Ugdykis savybes, padedančias ruošti mokinius

„Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (MATO 28:19).

1. Kokių įgūdžių ir kokios nuostatos reikėjo kai kuriems Dievo tarnams senovėje?

JEHOVOS tarnams neretai tenka įgyti kai kokių įgūdžių ir išsiugdyti deramą nuostatą, kad galėtų vykdyti jo valią. Štai Dievo liepti Abraomas ir Sara paliko klestintį Ūro miestą ir paskui gyveno palapinėse — tam reikėjo atitinkamų gebėjimų ir savybių (Hebrajams 11:8, 9, 15). Jozuė, įpareigotas vesti izraelitus į Pažadėtąją žemę, turėjo būti drąsus, pasitikėti Jehova ir išmanyti jo Įstatymą (Jozuės 1:7-9). Taip pat Becalelis ir Oholiabas, jau įgiję gerų įgūdžių, Dievo dvasios vadovaujami toliau tobulinosi, kad gebėtų prižiūrėti padangtės statybą bei kitus su tuo susijusius darbus ir patys meistriškai darbuotis (Išėjimo 31:1-11).

2. Kokius klausimus dėl mokinių ruošimo aptarsime?

² Vėliau, po daugelio amžių, Jėzus Kristus savo sekėjams davė tokią užduotį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, [...] mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20). Negirdėta, kad kada nors žmonėms būtų buvęs paskirtas toks ypatingas darbas. Kokios savybės reikalingos tiems, kurie ruošia mokinius? Kaip galime jas ugdytis?

Tebūna akivaizdu, kad labai myli Dievą

3. Kokią galimybę mums atveria priesakas ruošti mokinius?

³ Jeigu einame pas žmogų ir norime jį įtikinti, jog dera garbinti tikrąjį Dievą, patys turime labai mylėti Jehovą. Izraelitai meilę Dievui galėjo parodyti iš širdies paklusdami jo įsakymams, atnašaudami priimtinas aukas, aukštindami jį giesmėmis (Pakartoto Įstatymo 10:12, 13; 30:19, 20; Psalmyno 21:14 [21:13, Brb]; 96:1, 2; 138:5). Mes, mokinių ruošėjai, irgi laikomės Dievo įstatymų. Bet tai dar ne viskas — meilę Jehovai rodome ir pasakodami kitiems apie jį ir jo sumanymus. Apie Dievo suteiktą viltį kalbėkime su įsitikinimu, parinkime tinkamus  žodžius išsakyti, ką širdyje jaučiame (1 Tesalonikiečiams 1:5; 1 Petro 3:15).

4. Kodėl Jėzui buvo džiugu mokyti žmones apie Jehovą?

⁴ Jėzus labai mylėjo Jehovą, todėl su didžiausiu malonumu kalbėjo apie Dievo tikslus, jo Karalystę ir teisingą tikėjimą (Luko 8:1; Jono 4:23, 24, 31). Jis netgi pasakė: „Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jono 4:34). Jėzui tiko šie psalmininko žodžiai: „‘Mano džiaugsmas — vykdyti tavo valią, mano Dieve, tavo Įstatymą turiu širdyje!’ Didžiojoje sueigoje skelbiau tavo išganymo rūpestį, netramdžiau savo lūpų; tu, Viešpatie, tai turi žinoti“ (Psalmyno 40:9, 10 [40:8, 9, Brb]; Hebrajams 10:7-10).

5, 6. Kokia savybė būtiniausia mokinių ruošėjui?

⁵ Dažnai žmogus, ką tik sužinojęs Biblijos tiesą, iš meilės Dievui kalba apie jį ir jo Karalystę su tokiu užsidegimu, jog nesunkiai įtikina pašnekovą, kad į Šventąjį Raštą pasigilinti verta (Jono 1:41). Meilė Dievui yra didžiausia jėga, skatinanti dirbti mokinių ruošimo darbą. Todėl kurstykime šios meilės ugnį vis skaitydami ir apmąstydami Dievo Žodį (1 Timotiejui 4:6, 15; Apreiškimo 2:4).

⁶ Meilė Jehovai, be abejo, įkvėpė Jėzų uoliai mokyti žmones. Bet geras Dievo Karalystės skelbėjas jis buvo ne vien dėl šito. Kas dar padėjo Jėzui sėkmingai ruošti mokinius?

Su meile rūpinkis žmonėmis

7, 8. Kaip Jėzus žiūrėjo į žmones?

⁷ Jėzus rūpinosi žmonėmis, rodė jiems nuoširdų dėmesį. Talkindamas Dievui, dar prieš tai, kai atėjo į žemę, jis ‘rado džiaugsmo žmonijoje’ (Patarlių 8:30, 31). Savo tarnystės metais Jėzus buvo kupinas užuojautos ir visi, kas prie jo būrėsi, jautė atgaivą (Mato 11:28-30). Jėzus mokėjo mylėti ir atjausti visai kaip jo Tėvas, taigi šiomis savybėmis patraukdavo kitus garbinti vienintelį tikrąjį Dievą. Visokiausi žmonės norėjo Jėzaus pasiklausyti, nes jis su meile rūpinosi jais ir atsižvelgdavo į jų aplinkybes (Luko 7:36-50; 18:15-17; 19:1-10).

