Gyvenimo istorija

Išmokau visiškai pasitikėti Jehova

Papasakojo Obris Baksteris

Vieną 1940-ųjų šeštadienio vakarą du vyriškiai užpuolė mane ir bloškė ant žemės. Šalimais dviese stoviniavo policininkai, bet negelbėjo manęs, netgi ėmė šiurkščiai užgaulioti ir palaikė chuliganų pusę. Tas susidūrimas ir nuožmus jų elgesys nebuvo atsitiktiniai. Viskas prasidėjo maždaug prieš penkerius metus, kai dirbau anglių kasykloje. Leiskite paaiškinti.

ŠEIMOJE augome keturi berniukai. Aš, trečiasis iš jų, gimiau 1913 metais Australijoje, pajūrio mieste Svonsyje, Naujojo Pietų Velso valstijoje. Kai buvau penkerių, visą mūsų šeimą išguldė siaubingas ispaniškasis gripas, per pasaulį tada nusinešęs milijonus gyvybių. Laimei, mes išgijome. Tačiau 1933-iaisiais patyrėme labai skaudų smūgį — mirė mama, būdama keturiasdešimt septynerių. Kiek anksčiau ji, tikinti moteris, buvo gavusi iš Jehovos liudytojų dviejų dalių knygą pavadinimu „Šviesa“, skirtą studijuoti Biblijai.

Tuo laiku buvau įsidarbinęs anglių kasykloje. Čia vyravo toks darbo ritmas, kad karštligišką skubėjimą keisdavo nieko neveikimas. Tad nusinešdavau tą knygą ir skaitydavau, žibant karbido lempai ant mano šalmo. Greit įsitikinau: radau tiesą. Pradėjau taip pat klausytis per radiją liudytojų transliuojamų biblinių paskaitų. Dideliam mano džiaugsmui, visi namiškiai — ir tėtis, ir broliai susidomėjo Biblijos tiesa.

1935-aisiais mūsų šeimą vėl ištiko tragedija: plaučių uždegimas pakirto vos šešiolikos sulaukusį mano jaunesnįjį brolį Bilį. Vis dėlto  tuo laiku mums visiems suteikė paguodos prikėlimo viltis (Apaštalų darbų 24:15). Laikui bėgant tėtis, taip pat broliai Verneris ir Haroldas su žmonomis savo gyvenimą paskyrė Dievui. Iš mūsų šeimos gyvas dabar likęs tik aš. Vernerio antroji žmona Mardžri ir Haroldo žmona Elizabeta taip pat iki šiol veiklios Jehovos tarnyboje.

Mokausi pasitikėti Jehova

Pirmą kartą su Jehovos liudytojais susitikau 1935-aisiais. Atvažiavusi dviračiu, į mūsų namus užsuko viena ukrainietė. Kitą sekmadienį nuėjau į savo pirmąją krikščionių sueigą, o dar po savaitės prisidėjau prie grupės, susiruošusios į lauko tarnybą. Skelbimo sueigą vedęs liudytojas įdavė man keletą knygelių ir, didelei mano nuostabai, išsiuntė skelbti be partnerio! Prie pirmųjų durų taip jaudinausi, kad norėjau vieno — lai prasiveria žemė ir mane praryja! Bet šeimininkas buvo malonus ir netgi paėmė literatūros.

Tokios Rašto vietos kaip Mokytojo 12:1 ir Mato 28:19, 20 mane palietė labai giliai; panorau tapti pionieriumi, visalaikiu tarnu. Tėtis irgi pritarė tam apsisprendimui. Savo visalaikės tarnystės pradžia laikau datą dar iki krikšto — 1936 metų liepos 15-ąją. Tądien nuvykau į Jehovos liudytojų filialą Sidnėjuje. Man pasiūlė padirbėti su dvylika pionierių Sidnėjaus priemiestyje Dalidž Hile. Jie parodė man, kaip naudotis rankinėmis girnomis. Pionieriai jomis maldavo kviečius, kad pigiau atsieitų maistas tarnaujantiems Betelyje.

Tarnauju laukiniame krašte

Kiek vėliau tais pačiais metais, po krikšto, gavau paskyrimą į centrinį Kvynslandą, kur vykau su kitais dviem pionieriais, Obriu Vilsu ir Klaivu Šeidu. Mūsų mantą sudarė Obrio furgonas, dviračiai, nešiojamas gramofonas biblinėms paskaitoms transliuoti, palapinė, atstojusi mums kitus trejus metus namą, trys lovos, stalas ir metalinis puodas virimui. Vieną vakarą, kai valgį pagal eilę gaminti reikėjo man, sugalvojau pradžiuginti „ypatingu“ patiekalu iš daržovių ir rupių kvietinių miltų. Bet niekas iš mūsų valgyti to viralo neprisivertė. Ryžausi pasiūlyti bent arkliui, kuris atsitiktinai buvo netoliese. Tas apuostė vaišes, papurtė galvą ir nurisnojo sau. Šitaip baigėsi mano kulinariniai eksperimentai.

