Senovinės molio šukės liudija Bibliją esant teisingą

BIBLIJA yra Dievo Žodis, jo įkvėpta knyga (2 Timotiejui 3:16). Visa, kas Biblijoje parašyta apie vieną ar kitą vietovę, senovėje gyvenusį asmenį ar kurio nors laikotarpio religinę arba politinę padėtį, yra tikra, patikima. Kad tuo įsitikintume, nebūtina remtis archeologiniais atradimais, nors, kita vertus, radiniai išties paliudija Biblijos naudai, o kartais net ir padeda kai ką geriau joje suprasti.

Archeologai, tirdami senus kultūrinius sluoksnius, daugiausia aptinka molinių indų šukių. Jos kitaip dar vadinamos ostrakonais — nuo graikiško žodžio, reiškiančio „kiautas“. Daug kur Vidurio Rytuose, pavyzdžiui, Egipte ir Mesopotamijoje, tokias šukes buvo įprasta naudoti kaip pigią rašomąją medžiagą. Tarsi kokiame popieriaus lape ar bloknote, jose surašydavo sutartis, sąskaitas ir panašius dalykus. Rašalu išvedžioti tekstai būdavo ir visai trumpučiai, kai kada tik vienas žodis, būdavo ir gana ilgi, keliasdešimt eilučių ar net ištisa stulpelių rikiuotė.

Per archeologinius kasinėjimus Izraelyje atrasta nemažai ostrakonų iš tų laikų, kai dar buvo rašoma Biblija. Septintuoju ir aštuntuoju amžiumi prieš mūsų erą datuojami trys rinkiniai — Samarijos, Arado ir Lachišo — ypač verti dėmesio, nes patvirtina įvairias Biblijoje minimas istorijos detales. Pažiūrėkime atidžiau į šias kolekcijas.

Samarijos ostrakonai

Samarija iki pat 740 m. p. m. e., kai miestą paėmė asirai, buvo dešimties giminių šiaurinės Izraelio karalystės sostinė. Kas ir kada Samariją įkūrė, 1 Karalių 16:23, 24 pasakyta: „Omris pradėjo karaliauti trisdešimt pirmais Judo karaliaus Asos metais [947 m. p. m. e.] [...]. Jis nupirko Samarijos kalvą iš Šemero už du sidabro talentus, kalvą įtvirtino ir miestą, kurį pastatė, pavadino Samarija.“ Miestas dar gyvavo romėnų laikais, tik jau pervardytas Sebaste, bet iki VI m. e. a. visai sunyko.

Grupė archeologų, 1910 metais kasinėdami Samarijos griuvėsius, aptiko nemažai ostrakonų ir datavo juos aštuntuoju amžiumi prieš mūsų erą. Šukėse surašytos aliejaus ir vyno siuntos, pasiekusios Samariją iš įvairių aplinkinių vietovių. Apie radinį vienoje knygoje rašoma: „Tie 63 ostrakonai, iškelti į dienos šviesą 1910 metais, [...] ne veltui laikomi vienu svarbiausių senovės Izraelio epigrafinės [rašytinės] medžiagos rinkinių. Reikšmingas ne tiek pats Samarijos ostrakonų turinys [...], kiek ta daugybė juose užfiksuotų izraelitų asmenvardžių, kiltivardžių ir geografinių pavadinimų“ (Ancient Inscriptions—Voices From the Biblical World). Kaip molio šukėse įrašyti vardai patvirtina įvairius Biblijoje minimus faktus?

Kai izraelitai užkariavo Pažadėtąją žemę ir kiekviena giminė gavo savo plotą, vietovė, kur vėliau išaugo Samarijos miestas, įėjo į Manaso giminės teritoriją. Čionai, kaip rašoma Jozuės 17:1-6, paveldo dalys buvo paskirtos dešimčiai Manaso vaikaičio Gileado kilčių. O tų kilčių galvos buvo Abiezeras, Helekas, Asrielis, Šechemas ir Šemida. Šeštojo, Hefero, palikuonių nebuvo nė vieno vyriškio, tiktai penkios dukraitės — Machla,  Noja, Hogla, Milka ir Tirca. Visos jos irgi gavo savo žemės dalį (Skaičių 27:1-7).

