Skaitytojų klausimai

Ar tiktų Jehovos liudytojui dalyvauti giminaičio ar pažįstamo vestuvėse, jei tas nėra bendratikis?

Vestuvės — džiugi šventė, ir nėra nieko keista, jei krikščionis nori pasidžiaugti drauge su kitais. Nepilnametis, gavęs kvietimą, aišku, turės atsiklausti tėvų arba globėjų, nes jų yra teisė tarti galutinį žodį (Efeziečiams 6:1-3). O kaip tada, jei tuoktuvių ceremonija vyks bažnyčioje, ir vyras, ne Jehovos liudytojas, prašo žmoną krikščionę būti ten su juo drauge? Galbūt sąžinė leis krikščionei eiti ir stebėti viską iš šalies, nusistačius nedalyvauti jokiuose religiniuose ritualuose.

Priimti kvietimą į vestuves ar nepriimti paprastai yra asmeninio apsisprendimo reikalas. Bet krikščionis neturėtų pamiršti esąs atskaitingas Jehovai. Svarstant, eiti ar neiti į vestuves, jei tuokiasi ne Jehovos liudytojai, dera atsižvelgti į keletą Šventojo Rašto principų.

Pirmiausia krikščioniui rūpi pelnyti Dievo palankumą. Jėzus pasakė: „Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“ (Jono 4:24). Todėl Jehovos liudytojai nedalyvauja tarpkonfesinėje veikloje ir neprisideda prie maldų, ritualų bei ceremonijų, prieštaraujančių Biblijoje apreikštai tiesai (2 Korintiečiams 6:14-17).

Krikščionis supranta, kad jo sprendimas gali paliesti ir kitus. Tarkim, apsispręsi į vestuves eiti. Ar tavo giminaičiai nepasipiktins, jei kuriuo nors momentu nuo iškilmių nusišalinsi? Reikia pagalvoti ir kaip į viską pažiūrės bendratikiai (Romiečiams 14:13). Jeigu tu pats arba šeimos nariai vis dėlto nuspręstų, kad dalyvauti ne Jehovos liudytojų vestuvėse nėra nieko bloga, ar tikėjimo brolių ir sesių tai netrikdytų? Ar neapsunkintų kieno nors sąžinės?

Kitatikių giminaičių vestuvės Jehovos liudytojui gali sukelti visokių keblumų. Kaip tada, jei tave kvies į pabrolius ar į pamerges? O jei tavo sutuoktinis nėra liudytojas ir pageidaus dalyvauti visose ceremonijose? Jaunieji, aišku, gali pasirinkti civilinę metrikaciją, ir jų santuoką įteisins juristas ar šiaip koks valdžios pareigūnas. Tokiu atveju vestuvininkams beliks tiktai stebėti teisinio dokumento įforminimą.

Tačiau jeigu jungtuvės vyks bažnyčioje arba kur kitur jaunuosius sutuoks dvasininkas, krikščioniui bus daug kas nepriimtina. Vadovaudamasis sąžine, išlavinta pagal Biblijos principus, ir nenorėdamas nei savo religinių įsitikinimų paminti, nei jaunavedžių ir jų artimųjų trikdyti, galbūt nuspręsi į vestuves išvis neiti (Patarlių 22:3). O jeigu eitum, ir tau pačiam, ir šeimos nariams būtų geriausia, jeigu iš anksto paaiškintum, kokie yra Šventojo Rašto priesakai, kurių laikaisi, ir ko per vestuves nenorėsi daryti; arba galėtum pasiūlyti kokią alternatyvą.

Kai kurie Jehovos liudytojai, kruopščiai viską pasvėrę, galbūt padarys išvadą, jog eiti į kitatikių vestuves ir tik stebėti apeigas iš šalies — nieko bloga. Bet jeigu krikščionis supranta, kad tokiose vestuvėse jam bus sunku atsilaikyti nenusižengus Dievo principams, galimas dalykas, nuspręs kvietimo į šventę verčiau atsisakyti negu rizikuoti. Ir jeigu nutartų pačioje tuoktuvių ceremonijoje nedalyvauti, tiktai eiti į vestuvių pokylį kaip kviestinis svečias, tegul nepamiršta ‘visa daryti Dievo garbei’ (1 Korintiečiams 10:31). Galiausiai dėl tokių sprendimų „kiekvienam reikės nešioti savo [atsakomybės] naštą“ (Galatams 6:5). Ar pasirinktum vienaip, ar kitaip, svarbiausia Jehovos akivaizdoje išsaugok tyrą sąžinę.