Ar teiki kitiems atgaivą?

ANTILIBANO kalnų masyvo pietuose stūkso Hermonas, didingai iškilęs 2814 metrų virš jūros lygio. Didžiąją metų dalį jį dengia sniego kepurė, todėl pro šalį naktimis slenkantis šiltas rūkas kondensuojasi ir iškrinta rasa. Nugulę vandens lašeliai vilgo šlaituose vešančias egles, vaismedžius, žemumose kerojančius vynuogynus. Senovės Izraelyje tokia gaivi rasa ilgu sausringuoju laikotarpiu buvo pagrindinė augmenijos drėkintoja.

Vienoje Dievo įkvėptoje psalmėje pasigėrėtina Jehovos garbintojų vienybė prilyginama „Hermono rasai, krintančiai ant Siono kalnų“ (Psalmyno 133:1, 3, Brb). Kaip Hermono kalnas siunčia gaivią rasą augalams, taip ir mes galime teikti atgaivą tiems, su kuriais bendraujame. Pakalbėkime apie tai plačiau.

Kaip Jėzus kitiems teikė atgaivą

Jėzus Kristus gebėjo daug duoti kitiems. Netgi trumpas susitikimas su juo labai padrąsindavo. Štai Morkus savo Evangelijoje rašo, kad Jėzus pasikvietęs vaikus „laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Morkaus 10:16). Kokią atgaivą mažieji jautė!

Paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą Jėzus nuplovė apaštalams kojas. Toks nuolankumas negalėjo palikti jų abejingų. Jėzus tąkart pasakė: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jono 13:1-17). Mokiniai irgi turėjo būti nuolankūs. Nors apaštalai iškart nepriėmė į širdį šio svarbaus paraginimo ir tą patį vakarą ėmė ginčytis, kuris iš jų didžiausias, Jėzus nesusierzino, bet kantriai juos mokė (Luko 22:24-27). Netgi kitų „šmeižiamas jis neatsikirtinėjo“ ir „kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“. Koks mielas Jėzaus pavyzdys! Sekime juo (1 Petro 2:21, 23).

Kristus kvietė: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mato 11:29). Tik įsivaizduok, ką reiškia būti mokomam paties Jėzaus! Išgirdę jį kalbant sinagogoje, kraštiečiai nustebinti klausė: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė?“ (Mato 13:54). Skaitydami apie Jėzaus gyvenimą ir tarnybą galime daug pasimokyti, kaip teikti kitiems atgaivą. Pažiūrėkime, kokį įsimintiną pavyzdį Jėzus paliko savo ugdančia kalba ir noru padėti šalia esančiam žmogui.

Tegul mūsų kalba būna ugdanti

Sugriauti namą daug lengviau, nei pastatyti naują. Toks pat principas taikytinas ir mūsų žodžiams, kurie arba ugdo, arba žlugdo. Esame netobuli ir visi turime ydų bei trūkumų. Karalius Saliamonas rašė: „Nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų“ (Mokytojo 7:20). Kaip greit pastebime kito asmens silpnybes ir  kandžia pastaba jį net galime užgauti (Psalmyno 64:3-5 [64:2-4, Brb]). O kaip nelengva kalbėti vien tokius žodžius, kurie ugdo!

Jėzaus kalba pakeldavo dvasią. Klausydami žinios apie Dievo Karalystę, žmonės dvasiškai atsigaudavo (Luko 8:1). Jėzus taip pat teikdavo atgaivą savo mokiniams, padėdamas jiems pažinti dangiškąjį Tėvą (Mato 11:25-27). Tad nenuostabu, kad žmones prie Jėzaus traukte traukė.

Rašto aiškintojams ir fariziejams, priešingai, kitų gerovė nerūpėjo. „Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose“, — sakė Jėzus (Mato 23:6). Paprastus žmones jie niekino ir kalbėjo: „Šita minia, neišmananti Įstatymo, yra prakeikta“ (Jono 7:49). Iš tokių niekintojų atgaivos niekas negalėjo sulaukti.

Paprastai mūsų kalba atskleidžia, koks yra mūsų vidinis pasaulis ir požiūris į kitus. Jėzus pasakė: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Luko 6:45). Ką tad galime daryti, kad mūsų žodžiai teiktų atgaivą aplinkiniams?

