Keliauk, kur rodo švyturys

ŠVYTURIAI išgelbėjo daugelio žmonių gyvybę. Tolumoje žybsinti šviesa nuvargusį keliautoją ne tik perspėja apie pavojingus rifus, bet ir primena, jog tikslas nebetoli. Šiandien jau irgi artėja į pabaigą ilga krikščionių kelionė per tamsų, dvasinių pavojų kupiną pasaulį. Biblijoje žmonija, o, tikriau sakant, nuo Dievo nusisukusios masės, prilyginama „jūrai, pašiauštai audros ir negalinčiai nurimti. Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus“ (Izaijo 57:20). Tokia aplinka supa Dievo tarnus. Bet jiems tartum ryški šviesa šviečia išgelbėjimo viltis (Michėjo 7:8). Per Jehovos malonę ir per jo rašytinį Žodį „šviesa teka teisiajam, džiaugsmas — doros širdies žmogui“ (Psalmyno 97:11). *

Deja, kai kurie krikščionys leidosi nuviliojami nuo Jehovos šviesos ir jų tikėjimas lyg laivas, užplaukęs ant pavojingų uolų — materializmo, amoralumo, netgi atskalūnybės, — patyrė katastrofą. Kaip pirmajame amžiuje, taip ir šiandien kai kieno „tikėjimo laivas sudužo“ (1 Timotiejui 1:19; 2 Petro 2:13-15, 20-22). Naujasis pasaulis yra tarsi uostas, į kurį plaukiame. Kadangi jis taip arti, kokia žmogui būtų nelaimė prarasti Jehovos malonę!

Žiūrėk, kad tavo tikėjimo laivas nesudužtų

Praėjusiais amžiais laivas, saugiai plaukiojantis jūrų platybėse, vis dėlto galėjo sudužti artindamasis prie uosto. Nebetolimas atstumas iki kranto neretai būdavo nesaugiausias laivybos ruožas. Dabar irgi daugumai pavojingiausias metas, lyginant su visa istorija, yra šios santvarkos „paskutinės dienos“. Biblijoje taikliai pasakyta, kad tokiu laiku „sunku gyventi“, ypač atsidavusiems krikščionims (2 Timotiejui 3:1-5, Vl).

Kodėl šios paskutinės dienos tokios nelengvos? Todėl, kad Šėtonas, žinodamas „mažai beturįs laiko“ kautis su Dievo tarnais, niršta ir dar labiau stengiasi palaužti jų tikėjimą (Apreiškimo 12:12, 17). Bet yra kas mums padeda ir vadovauja. Jehova — pastogė visiems, kurie klauso jo patarimų (2 Samuelio 22:31). Jis mus perspėja pateikdamas pavyzdžių, atskleidžiančių išradingas, bet nedoras Šėtono užmačias. Dabar ir aptarkime du atsitikimus iš tų Izraelio istorijos laikų, kai tauta jau buvo netoli Pažadėtosios žemės (1 Korintiečiams 10:11; 2 Korintiečiams 2:11).

Prie Pažadėtosios žemės

Mozės vedami izraelitai ištrūksta iš Egipto. Netrukus jie atkeliauja netoli pietinio Pažadėtosios žemės pakraščio. Mozė pasiunčia 12 vyrų išžvalgyti šalies. Dešimt silpno tikėjimo žvalgų grįžta su bloga žinia sakydami, jog izraelitai nepajėgs įveikti kanaaniečių,  nes šie yra „aukštaūgiai“, stiprūs kariai. Kaip tai paveikia izraelitus? Rašoma, jog jie ima murmėti prieš Mozę ir Aaroną, netgi kalba: „Kodėl Viešpats veda mus į tą kraštą žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mažyliai taps grobiu! [...] Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą“ (Skaičių 13:1, 2, 28-32; 14:1-4).

