Kokie nelengvi gerosios naujienos keliai

SUNKVEŽIMIU privažiuojame patikrinimo punktą ir čia mus pasitinka gal koks šešiasdešimt ginkluotų vyrų, moterų, paauglių. Vieni dėvi uniformas, kiti vilki civiliniais drabužiais. Demonstratyviai atkišę šautuvus, regis, laukia mūsų. Pilietiniai neramumai nesiliauja.

Važiavome jau keturias dienas. Gabename dešimt tonų biblinės literatūros. Dabar neaišku, praleis mus ar nepraleis. Gal prašys pinigų? O kiek laiko reikės sugaišti įtikinėjant, kad mūsų misija taiki?

Vienas karingai nusiteikęs vyras norėdamas priminti, kas čia viršininkas, iššauna į orą. Paskui užmato mūsų mobiliuosius telefonus ir pareikalauja atiduoti. Kadangi delsiame, grėsmingu mostu brūkštelėjęs sau per gerklę aiškiai parodo, kas mūsų laukia, jei neatiduosime. Su telefonais tenka atsisveikinti.

Staiga viena uniformuota moteris stveria šautuvą ir žengia artyn. Ji yra „sekretorė“ ir, aišku, nori, kad jai ką duotume. Gyvenimas nelengvas, todėl „dovanėlė“ labai praverstų. Kitas kareivis iš mūsų bako pilasi kurą sau į kanistrą. Mes užprotestuojame, bet jis atkerta tik vykdąs nurodymus. Čia jau esame bejėgiai. Viliamės, kad kitiems į galvą neateis mintis pripildyti savo kanistrus.

Pagaliau užkardas atidaromas ir leidžiamės tolyn. Abu su porininku lengviau atsikvepiame. Patikrinimo punktuose reikia įtempti visus nervus, bet mes prie to jau pripratę. Nuo 2002-ųjų balandžio iki 2004-ųjų sausio iš Kamerūno uostamiesčio Dualos į Centrinės Afrikos Respublikos sostinę Bangį teko suvažinėti aštuoniolika kartų. Šita 1600 kilometrų kelionė visad kupina pavojų ir netikėtumų. *

Žozefas ir Emanuelis, vairuotojai, vežiojantys literatūrą šiuo maršrutu, sako: „Keliaudami daug ko išmokome. Geriausia vis tylomis pasimelsti ir neprarasti ramybės. ‘Dievu pasitikiu ir nebijau, — rašė psalmininkas. — Ką  gali mirtingasis man padaryti?’ Tokios nuostatos ir stengiamės laikytis. Čionykščiams žmonėms labai reikia suteikti viltį, o mes juk vežame spaudinius, kurių puslapiuose viltinga žinia. Jehova, aišku, visa tai mato“ (Psalmyno 56:12 [56:11, Brb]).

Dvasinis penas — bendromis pastangomis

Šiuose Afrikos rajonuose gerosios naujienos apie Dievo Karalystę daug kas klausosi su įdomumu. O mūsų gabenama literatūra kaip tik ir duoda žmonėms dvasinio peno (Mato 5:3, Jr; 24:14). Jehovos liudytojų bendrijos Kamerūno filialas, įsikūręs Dualoje, nuolatos tiekia spaudinius šioje šalyje tarnaujantiems Karalystės skelbėjams (kurių priskaičiuojama daugiau kaip 30000) ir susidomėjusiems asmenims, taip pat aprūpina literatūra keturias kaimynines šalis.

Mūsų spaudiniai jau į patį Kamerūno filialą atkeliauja iš toli, daugiausia iš Anglijos, Ispanijos, Italijos, Suomijos, Vokietijos spaustuvių, ir ne tiesiai, o per Prancūziją, iš kur viskas plukdoma laivais. Maždaug kas dvi savaitės į Dualos uostą pristatoma po konteinerį biblinės literatūros.