Prieš ką nors sakydami pirmiausia stabtelėkime ir pagalvokime. Patarlių 15:28 rašoma: „Teisus žmogus apmąsto, kaip atsakyti.“ Toks pamąstymas neturėtų atimti daug laiko. Tiesiog įvertiname, kaip mūsų žodžius priims kitas asmuo. Apsvarstykime: ar tai, ką ruošiuosi pasakyti, meilinga? Ar mano šneka bus pagrįsta faktais ar tiktai nuogirdomis? Ar iš manęs išgirs „laiku pasakytą žodį“? (Patarlių 15:23, Brb) Ar mano pašnekovas jaus atgaivą ir pakylėjimą? Jei matome, kad tokia savo kalba žmogaus nepadrąsinsime arba kad ne metas apie tai prabilti, verčiau susilaikykime. Geriausiai papasakokime, kas būtų labiau priimtina ir džiugintų. Neapgalvoti žodžiai yra kaip „kalavijo smūgiai“, o išmintinga kalba „gydo“ (Patarlių 12:18).

Kita, kas labai svarbu, — tai pamąstyti, kodėl mūsų bendratikiai mieli Dievui. Jėzus juk yra pasakęs: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jono 6:44). Jehova mato gerąsias savo ištikimų tarnų savybes, net jeigu mums atrodo, kad kas nors iš jų sunkoko būdo. Stengdamiesi įžvelgti žmogaus pagirtinas ypatybes, visada turėsime ką gražaus apie jį pasakyti.

Padėkime kitiems

Jėzus labai gerai suprato, ką kenčia prispaustieji. „Matydamas minias, jis gailėjosi  žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mato 9:36). Jėzus ne tik žvelgė į jų vargus, bet ir ištiesdavo pagalbos ranką. Jis kvietė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ Ir patikino: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:28, 30).

Dabar gyvename sunkiais laikais (2 Timotiejui 3:1). Daugelį spaudžia „šio pasaulio rūpesčiai“ (Mato 13:22). Kitus vargina asmeninės bėdos (1 Tesalonikiečiams 5:14, Brb). Kaip padėti trokštančiam atgaivos? Sekdami Kristumi, galime jų naštą palengvinti.

Kai kuriems akmuo nuo širdies nusirita išsipasakojus. Jei nuliūdusieji ateina pas mus pagalbos, ar randame laiko atidžiai išklausyti? Kad būtum atjautus klausytojas, sutelk visą dėmesį — įsigilink, ką žmogus kalba, ir nesvarstyk, ką čia pasakius ar kaip problemą išsprendus. Jei atsidėję klausome, žvelgdami pašnekovui į akis ir nepraleisdami tinkamos progos nusišypsoti, žmogus mato, kad jo reikalai mums rūpi.

Krikščionių bendruomenėje visada galime ką nors padrąsinti. Pavyzdžiui, Karalystės salėje prieš sueigą arba programai jau pasibaigus prieikime prie ligoto bendratikio ir nepagailėkime keleto minučių jam padrąsinti — gal broliui ar sesei tik tiek ir tereikia, kad pajustų atgaivą. O ar pastebime, jei kas nors neatėjo į knygos studijas? Kodėl gi nepaskambinus ir nepasidomėjus, kaip sekasi, nepasiūlius pagalbos? (Filipiečiams 2:4)

Krikščionių vyresnieji bendruomenėje neša sunkią atsakomybės naštą. Ją galime gerokai palengvinti, bendradarbiaudami ir nuolankiai atlikdami visas gautas užduotis. Dievo Žodis mus ragina: „Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tada jie tai darys su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga“ (Hebrajams 13:17). Savo noria dvasia džiuginsime „gerai vadovaujančius vyresniuosius“ (1 Timotiejui 5:17).

Nestokokime ugdančių žodžių ir geradarysčių

Gaivinanti rasa — tai tūkstančiai mažytėlaičių vandens lašelių, švelniai krintančių tarytum iš niekur. Taip ir krikščionis kitiems labiausiai teikia atgaivą ne vienu kilniu darbu, o daugybe poelgių, kuriais nuolat stengiasi rodyti tokias kaip Kristaus savybes.

Apaštalas Paulius rašė: „Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Romiečiams 12:10). Vadovaukimės šiuo apaštalo patarimu. Tegu mūsų kalba ir darbai teikia kitiems tikrą atgaivą.

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Hermono rasa — gaivi augmenijos drėkintoja

[Iliustracija 17 puslapyje]

Atjautus klausytojas kitam teikia atgaivą