Nahumo, Habakuko ir Sofonijo knygų apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Nahumo, Habakuko ir Sofonijo knygų apžvalga
SAMARIJĄ, Izraelio dešimties giminių karalystės sostinę, nuniokojo pasaulinė Asirijos imperija. Jau ilgą laiką Asirija kelia grėsmę ir Judui. Šio krašto pranašas Nahumas skelbia ištarmę Asirijos sostinei Ninevei. Šventajame Rašte apie tai skaitome Nahumo knygoje, parašytoje dar iki 632 m. p. m. e.
Paskui pasaulinės imperijos pozicijas turi užimti Babilonas, tam tikrais periodais valdomas chaldėjų. Habakuko knyga, baigta rašyti veikiausiai 628 m. p. m. e., pasakoja, kaip Jehova nuosprendžiui įvykdyti it įrankį panaudos Babiloną ir kas pastarąjį galiausiai ištiks.
Sofonijas pranašavo Judo krašte dar anksčiau negu Nahumas ir Habakukas, likus keturiasdešimt suvirš metų iki Jeruzalės sugriovimo (miestas buvo nusiaubtas 607 m. p. m. e.). Sofonijas skelbė Judui pražūtį ir būsimą išvadavimą. Pranašo vardu pavadintoje knygoje, įeinančioje į Biblijos kanoną, taip pat nusakyta, kas ištiks kitas tautas.
„VARGAS KRUVINAM MIESTUI“
„Ištarmė Ninevei“ yra paties Jehovos — Dievo, kuris „kantrus [...], bet didis galybe“. Tiems, kurie ieško Jehovos priebėgos, jis kaip „tvirtovė nelaimės dieną“. Tačiau Ninevė Dievo pasmerkta pražūčiai (Nahumo 1:1, 3, 7).
„Viešpats grąžina [...] Jokūbo didybę.“ Kaip ‘liūtas drasko grobį’, taip Asirija kamuoja Dievo tautą. Jehova ‘pavers Ninevės karo vežimus dūmais, o jos liūtukus surys kalavijas’ (Nahumo 2:3, 13, 14 [2:2, 12, 13, Brb]). „Vargas kruvinam miestui“ (Brb) — Ninevei. „Kas tik girdi šią žinią apie [ją], tas ploja rankomis“ ir džiaugiasi (Nahumo 3:1, 19).
Atsakymai į klausimus:
1:9. Ką Judui reikš tai, kad Dievas „padarys galą“ Ninevei? Tai bus visiškas išvadavimas iš Asirijos gniaužtų ir, kaip rašoma, „nelaimės nebesikartos“. Nahumas kalba taip, tarsi Ninevės jau nebūtų. Jis sako: „Žiūrėk! Kalnais žengia šauklys, nešantis gerą žinią, skelbiantis taiką! ‘Švęsk, Judai, savo šventes’“ (Nahumo 2:1 [1:15, Brb]).
2:7 (2:6, Brb). Kokie „upės vartai“ atsivėrė? Tie vartai — tai spraga, Tigro upės vandenų išplauta Ninevės gynybinėje sienoje. Kai 632 m. p. m. e. jungtinės babiloniečių ir medų pajėgos stojo prieš Ninevę, pernelyg didelės grėsmės ji nejautė. Slėpdamiesi už aukštų miesto sienų, gyventojai manė, kad joks priešas jų nepasieks. Tačiau dėl smarkių liūčių Tigras patvino. Pasak istoriko Diodoro Siciliečio, „dalis miesto buvo užlieta ir vienoje vietoje siena sugriuvo“. Taigi „upės vartai“ atsivėrė ir išsipildė pranašystės žodžiai, kad Ninevę priešai paims taip greitai, kaip ugnis praryja sausus šiaudus (Nahumo 1:8-10).
3:4. Kodėl Ninevė prilyginama paleistuvei? Ninevė apgaudinėjo tautas pažadais, neva bus ištikima rėmėja ir pagalbininkė, bet iš tikrųjų jas tik pajungdavo. Pavyzdžiui, kai Sirija su Izraeliu susimokė prieš Judą, jo karaliui Ahazui Asirija iš pradžių suteikė šiokią tokią pagalbą. Bet paskui „Asirijos karalius Tilgat Pileseras atžygiavo prieš [Ahazą] ir [...] nuengė jį“ (2 Metraščių 28:20).
Ko pasimokome:
1:2-6. Jehova baudžia savo priešus, nė nemanančius rodyti jam išimtinio atsidavimo, ir taip primena, kad iš savo garbintojų reikalauja ne ko kito, o visiškos ištikimybės (Išėjimo 20:5).