Paskui konteineris sunkvežimiu atgabenamas į mūsų filialą. Siuntų skyriaus darbuotojai paskirsto, kur kokios dėžės bus toliau transportuojamos. Pasiekti atkampias Afrikos vietas ne taip jau lengva. Bet juk esame įpareigoti gerąją naujieną garsinti „ligi pat žemės pakraščių“ (Apaštalų darbų 1:8). Taigi atsidavusiems savanoriams filialas paveda nelengvą užduotį. Šie broliai nepaisydami pavojų išsiruošia į kelią su kroviniu. Ir taip nenutrūkstamu srautu biblinė literatūra tiekiama milijonams gyventojų pačioje Afrikos širdyje.

Kokia būna kelionė

Sunkvežimiais literatūra išvežiojama po Kamerūną, gabenama į Čadą, Pusiaujo Gvinėją, Gaboną ir Centrinės Afrikos Respubliką. Taigi įsivaizduokime, kad leidžiamės į kelią  drauge su vieno sunkvežimio ekipažu. Susėskime su vairuotojais ir būkime pasiruošę rizikingai kelionei, truksiančiai dešimt, o gal ir daugiau dienų.

Šis reisas patikėtas šešiems vairuotojams. Jie turi būti fiziškai stiprūs, prityrę, ištvermingi. Dar vienas reikalavimas — daili apranga. Jie dėvi arba tradicinius afrikietiškus drabužius, arba marškinius ir kaklaraištį. Muitinės pareigūnai net yra pasakę: „Štai pažiūrėkite, koks švarutėlis sunkvežimis ir kokie tvarkingi vairuotojai, — visai kaip jų leidinių nuotraukose!“ Nors svarbu, kad vairuotojai būtų išvaizdūs, dar svarbiau — kad jie noriai tarnautų kitų labui ir mielai sutiktų važiuoti, kur tik reikia (Psalmyno 110:3, Brb).

Iš Dualos pajudėjome apie šeštą valandą ryto, vos saulei patekėjus, nes šiame plačiai išsidriekusiame mieste nenorėjome patekti į eismo spūstį. Netoli filialo pervažiavome tiltą ir palikę patį miesto knibždėlyną pasukome į rytus, pirmiausia į Kamerūno sostinę Jaundę.

Šešetas vairuotojų sutartinai jums patvirtins, kad vairuoti sunkvežimį, prikrautą dešimt tonų knygų, išties nelengva. Pirmas tris dienas riedame grįstais keliais ir bemaž neturime kuo skųstis. Aišku, per daug atsipalaiduoti negalime. Bet staiga prapliumpa lietus ir plentas baigiasi. Toliau eina negrįstas kelias. Matomumas suprastėja. Slidu. Iš lėto stumiamės per duobes ir kauburius. Pradeda temti. Metas sustoti pavakarieniauti. Paskui, ištiesę kojas ant prietaisų skydo, mėginame užmigti. Štai kokia kelionė!

Kitą rytą nieko nelaukę važiuojame toliau. Vienas vairuotojas atidžiai stebi patį kelią, kad kur neįklimptume ar neįstrigtume, ir tuojau perspėja, jei prisigretiname pernelyg arti kelkraščio. Vairuotojai puikiai žino, kad jeigu sunkvežimis nuslystų į griovį, iš ten išsikrapštyti reikėtų galbūt ne vienos dienos. Įvažiavus į Centrinės Afrikos Respubliką, kelias ne ką geresnis. Tolesnius 650 kilometrų akį traukia nuostabus kraštovaizdis — visur aplink žaliuoja kalvos. Kai iš lėto važiuojame per kaimus, mums mojuoja vaikai, senukai, motinos, pasirišusios kūdikius už nugaros. Dabar keliuose dėl pilietinių neramumų retai tepamatysi mašiną, tad žmonės palydi mus smalsiais žvilgsniais.

Kas teikia daug džiaugsmo

Žanvjė, vienas iš vairuotojų, pasakoja, kad nors tvarkaraštis neleidžia gaišuoti, jie dažnai stabteli kaimeliuose truputį pailsėti ir sykiu apdalija vietinius bibline literatūra. Jis prisimena: „Babua gyvenvietėje sustodavome  pasikalbėti su vienu ligoninės darbuotoju. Tas vyras labai domėjosi Karalystės žinia ir kaskart mes trumpam susėsdavome su juo pastudijuoti Biblijos. Sykį jo šeimai netgi parodėme filmą apie Nojų. Suėjo draugai, kaimynai, pilnas namas prigužėjo entuziastingų žiūrovų. Visi buvo apie Nojų girdėję, o dabar sekė tą istoriją ekrane ir negalėjo akių atitraukti. Mums net širdį suspaudė. Paskui iš dėkingumo jie suruošė gražias vaišes ir įkalbinėjo pasilikti pernakvoti. Turėjome tuoj pat atsisveikinti, nes priešaky dar laukė ilgas kelias, bet džiaugėmės pasidaliję gerąja naujiena su tais nuolankiais žmonėmis.“