Laikui bėgant, kad greičiau apeitume mūsų teritoriją, nutarėme suskirstyti ją į tris dalis ir kiekvienas skelbti atskirai. Į dienos pabaigą dažnokai būdavau atsidūręs per toli nuo stovyklavietės, kad galėčiau ten pargrįžti, todėl apsinakvodavau pas svetingus kaimiečius. Sykį vienoje rančoje mane paguldė į ištaigingą lovą svečių kambary, o jau kitą naktį praleidau išsitiesęs ant purvinų grindų kengūrų medžiotojo trobelėj šalia dvokiančių kailių. Kartais miegoti nukrisdavau tiesiog pakrūmėje. Vienąsyk kažkur visai netoliese susibūrė dingų (laukinių šunų) ruja; girdėjau, kaip tamsą skrodžia kraują stingdantis staugimas.  Po nemigo nakties paaiškėjo, kad jiems rūpėjau ne aš, o dvėseliena, aptikta netoliese.

Skelbiame iš mašinos su garsiakalbiais

Dievo Karalystei skelbti naudojome automobilį su garsiakalbiais. Šiaurės Kvynslande Taunsvilio miesto policija leido mums pasistatyti mašiną pačiame centre. Tačiau transliuojamas įrašas supykdė kelis Gelbėjimo armijos narius ir jie paliepė mums pasišalinti. Kai nepaklusome, penkiese ėmė iš visų jėgų kratyti mūsų mašiną. O aš tuo metu kaip tik buvau viduje ir tvarkiau aparatūrą! Pamatėm, kad nebus nieko gero, jei pradėsim atkakliai ginti savo teises, todėl, kai tik tie atsitraukė, išvažiavom.

Bandaberge susidomėjęs vyras paskolino mums valtį, taigi įrašus leisti galėjome tiesiog nuo Berneto upės, tekančios per miestą. Obris ir Klaivas keliavo su visa įranga valtimi, o aš pasilikau prie išsinuomotos salės. Tą vakarą galingas pasaulinio Jehovos liudytojų centro atstovo Džozefo Rezerfordo balsas sklido per visą Bandabergą, įtikinamai skelbdamas Biblijos žinią. Tikrai, tai buvo jaudinantis laikas, kai Dievo tautai ypač reikėjo drąsos ir tikėjimo.

Karas atneša naujus išbandymus

1939-ųjų rugsėjį prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o jau lapkričio 1 dienos Sargybos bokštas aptarė temą, ką reiškia krikščioniui būti neutraliam politikoje ir kare. Vėliau aš džiaugiausi, kad išstudijavau tą pačiu laiku pasirodžiusią informaciją. O tuo tarpu, po trejų drauge praleistų metų, Obris, Klaivas ir aš gavome naujas užduotis, tad mūsų keliai išsiskyrė. Aš pradėjau keliaujančiojo prižiūrėtojo darbą šiaurės Kvynslande. Tas paskyrimas daug kartų patikrino, kiek visame kame pasikliauju Jehova.

1940-ųjų rugpjūtį lankiau Taunsvilio bendruomenę. Čia pionieriais tarnavo Persis ir Ilma Izlobai *, taip pat Normanas Belotis ir jo sesuo Beatrisė, kuri po šešerių metų tapo mano žmona. Vieną šeštadienio vakarą, kai mūsų grupelė baigė skelbti gatvėje, buvau užpultas — apie tai pasakojau pradžioje. Šita neteisybė mane tik dar labiau uždegė Jehovos tarnystei.

Seserys pionierės Juna ir Merlė Kilpatrik buvo pasinėrusios į skelbimo darbą šiaurėje. Po malonios drauge tarnyboje praleistos dienos jos dar paprašė, kad upe nuplukdyčiau iki Biblija susidomėjusios šeimos namų. Vadinasi, reikės nuplaukti ligi kito kranto, kur prišvartuota valtis, parsiirti ir įsisodinus seseris vėl grįžti. Pasiekiau valtį, bet paaiškėjo, kad dingę irklai! Vėliau sužinojome, kad juos paslėpė priešiškas mums žmogus. Tačiau šitas piktas pokštas mūsų entuziazmo neatvėsino. Keletą metų išdirbęs gelbėtoju, vis dar buvau  puikus plaukikas. Taigi apsivyniojau virvę aplink juosmenį, nutempiau valtį prie merginų ir, jas įsodinęs, nubuksyravau atgal. Stengėmės ne be reikalo — Jehova palaimino, ir laikui bėgant ta šeima tapo liudytojais.