1:10. Masyvios sienos su šimtais bokštų nesutrukdė išsipildyti Jehovos žodžiui apie Ninevę. Taip pat ir šiandien Dievo garbintojų priešams jo griežto nuosprendžio išvengti nepavyks (Patarlių 2:21 [2:22, Brb]; Danieliaus 2:44).
‘TEISUS ŽMOGUS GYVENS’
Pirmuose dviejuose Habakuko knygos skyriuose užrašytas pranašo ir Jehovos dialogas. Sielvartaudamas dėl to, kas vyksta Jude, Habakukas klausia Dievo: „Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą?“ Jehova atsako: „Aš išjudinu chaldėjus, tą žiaurią ir veržlią tautą.“ Pranašas stebisi, kad Dievas pasinaudoja anais klastūnais Judui nubausti (Habakuko 1:3, 6, 13). Habakukas neabejoja, kad teisus žmogus liks gyvas, o priešai nuo bausmės nepabėgs. Ir dar jis ištaria penkis kartus pasmerkimą Judo priešams chaldėjams (Habakuko 2:4).
Melsdamas pasigailėjimo pranašas raudos tonu išpasakoja, kaip Jehova kadaise parodė savo stulbinamą galią prie Raudonosios jūros, dykumoje ir prie Jericho. Habakukas dar pranašauja, kaip Jehova užsirūstinęs pakils per Armagedoną. Savo maldą baigia žodžiais: „Mano stiprybė — Viešpats Dievas; jis daro mano kojas kaip stirnų ir įgalina mane žengti aukštumomis“ (Habakuko 3:1, 19).
Atsakymai į klausimus:
1:5, 6. Kodėl žydams galėjo atrodyti neįtikima, kad chaldėjai atžygiuos prieš Jeruzalę? Dar iki Habakukui imant pranašauti, Judas pateko galingojo Egipto įtakon (2 Karalių 23:29, 30, 34). Babiloniečiai, nors ir darėsi vis stipresni, faraono Nekojo kol kas nebuvo įveikę (Jeremijo 46:2). Pasitikėjimo teikė ir tai, kad Jeruzalėje stovėjo Jehovos šventykla ir valdė nepertraukiama Dovydo dinastija. Žydams nekilo nė mintis, kad Dievo „darbas“ (Brb) bus leisti chaldėjams nuniokoti Jeruzalę. Nors Habakuko žodžiai apie Jeruzalės sugriovimą atrodė neįtikėtini, babiloniečiai 607 m. p. m. e. miestą sugriovė, taigi regėjimas ‘tikrai išsipildė’ (Habakuko 2:3).
2:5 (Brb). Kas yra tas „išdidus žmogus“ ir kodėl jo ‘gerklė nebus pasotinta’? „Išdidžiu žmogumi“ kolektyvine prasme vadinami babiloniečiai, naudojantys savo karinį meistriškumą grobikiškiems tikslams. Nuo pergalių jie apsvaigo tarsi nuo vyno. Tačiau visų tautų pasiglemžti Babilonui nepavyks, nes Jehovos sprendimu užpultas medų ir persų jis kris. Mūsų laikais šis „žmogus“ — tai politinės valdžios. Jos taip pat apgirtusios nuo pernelyg didelio pasitikėjimo savimi, pasipūtimo ir godžiai siekia pasaulinės įtakos. Minėtajam „žmogui“ vis dėlto nebus leista pasisotinti, tai yra ‘pavergti tautas ir gimines’. Žmoniją suvienys tik Dievo Karalystė (Mato 6:9, 10).
Ko pasimokome:
1:1-4; 1:12—2:1. Habakukas teiravosi Jehovos to, kas jam labai rūpėjo, ir sulaukė atsakymo. Tikrasis Dievas savo ištikimų tarnų maldas išklauso.
2:1 (Brb). Kaip ir Habakukas, stenkimės išlikti dvasiškai budrūs ir veiklūs. Kai mus įspėja ar pataiso, noriai keiskime savo požiūrį.
2:3; 3:16. Tvirtai tikėkime, kad Jehovos diena ateis, ir mintyse jos neatidėliokime.
2:4. Kad pergyventume Jehovos teismo dieną, privalome likti ištikimi (Hebrajams 10:36-38).
2:6, 7, 9, 12, 15, 19. Pasmerkiami tie, kurie geidžia nesąžiningai pralobti, mėgsta smurtą, elgiasi amoraliai ir yra įsitraukę į stabmeldystę. Privalome sergėtis, kad nepersiimtume tokios dvasios ir nedarytume tokių darbų.
2:11. Jei apie šio pasaulio piktadarystes tylėsime, „akmenys šauks“. Būtina drąsiai be paliovos skelbti žinią apie Karalystę.
3:6. Kai Jehova ims vykdyti nuosprendį, niekas, jokios žmonių organizacijos, nors atrodytų amžinos it kalnai ir kalvos, jam nesutrukdys.