Kitas vairuotojas, vardu Izraelis, pasakoja apie vieną iš ankstesnių kelionių į Bangį — ten pat, kur dabar važiuojame: „Kuo arčiau miesto, tuo daugiau kelyje radosi patikrinimo postų. Laimei, daugelis kareivių buvo draugiški ir prisiminė mūsų sunkvežimį jau anksčiau matę. Netgi siūlė prisėsti pasišnekėti, mielai ėmė biblinius leidinius. Knygą jie labai vertina, todėl įsirašo savo pavardę, datą, taip pat pavardę asmens, kuris ją davė. Kai kurie kareiviai turi giminaičių Jehovos liudytojų. Gal ir dėl to elgėsi draugiškai.“

Žozefas, labiausiai prityręs vairuotojas, sako, kad jam maloniausios tos akimirkos, kai galų gale pasiekiamas tikslas. Apie vieną kelionę jis pasakoja: „Likus vos keletui mylių iki Bangio, paskambinome broliams ir pranešėme, kad tuojau atvyksime. Jie palydėjo mus per miestą ir padėjo sutvarkyti paskutinius formalumus. Kai įriedėjome į kiemą, visi filialo darbuotojai išėjo pasitikti ir sveikino šiltai apkabindami. Iš artimiausių bendruomenių suėjus būreliui pagalbininkų, šimtai dėžių Biblijų, knygų, knygelių ir žurnalų per kelias valandas buvo iškrauta ir sudėta į sandėlį.“

Žozefas dar priduria: „Kartais su labdara tekdavo užsukti ir į Kongo Demokratinę Respubliką. Veždavome drabužių, batų, visokių daiktelių vaikams. Kaip malonu būdavo matyti dėkingų brolių šypsenas!“

Pailsėję vieną dieną, ruošiame sunkvežimį ir tuo pačiu keliu grįžtame atgal. Galbūt teks dar įveikti visokių kliūčių, bet tai, ką gera patyrėme, su kaupu atlygina už visus nesklandumus.

Tiesa, šią misiją labai apsunkina dideli atstumai, liūtys, vargiai pravažiuojami keliai. Kartais ir padanga prakiūra, sunkvežimis sugenda. Be to, niekad nežinai, ko tikėtis iš kareivių. Tačiau gabenti literatūrą, per kurią geroji naujiena pasiekia atokiausius Afrikos kampelius, ir savo akimis regėti, kaip pasikeičia Dievo Žodį priėmusių žmonių gyvenimas, vairuotojams yra nė su kuo nepalyginamas džiaugsmas.

Taip ir keliauja mūsų literatūra pas savo skaitytojus. Štai dabar kaimo gyventojas Centrinės Afrikos Respublikos pakraštyje, netoli Sudano sienos, skaito šiuolaikinį Biblijos vertimą, jo žmona studijuoja naujausius Sargybos bokšto numerius, o vaikai nepaleidžia iš rankų knygos Sek Didžiuoju Mokytoju. * Daugybė kaimo žmonių, kaip ir jų tikėjimo broliai didmiesčiuose, nėra palikti be dvasinio peno. Tikrai turime kuo džiaugtis!

[Išnašos]

[Žemėlapiai/iliustracija 9 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

KAMERŪNAS

Duala

CENTRINĖS AFRIKOS RESPUBLIKA

Bangis

[Iliustracija 9 puslapyje]

Žozefas

[Iliustracija 9 puslapyje]

Emanuelis

[Iliustracija 10 puslapyje]

Centrinės Afrikos Respublikos filialas Bangyje

[Iliustracija 10 puslapyje]

Bangyje iškraunamas sunkvežimis