Po Jehovos serginčia ranka

Saugumo sumetimais kariškiai tuoj pat už Inisfeilio miesto pastatė užkardą. Turėdamas nuolatinio gyventojo statusą, aš gaudavau leidimą pervažiuoti, ir taip būdavo įmanoma įsivežti brolius, atvykstančius iš Jehovos liudytojų filialo. Juos paslėpdavau ertmėje po užpakaline sėdyne.

Benzinas tuo laiku buvo normuojamas, tad daugelis mašinose įsirengdavo dujų generatorių. Tas įtaisas siurbdavo į variklį degiąsias dujas, susidariusias kūrenant medžio anglis, ir šitaip jį varydavo. Keliaudavau naktį, apkrovęs lagaminais su anglimi slėptuvę, kur lindėdavo brolis. Kai mane sustabdydavo prie užkardos, stengdavaus kaip nors atitraukti sargybinių dėmesį. Variklio neužgesindavau ir dar smarkiau burzgindavau, kad anglių pakura įkaisdavo net iki baltumo. „Jei motorą sustabdysiu, dujų ir oro mišinys pasigadins, tada vėl užvesti kažin ar išeis“, — šaukiau jiems vieną tokią naktį. Pasibaisėję tvoskiančiu karščiu, triukšmu ir suodžiais, sargybiniai prabėgomis apžiūrėjo automobilį ir pakėlė užkardą.

Tomis dienomis man pavedė organizuoti Taunsvilyje liudytojų kongresą. Maisto stigo ir jį skirstė daviniais. Kad gautume, ko reikia, turėjome kreiptis į vietos valdžią. Mūsų krikščionys broliai tuo metu buvo sodinami į kalėjimą už tai, kad laikėsi neutralumo. Prieš eidamas į susitikimą, svarsčiau sau: „Ar elgiuosi išmintingai, o gal erzinu tigrą?“ Vis dėlto nuėjau vykdyti pavedimą!

Atsilošęs už įspūdingo rašomojo stalo, valdininkas pakvietė sėstis. Kai išdėsčiau reikalą, staiga jis įsitempė ir įsistebeilijo į mane griežtu žvilgsniu. Paskui, vėl pasijutęs laisvai, paklausė: „Tai kiek gi maisto jūs norite?“ Ištiesiau lapą, kur papunkčiui buvo surašyta, kiek minimaliai prašome kiekvieno produkto. Ištyrinėjęs jis pasakė: „Atrodo, čia mažoka. Mes kiekį padvigubinsime.“ Išėjau iš kabineto iki širdies gelmių dėkingas Jehovai, nes gavau dar vieną pamoką, kaip turiu juo pasitikėti.

1941-ųjų sausį Jehovos liudytojų veiklą Australijoje uždraudė. Daugelis žmonių į mus ėmė žiūrėti kreivai ir netgi svaidė kaltinimus, kad esam Japonijos šnipai! Štai vienas atsitikimas. Kartą dviem sunkvežimiais atriedėjęs būrys policininkų ir kareivių užgriuvo Karalystės ūkį Atertono plynaukštėje: ten auginomės žemės ūkio produktus maistui. Ieškojo prožektoriaus, kuriuo mes neva signalizuojame priešams. Be to, mus užsipuolė, atseit javus sodiname tam tikra forma, ir tai yra kodas, matomas iš oro! Žinoma, įrodėme, kad tai grynas prasimanymas.

Draudimo laikotarpiu reikėjo ypatingo atsargumo ir išradingumo gabenant mūsų literatūrą. Pavyzdžiui, išleidus knygą „Vaikai“, Brisbane pasiėmiau jų pilną kartoninę dėžę ir keliavau traukiniu į šiaurę. Knygų palikdavau stotelėse, kur tik buvo bendruomenė. Kad policijai ar kareiviams nekiltų bet koks noras mėginti atidaryti dėžę, prieš išlipdamas iš traukinio apvyniodavau ją motorinio pjūklo geležte. Kad ir paprasta, ši taktika niekad nenuvylė. Greitai Jehovos tauta sulaukė didelio palengvėjimo: draudimas, kurį vienas teisėjas pavadino „savavališku, tendencingu ir despotišku“, 1943-iųjų birželį buvo panaikintas.