3:13. Esame patikinami, kad per Armagedoną nebus be atodairos visa nušluota. Jehova išsaugos savo ištikimus tarnus.
3:17-19. Kad ir prislėgtų mus sunkumai prieš ar per Armagedoną, galime neabejoti: Jehova suteiks stiprybės, jei tik toliau džiaugsmingai jam tarnausime.
„JEHOVOS DIENA ARTI“
Jude keroja Baalo garbinimas. Jehova kalba per pranašą Sofoniją: „Pakelsiu ranką prieš Judą ir prieš visus Jeruzalės gyventojus.“ Pranašas įspėja: „Jehovos diena arti“ (Sofonijo 1:4, 7, 14, NW). Tik tie, kas laikosi Dievo priesakų, tą dieną ‘ras prieglobstį’ (Sofonijo 2:3).
„Vargas [...] pilnam smurto miestui“ — Jeruzalei. „Laukite manęs, — tai Viešpaties žodis, — laukite dienos, kai pakilsiu kaip kaltintojas. Aš nusprendžiau surinkti gentis [...] ir išlieti ant jų savo pyktį, visą mano įniršio karštį.“ Sykiu Dievas pažada: „Padarysiu jus garbingus ir giriamus visose žemės tautose, kai sugrąžinsiu, jums matant, tremtinius“ (Sofonijo 3:1, 8, 20; Brb).
Atsakymai į klausimus:
3:9 (Brb). Kas yra „tyra kalba“ ir kaip ja kalbama? Tai tiesa nuo Dievo, surašyta jo Žodyje — visi Biblijos mokymai kartu paėmus. „Tyra kalba“ šnekame, jei tikime tiesa, mokome jos be iškraipymų ir gyvename, kaip liepia Dievas.
Ko pasimokome:
1:8. Kai kurie Sofonijo kraštiečiai ‘rengėsi svetimšalių apdarais’, matyt, norėdami pritapti prie aplinkinių tautų. Kaip neprotinga būtų, jei šių dienų Jehovos garbintojai anų žydų pavyzdžiu imtų mėgdžioti pasaulį!
1:12; 3:5, 16. Jehova vis siuntė pranašus įspėti tautą apie savo teisminius nuosprendžius. Jis taip darė, nors daugelis žydų buvo šiai žiniai abejingi — ilsėjosi it vyno nuosėdos statinės dugne. Užuot pasidavę abejingumui ir tingiai ‘nuleidę rankas’, mes, artėjant didžiai Jehovos dienai, turime be perstojo skelbti Karalystės žinią.
2:3. Tik Jehova gali mus išgelbėti savo rūstybės dieną. Jei nenorime prarasti jo malonės, privalome „ieškoti Viešpaties“: gilintis į jo Žodį, Bibliją, melsti vadovavimo, prie jo vis artintis. ‘Siekime teisumo’ — laikykimės aukštų moralės principų. Taip pat ‘siekime nuolankumo’ — ugdykimės klusnią, romią dvasią.
2:4-15; 3:1-5. Tą dieną, kai Jehova vykdys savo nuosprendį, jo tarnų engėjai — krikščionijos pasaulis ir apskritai visos tautos — susilauks tokio pat galo kaip senovės Jeruzalė ir aplinkiniai kraštai (Apreiškimo 16:14, 16; 18:4-8). Nepaliaukime drąsiai garsinti Dievo nuosprendžių.
3:8, 9 (Brb). Kad Jehovos dieną nepražūtume, mokomės kalbėti „tyra kalba“ ir ‘šaukiamės Dievo vardo’, paaukojame jam savo gyvenimą. Taip pat ‘vieningai tarnaujame’ Jehovai su visa brolija ir atnašaujame jam kaip dovaną „šlovinimo auką“ (Hebrajams 13:15).
„Sparčiai artėja“
Psalmininkas giedojo: „Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus; žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs“ (Psalmyno 37:10). Kai apmąstome, kas buvo išpranašauta Nahumo knygoje apie Ninevę ir Habakuko knygoje apie Babiloną bei atskalūnybėn puolusią Judo tautą, neabejojame, kad minėtieji psalmininko žodžiai išsipildys. O kiek dar teks laukti?
„Didžioji Viešpaties [„Jehovos“, NW] diena jau arti, — sakoma Sofonijo 1:14, — arti ir sparčiai artėja.“ Iš Sofonijo knygos taip pat sužinome, ką daryti, kad tą dieną būtume saugūs ir nepražūtume. Išties „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas“ (Hebrajams 4:12).
[Iliustracijos 8 puslapyje]
Masyvios Ninevės miesto sienos nesutrukdė išsipildyti Nahumo pranašystei
[Šaltinio nuoroda]
Randy Olson/National Geographic Image Collection