Samarijos ostrakonuose įrašyti septyni šitų kilčių vardai: visų penkių Gileado sūnų ir dviejų Hefero dukraičių, Hoglos ir Nojos. „Vardai, įamžinti Samarijos ostrakonuose, yra daiktinis įrodymas, kad Manaso kiltys tikrai įsikūrė toje teritorijoje, kurią Biblija nurodo“, — aiškinama veikale NIV Archaeological Study Bible. Taigi ostrakonai liudija, jog šis Biblijos pasakojimas apie minėtą Izraelio giminių ankstyvosios istorijos epizodą yra tikras ir patikimas.

Iš Samarijos ostrakonų taip pat galima spręsti, kad izraelitų religinės pažiūros anuomet buvo tokios, kaip nupasakota Biblijoje. Šių keraminių dokumentų parašymo laikotarpiu izraelitai, nors ir tarėsi garbiną Jehovą, siejo jį su kanaaniečių dievu Baalu. Būtent tada, VIII a. p. m. e., Ozėjas pranašavo, jog ateis metas, kai Izraelio tauta atgailaus dėl savo paklydimo ir vadins Jehovą jau nebe „Mano viešpats Baalas“, o „Mano vyras“ (Ozėjo 2:18, 19 [2:16, 17, Brb]). Kai kurie Samarijos ostrakonuose įrašyti asmenvardžiai išvertus reiškia „Baalas mano tėvas“, „Baalas gieda“, „Baalas stiprus“, „Baalas prisimena“ ir panašiai. Apskaičiuotas toks santykis: vienuolikai asmenvardžių, kurių vienas dėmuo yra Jehovos vardo santrumpa, tenka septyni asmenvardžiai su Baalo vardo dėmeniu.

Arado ostrakonai

Negebo pusdykumėse, gerokai toliau į pietus nuo Jeruzalės, kadaise buvo įsikūręs Aradas. Kasinėjant šio miesto griuvėsius paaiškėjo, kad nuo karaliaus Saliamono laikų (1037—998 m. p. m. e.) iki babiloniečiams 607 m. p. m. e. sugriaunant Jeruzalę izraelitai čia vieną po kitos buvo pastatę šešias tvirtoves. Tyrinėtojai Arade surankiojo didžiausią Biblijos laikų ostrakonų kolekciją — daugiau nei 200 vienetų su įrašais hebrajų, aramėjų ir kitomis kalbomis.

Kai kurie Arado ostrakonai liudija, kad Biblijoje pateikta informacija apie kunigų šeimas yra tikra, neišgalvota. Štai vienos molinės šukės įraše paminėti „Koracho sūnūs“, o Šventajame Rašte apie juos skaitome Išėjimo 6:24 ir Skaičių 26:11. Psalmyno antrašuose „Koracho sūnums“ priskiriamos šios psalmės: 42, 44—49, 84, 85, 87, 88. Taip pat Arado ostrakonuose yra užsiminta apie Pašhūro ir Meremoto kunigų šeimas (1 Metraščių 9:12; Ezros 8:33).

Arba štai dar vienas pavyzdys. Archeologai kasinėdami tvirtovę, pastatytą vėlyviausiu laikotarpiu, prieš babiloniečiams sunaikinant Jeruzalę, aptiko įgulos vadui molio šukėje parašytą laišką. Jis buvo publikuotas leidinyje The Context of Scripture ir iš čia dalį jo pacituosime: „Mano viešpačiui Eljašibui. Tegul Jahvė [Jehova] rūpinasi tavo gerove. [...] Reikalas, kurį man pavedei, jau sėkmingai sutvarkytas: jis pasiliko Jahvės šventykloje.“ Daugelis mokslininkų yra įsitikinę, jog laiške kalbama apie pirmąją Jeruzalės šventyklą, iškilusią dar Saliamono laikais.

 Lachišo ostrakonai

Už 43 kilometrų į pietvakarius nuo Jeruzalės kadaise stovėjo tvirtovės mūrais apjuostas Lachišo miestas. Kasinėjant jį 1930 metais irgi buvo rasta nemažai ostrakonų. Bent dvylika iš jų yra laiškai, anot specialistų, „nepaprastai reikšmingi, [...] nes nušviečia to laikotarpio politinę padėtį ir leidžia geriau suprasti, kaip visi Judo žmonės buvo subruzdę ruošdamiesi neišvengiamam [Babilono karaliaus] Nebukadnecaro antpuoliui“.