Pašaukė į karinę tarnybą

Per tuos praėjusius metus aš su Obriu Vilsu ir Normanu Beločiu buvome pašaukti į kariuomenę. Jiedu gavo šaukimus savaite anksčiau. Už atsisakymą tarnauti juos nuteisė po šešis mėnesius kalėti. Paštas tuo laiku konfiskuodavo Sargybos bokštus, adresuotus tiems, kas buvo žinomi kaip liudytojai, bet siunčiamų kitiems prenumeratoriams —  neatimdavo. Reikėjo surasti iš jų vieną žmogų, kad jam atsiųstus žurnalus padaugintume ir išdalintume bendratikiams. Šitaip mes pastoviai gaudavome dvasinį maistą.

Kai tik man paskyrė pusės metų bausmę, nedelsdamas padaviau apeliaciją Sidnėjaus filialo patarimu. Tikėjomės laimėti laiko, kol prižiūrėtoju bus paskirtas kas nors kitas. Pasinaudodamas proga, kol esu laisvėje, nuvykau pas kai kuriuos įkalintus brolius šiaurės Kvynslande. Iš tų dvidešimt vieno nuteistojo dauguma buvo uždaryti tame pačiame kalėjime, o jo viršininkas nekentė mūsų. Kai priminiau jam, kad priklausančius kitoms religijoms jie saviškius lankyti įleidžia, šis įtūžo: „Jei būtų mano valia, visus Jehovos liudytojus išrikiuočiau ir sušaudyčiau!“ Sargybiniai skubiai išlydėjo mane laukan.

Pradėjus nagrinėti mano skundą, pagal įstatymą gavau advokatą. Tačiau iš esmės gyniausi pats, todėl pasitikėti galėjau vien Jehova. Ir jis manęs nepaliko (Luko 12:11, 12; Filipiečiams 4:6, 7). Stebėtina, sulaukiau palankaus sprendimo — kaltinimą surašęs klerkas paprasčiausiai pridarė klaidų.

1944-aisiais mane paskyrė lankyti visą Pietų Australiją, šiaurinę Viktoriją ir Naujojo Pietų Velso miestą Sidnėjų. Kitais metais prasidėjo pasaulinė viešųjų kalbų kampanija: kiekvienas brolis turėjo paruošti kalbą pagal organizacijos duotą vieno puslapio planą. Valandą dėstyti mintis buvo sunkus uždavinys, bet visiškai pasikliovėme Jehova ir jis mūsų pastangas laimino.

Vedybos ir nauji darbai

1946-ųjų liepą vedžiau Beatrisę Beloti. Drauge tarnavome pionieriais. Namus tuo laiku mums atstojo gyvenamoji automobilio priekaba. Mūsų vienturtė Džanisė gimė 1950-ųjų gruodį. Pionieriais tarnavome daugelyje vietų, taip pat ir Naujojo Pietų Velso mieste Kempsyje, kur buvome vieninteliai liudytojai. Visus be išimties sekmadienius eidavome į miesto salę, kur turėjau sakyti parengtą viešąją kalbą, kurią išreklamuodavome platindami lapelius. Keletą mėnesių Beatrisė ir mūsų kūdikis Džan buvo vienintelės mano klausytojos. Tačiau pamažu čia ėmė ateiti ir kiti. Šiandien Kempsyje yra dvi klestinčios liudytojų bendruomenės.

Kai Džan sukako dveji, apsigyvenome Brisbane. Mergaitei užbaigus mokyklą, ketverius metus visi trys tarnavome pionieriais Naujojo Pietų Velso mieste Sesnoke, kol vėl sugrįžome į Brisbaną, nes reikėjo padėti ligotai Beatrisės mamai. Dabar tarnauju vyresniuoju Čermsaido bendruomenėje.

Mudu su Beatrise dėkojame Jehovai už visokeriopą palaiminimą, taip pat už tai, kad leido padėti trisdešimt dviem žmonėms jį pažinti. Aš labai dėkingas jam už mylimą žmoną. Nors romi ir švelni, ji visad buvo drąsi kovotoja už Biblijos tiesą. O jos meilė Dievui, pasitikėjimas juo ir ‘paprasta akis’, padarė ją tikrai sumania žmona ir motina (Mato 6:22, 23, NW; Patarlių 12:4). Abu kartu galime iš visos širdies tarti: „Laimingas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu“ (Jeremijo 17:7).

[Išnaša]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Šia mašina su garsiakalbiais naudojomės šiaurės Kvynslande

[Iliustracija 10 puslapyje]

Padedu seserims Kilpatrik stumti jų automobilį per liūčių sezoną šiaurės Kvynslande

[Iliustracija 12 puslapyje]

Mūsų vestuvių dieną