Tik pagalvok! Šitaip šneka žmonės, matę, kaip Jehova parklupdė galingiausią tų laikų imperiją — Egiptą, kai siuntė jam dešimt pragaištingų bausmių ir padarė stulbinantį stebuklą prie Raudonosios jūros. Jau visai čia pat Pažadėtoji žemė — ji izraelitams lyg laivui švyturys, rodantis, kur plaukti. Tačiau, jų manymu, Jehova nepajėgs nugalėti Kanaano, atskirais miestais susiskaldžiusio į nežymias karalystes. Kaip anų silpno tikėjimo vyrų žodžiai nuliūdina Dievą bei du drąsius žvalgus, Jozuę ir Kalebą! Jų akimis, Kanaanas tėra lyg „duona [Izraeliui]“. Jiedu apėjo tą kraštą ir patys matė, kokia ten padėtis. Tautai neįžengus į Pažadėtąją žemę, Jozuė ir Kalebas drauge su visais klajoja dešimtmečius dykumoje, bet nemiršta kartu su kitais tikėjimą praradusiais izraelitais. Abudu padeda vesti naująją kartą iš dykumos į Pažadėtąją žemę (Skaičių 14:9, 30). Izraelitų, dar sykį susiruošusių į tą kraštą įžengti, laukia naujas išmėginimas. Kaip jį atlaikys?

 Moabitų karalius Balakas, pasitelkęs klaidingą pranašą Bileamą, mėgina prakeikti Izraelį. Bet Jehova suardo tokius kėslus ir vietoj prakeiksmo per Bileamą taria palaiminimą (Skaičių 22:1-7; 24:10). Klaidingas pranašas nesutrinka ir sumano kitą nelemtą planą, kaip suteršti Dievo tautą, kad ji būtų neverta paveldėti krašto. Kokį planą? Ogi kaip pastūmėti izraelitus paleistuvauti ir garbinti Baalą. Apskritai ši užmačia žlunga, bet 24000 izraelitų yra sugundomi. Jie ištvirkauja su moabitėmis ir įsitraukia į Peoro Baalo garbinimą (Skaičių 25:1-9).

Pagalvok! Daugelis anų izraelitų matė, kaip Jehova saugiai juos vedė „per visą tą plačią ir siaubingą dykumą“ (Pakartoto Įstatymo 1:19). Bet prie pat savo paveldėsimos žemės slenksčio 24000 Dievo tautos žmonių pasidavė kūno geismams ir buvo Jehovos nubausti mirtimi. Koks perspėjimas dabartiniams Dievo tarnams, kurių jau čia pat laukia paveldas, nepalyginamai didesnis nei izraelitų!

Mėgindamas žūtbūt sutrukdyti Dievo tarnams gauti savo atlygį, Šėtonas šiandien neišradinėja nieko nauja. Kaip kadaise izraelitus, pirmą kartą atkeliavusius prie Pažadėtosios žemės, Šėtonas norėjo įbauginti ir pasėti jų tarpe abejones, taip ir dabar bando panašiai paveikti krikščionis grasinimais, persekiojimais, patyčiomis. Kai kurie pasidavė baimei (Mato 13:20, 21). Kita sena taktika — žmogų sugadinti moraliai. Pasitaiko tokių, kurie įsibrauna į krikščionių bendruomenę ir mėgina suklaidinti dvasiškai silpnus tikinčiuosius, neturinčius ryžto vaikščioti Dievo šviesoje (Judo 8, 12-16).

Matydami spartų pasaulio moralinį smukimą, dvasiškai brandūs ir akyli krikščionys supranta, kokia neviltis yra apėmusi Šėtoną, žinantį, jog netrukus ištikimi Dievo tarnai bus jam nebepasiekiami. Taigi dabar pats metas būti dvasiškai budriems ir saugotis Šėtono pinklių.