Pati vertingiausia yra korespondencija tarp vieno žemesnio rango kariškio ir Jaošo, veikiausiai tarnavusio Lachiše karo vadu. Jųdviejų laiškai stiliaus požiūriu primena Jeremijo knygą, o šis pranašavo kaip tik tuo laiku. Pažiūrėkime porą dokumentų. Juose pateikta informacija leidžia daryti išvadą, jog Biblijoje tas šiurpus laikotarpis aprašytas labai tiksliai.

Štai pranašas Jeremijas savo knygoje (34 skyriaus 7 eilutėje) pasakoja, kad Babilono karaliaus kariuomenė kariavo „su Jeruzale ir dar išlikusiais Judo miestais Lachišu ir Azeka, nes iš įtvirtintų miestų buvo likę tik tie miestai“. Vieno Lachiše atrasto laiško autorius, regis, kalba apie tuos pačius įvykius. Štai jo žodžiai: „Laukiame pasirodant Lachišo [ugnies] signalų [...], nes Azekos nematome.“ Tai, daugelio mokslininkų nuomone, gali reikšti, kad Azeką babiloniečiai jau buvo paėmę ir dabar atėjo eilė Lachišui. Dar viena įdomi detalė šiame tekste — „ugnies signalai“. Apie tokią susižinojimo priemonę rašoma ir Jeremijo 6:1 (Brb, Jr).

Kitas Lachišo tvirtovės laiškas, manoma, paliudija pranašų Jeremijo ir Ezechielio minimą istorijos faktą, kad Judo karalius, sukėlęs maištą prieš Babiloną, stengėsi užsitikrinti egiptiečių paramą (Jeremijo 37:5-8; 46:25, 26; Ezechielio 17:15-17). Laiške rašoma: „Dabar tavo tarnas gavo šitokių žinių: karvedys Konjahuvas, Elnatano sūnus, patraukė į pietus, idant įžengtų į Egiptą.“ Mokslininkai dažniausiai aiškina, jog į Egiptą iškeliauta norint pasitelkti į pagalbą tos šalies karines pajėgas.

Lachišo ostrakonuose dar yra paminėta keletas vardų, Biblijos skaitytojui žinomų iš Jeremijo knygos, būtent: Nerija, Jaazanija, Gemarijas, Elnatanas ir Hošaja (Jeremijo 32:12; 35:3; 36:10, 12; 42:1). Ar tai tie patys asmenys, patikrinti neįmanoma. Bet kadangi Jeremijas gyveno kalbamuoju laikotarpiu, sutapimas išties krinta į akis.

Kas tekstuose neretai kartojasi

Samarijos, Arado ir Lachišo ostrakonų rinkiniai paliudija ne vieną Biblijoje minimą dalyką — kai kurių Izraelio kilčių vardus, geografinius pavadinimus, ano laikmečio žmonių religines pažiūras, krašto politinę padėtį. Tačiau dar svarbu pridurti, jog visų trijų kolekcijų tekstuose yra kai kas bendra.

Arade ir Lachiše atrastuose laiškuose yra frazių, panašių į šią: „Tegul Jehova užtikrina tau taiką.“ Septyniuose Lachišo dokumentuose Dievo vardas pasikartoja vienuolika kartų. Be to, daug hebrajiškų asmenvardžių iš visų trijų rinkinių turi sutrumpinto Jehovos vardo dėmenį. Taigi ostrakonai byloja, kad anų laikų izraelitams buvo įprasta net ir kasdienėje šnekoje vadinti Dievą vardu.

[Iliustracija 13 puslapyje]

Molio šukė iš Arado griuvėsių — laiškas, adresuotas vyrui, vardu Eljašibas

[Šaltinio nuoroda]

Photograph © Israel Museum, Jerusalem; courtesy of Israel Antiquities Authority

[Iliustracija 14 puslapyje]

Vienas iš Lachiše atrastų laiškų su Dievo vardu

[Šaltinio nuoroda]

Photograph taken by courtesy of the British Museum