriu, tinkama, o kas ne. Įsivaizduok, kaip tokia aplinka veikė kurio nors jauno nineviečio sąžinę! (Jonos 3:4, 5; 4:11) Ir šiandien asmens sąžinė dėl aplinkinių įtakos gali keistis.

Lavink savo vidinį balsą

14. Ką apie sąžinę galime pasakyti remdamiesi Pradžios 1:27?

¹⁴ Jehova apdovanojo Adomą ir Ievą sąžine. Šis dorovinis jausmas iš jųdviejų persidavė ir mums. Pradžios 1:27 rašoma, kad žmonės buvo sukurti panašūs į Dievą. Čia turimos omenyje ne fizinės ypatybės, nes Aukščiausiasis yra dvasia, o mes — kūnas. Panašūs į Dievą esame tuo, kad mums būdingos tokios kaip jo savybės, taigi ir moralinė nuostata, kurią diktuoja gyva sąžinė. Visa tai padeda suprasti, kaip galime lavinti sąžinę, kad ji bylotų tiktai kas teisinga. Suprantame,  jog būtina geriau pažinti Kūrėją ir su juo suartėti.

15. Ką mums reiškia tai, kad pažįstame savo Tėvą?

¹⁵ Biblija moko, kad Jehova, gyvybės Davėjas, visiems mums yra kaip Tėvas (Izaijo 64:7 [64:8, Brb]). Ištikimi krikščionys, vieni puoselėjantys viltį gyventi danguje, kiti — žemės rojuje, gali į Dievą kreiptis „Tėve“ (Mato 6:9). Tegul mūsų troškimas būna glaustis kuo arčiau savo Tėvo, perimti jo požiūrį, laikytis jo normų (Jokūbo 4:8). Daugeliui toks noras svetimas. Jie panašūs į tuos žydus, kuriems Jėzus pasakė: „Jūs niekada nesate girdėję jo balso nei regėję jo veido, ir jo žodis jumyse nesilaiko“ (Jono 5:37, 38). Nors Dievo balso tiesiogiai negirdime, jo žodį galime saugoti savyje, — taip pažįstame jo mintį ir dar labiau su juo supanašėjame, imame mąstyti kaip ir jis.

16. Kaip pasakojimas apie Juozapą rodo, kad labai svarbu savo sąžinę lavinti ir jos klausyti?

¹⁶ Geras pavyzdys — Juozapas, tarnavęs Potifaro namuose. Šeimininko žmona bandė jaunuolį suvilioti. Nors anuomet Biblija nė nebuvo pradėta rašyti ir Dievas dar nebuvo davęs Dešimt įsakymų, Juozapas tvirtai jai tarė: „Kaipgi galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ (Pradžios 39:9). Šitokios pozicijos jis laikėsi ne dėl savo artimųjų; juk šie buvo toli. Ne, jis pirmiausia norėjo įtikti Dievui. Juozapas žinojo, kokia yra Dievo nuostata dėl santuokos — vienam vyrui viena žmona, ir šiedu yra „vienas kūnas“. Jaunuoliui tikriausiai buvo žinoma ir istorija apie Abimelechą: šis pamatęs, kad Rebeka yra ištekėjusi, pripažino, jog netinkama imti ją sau, antraip užtrauktų kaltę visiems tautiečiams. Jehova tokios nuostatos besilaikančius laimino ir taip parodė, kad svetimavimą smerkia. Visa tai žinančiam Juozapui įgimta sąžinė dar aiškiau bylojo, ką reikia daryti, — bėgti  nuo paleistuvystės (Pradžios 2:24; 12:17-19; 20:1-18; 26:7-14).

17. Kuo mūsų, norinčių būti panašių į savo dangiškąjį Tėvą, padėtis geresnė negu Juozapo?

¹⁷ Aišku, mūsų padėtis kur kas geresnė. Turime visą Bibliją ir joje rašoma, ką mūsų Tėvas galvoja, ką jaučia, taigi sužinome ir kam jis pritaria, o ką draudžia. Kuo labiau įsigilinsime į Šventąjį Raštą, tuo labiau galėsime suartėti su Dievu ir būti kaip jis. Tada mūsų sąžinė, ko gero, vis tiksliau atkartos, ką sako dangiškasis Tėvas. Ji vis labiau skatins atsižvelgti, kokia yra Dievo valia (Efeziečiams 5:1-5).

18. Kaip galime, nepaisydami praeityje mums padarytos įtakos, lavinti savo sąžinę, kad būtų patikima?

¹⁸ O kaip tada, jei mūsų sąžinei padarė įtaką aplinka? Gal mus paveikė artimųjų bei visuomenės, kurioje išaugome, mąstysena ir elgsena. Gal sąžinės balsas vos girdėjosi, buvo neaiškus. Ji, taip sakant, kalbėjo su akcentu. Savo praeities nepakeisime, tačiau dabar turime rinktis tokius draugus ir tokią aplinką, kad paveiktų mūsų sąžinę į gera. Todėl labai svarbu nuolat susieiti su atsidavusiais krikščionimis, kurie jau ilgą laiką stengiasi būti kaip dangiškasis Tėvas. Puikiausia proga tam — bendruomenės sueigos ir, aišku, tas metas, kai atvykę į salę galime pasišnekučiuoti dar prieš programą ir jai pasibaigus. Čia mes įsižiūrime į bendratikius, kurie mąsto ir elgiasi, kaip moko Biblija, taigi yra pasirengę klausyti savo sąžinės balso, bylojančio, koks Dievo požiūris, kokie jo keliai. Šitaip bendraudami galime orientuoti savo sąžinę į Biblijos principus ir būti kuo panašesni į savo Kūrėją. Jeigu savo vidinį balsą derinsime su dangiškojo Tėvo principais ir seksime geru bendratikių pavyzdžiu, mūsų sąžinė bus patikimesnė ir vis noriau klausysime jos balso (Izaijo 30:21).

19. Kokius sąžinę liečiančius klausimus dar verta aptarti?

¹⁹ Vis dėlto ne vienas iš mūsų kasdien turi dėti daug pastangų, kad paklustų sąžinės balsui. Kitame straipsnyje aptarsime kelias situacijas, kai krikščioniui tenka vienaip ar kitaip apsispręsti. Dar aiškiau matysime, koks yra sąžinės vaidmuo ir kodėl krikščionių sąžinė nevienoda. Pakalbėsime, kaip galėtume visur kuo noriau klausyti savo vidinio balso (Hebrajams 6:11, 12).

[Išnaša]

Ką sužinojai?

• Kodėl sąžinę — nuovoką, kas teisinga, o kas ne, — turi visų kultūrų žmonės?

• Kodėl būtų pavojinga elgtis tiesiog „pagal sąžinę“?

• Kas mums padeda savo vidinį balsą lavinti?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Dovydą sąžinė graužė, ...

o Sauliaus iš Tarso sąžinė buvo rami

[Iliustracija 24 puslapyje]

Sąžinę galime lavinti