Kas padės būti dvasiškai budriems

Apaštalas Petras pranašišką Dievo žodį vadina „žiburiu, šviečiančiu tamsioje vietoje“, nes jis padeda krikščionims suprasti, kaip įgyvendinami Aukščiausiojo tikslai (2 Petro 1:19-21). Tie, kas išsiugdė meilę Dievo Žodžiui ir toliau juo vadovaujasi, mato, kaip Jehova ištiesina jų kelius (Patarlių 3:5, 6). Šie dėkingi, kupini vilties žmonės ‘dainuoja iš širdies džiaugsmo’, o tie, kurie nepažįsta Jehovos arba palieka jo kelią, liūdi ‘iš širdgėlos ir sielvarto’ (Izaijo 65:13, 14). Todėl kruopščiai gilinkimės į Bibliją, taikykime jos patarimus ir taip savo dėmesį sutelksime į patikimą viltį, o ne į laikinus šio pasaulio malonumus.

Neprarasti dvasinio budrumo mums padeda ir malda. Kalbėdamas apie šios santvarkos pabaigą, Jėzus pasakė: „Visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Luko 21:34-36). Graikiškajame originale čia pavartotas žodis, reiškiantis maldavimą, tai yra karštą maldą. Jėzus žinojo, kad atėjus šiems kritiškiems laikams bus lengva netekti galimybės gyventi amžinai. Ar tavo maldos rodo, jog karštai trokšti išsaugoti kuo didesnį dvasinį budrumą?

Nepamirškime, jog pavojingiausias kelio į mūsų paveldo šalį ruožas gali būti paskutinės mylios. Tad labai svarbu neišleisti iš akių žiburio, rodančio kelią į išgelbėjimą.

Saugokis apgaulingų šviesų

Kadaise burlaiviais plaukiojantiems jūreiviams naktimis, kai nešviesdavo mėnuo ir sunku būdavo nustatyti, kur krantas, didelį  pavojų kėlė tamsoje siautėjantys plėšikai. Nesaugiausiame pakrantės ruože jie įžiebdavo šviesas viliodami kapitonus keisti kursą. Tokia apgaulė baigdavosi laivo sudužimu ir jūreivių žūtimi, o krovinys atitekdavo aniems grobikams.

Panašiai ir Šėtonas, apgaulingas „šviesos angelas“, taikosi apiplėšti krikščionis — sugadinti jų santykius su Dievu. Naudodamasis „netikrais apaštalais“ ir atskalūniškais „teisumo tarnais“, Velnias suvedžioja neatsargiuosius (2 Korintiečiams 11:13-15). Tačiau kaip mažai tikėtina, kad apgaulingomis šviesomis bus priviliotas apdairus, prityręs laivo kapitonas bei jo įgula, taip ir krikščionių, kurie „pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“, nesuvedžios klaidingų mokymų ir žalingų filosofijų skleidėjai (Hebrajams 5:14; Apreiškimo 2:2).

Jūreiviai turėdavo savo plaukimo trasoje esančių švyturių sąrašą, kuriame buvo nurodyta kiekvieno jų charakteristika, netgi signalo pobūdis. Vienoje enciklopedijoje aiškinama: „Jūrininkai nustato, koks švyturys yra priešais, taigi ir savo koordinates, pagal jo skiriamąsias ypatybes, kurias tikrina su sąraše nurodytomis“ (The World Book Encyclopedia). Taip ir Dievo Žodis padeda tyraširdžiam žmogui suprasti, koks tikėjimas teisingas ir kas jo laikosi, ypač dabar, paskutinėmis dienomis, kai Jehova iškėlė tyrą garbinimą aukščiau visų klaidingų religijų (Izaijo 2:2, 3; Malachijo 3:18). Izaijo 60:2, 3 sakoma, kaip skiriasi teisingas garbinimas nuo neteisingo: „Nors žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, virš tavęs šviečia Viešpats, virš tavęs apsireiškia jo šlovė. Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio.“

Milijonams įvairių tautų žmonių ir toliau kelrodis yra Dievo šviesa, todėl jų tikėjimui galutiniame kelio ruože pavojus negresia. Jie saugiai iriasi per šios santvarkos paskutines dienas į ramų naujojo pasaulio uostą.

[Išnaša]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Kaip ir jūrininkai, krikščionys yra apdairūs ir nesusivilioja apgaulinga šviesa