⁸ Štai sykį, kai vienas vyras paklausė, ką turįs daryti, kad paveldėtų amžinąjį gyvenimą, „Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo“ (Morkaus 10:17-21, Brb). Apie vieną Betanijoje gyvenančią šeimą, kurią Jėzus mokė, parašyta: „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių“ (Jono 11:1, 5). Jėzus tiek rūpinosi žmonėmis, kad juos mokydavo kai kada net nepailsėjęs (Morkaus 6:30-34). Iš meilės didžiai rūpindamasis artimu, Jėzus kaip niekas kitas gebėjo atvesti žmones į teisingo garbinimo kelią.

9. Kaip nusiteikęs Paulius ruošė mokinius?

⁹ Apaštalui Pauliui irgi labai rūpėjo žmonės, kuriems jis skelbė evangeliją. Štai jo žodžiai Tesalonikos krikščionims: „Taip jūsų ilgėdamiesi, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs.“ Būtent tokiu savo nuoširdumu Paulius ir padėjo kai kuriems tesalonikiečiams ‘nuo stabų atsiversti prie gyvojo Dievo’ (1 Tesalonikiečiams 1:9; 2:8). Jeigu rūpinsimės žmonėmis su atsidavimu, kaip Jėzus ir Paulius, irgi galėsime džiaugtis matydami, kad geroji naujiena pasiekia širdis tų, kurie „palankiai nusiteikę amžinajam gyvenimui“ (Apaštalų darbų 13:48, NW).

Būk pasiaukojamos dvasios

10, 11. Kodėl mokinių ruošimo darbe reikia pasiaukojamos dvasios?

¹⁰ Geri mokinių ruošėjai pasirengę aukotis. Taigi jiems nėra svarbiausia kaupti materialines gėrybes. Jėzus savo mokiniams netgi pasakė: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Šie žodžiai mokinius labai nustebino.  Jėzus dar pridūrė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“ (Morkaus 10:23-25). Savo sekėjams Jėzus patarė gyventi paprastai, kad galėtų atsidėję ruošti mokinius (Mato 6:22-24, 33). Kaip pasiaukojama dvasia padeda mums šiame darbe?

¹¹ Norint išmokyti žmogų visko, ką Jėzus įsakė, reikia nemažai pastangų. Dažnas skelbėjas užsibrėžia Biblijos studijas susidomėjusiajam vesti kas savaitę. Stengdamiesi rasti kuo daugiau tiesos trokštančių žmonių, kai kurie Karalystės skelbėjai nusprendžia dirbti ne visą darbo savaitę, o dalį laiko. Kad galėtų skelbti tiesos žinią aplinkui gyvenantiems kitataučiams, tūkstančiai krikščionių išmoksta svetimą kalbą. Kiti mokinių ruošėjai, idant kuo daugiau prisidėtų prie pjūties darbo, palieka savo vietovę ar šalį ir persikelia svetur (Mato 9:37, 38). Visam tam reikia pasiaukojamos dvasios. Bet krikščionis, sėkmingai ruošiantis mokinius, turi pasižymėti dar kai kuo.

Būk kantrus, bet sykiu neeikvok laiko tuščiai

12, 13. Kodėl taip svarbu mokinius ruošti su didžia kantrybe?

¹² Kantrumas — dar viena savybė, padedanti ruošti mokinius. Karalystės žinią privalome skelbti kuo skubiausiai. Vis dėlto negailėkime laiko mokiniams ruošti ir nepristikime kantrybės (1 Korintiečiams 7:29). Štai Jėzus buvo kantrus su savo broliu Jokūbu. Šis tikriausiai gerai žinojo apie Jėzaus skelbimo veiklą, bet iš pradžių dėl kažkokios priežasties juo nepasekė (Jono 7:5). Tačiau netrukus po Kristaus mirties, matyt, dar iki 33 m.  e. m. Sekminių, Jokūbas jau stojo į mokinystės kelią. Taip galima spręsti iš Šventojo Rašto žodžių, kad tada, kai apaštalai atsidėjo maldai, drauge buvo ir Jėzaus broliai su motina (Apaštalų darbų 1:13, 14). Ilgainiui Jokūbas tiek sustiprėjo dvasiškai, kad galėjo krikščionių bendruomenėje eiti atsakingas pareigas (Apaštalų darbų 15:13; 1 Korintiečiams 15:7).

¹³ Krikščionys, panašiai kaip žemdirbiai, stengiasi skiepyti kitiems tai, kas paprastai ne iš karto suklesti, — Dievo Žodžio supratimą, meilę Jehovai, krikščionišką dvasią. Čia reikia kantrybės. Jokūbas rašė: „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvųjų ir vėlyvųjų lietų. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti“ (Jokūbo 5:7, 8). Jokūbas ragino bendratikius būti kantrius iki Viešpaties atėjimo. Juk Jėzus kantriai aiškindavo ir pailiustruodavo palyginimais, jei mokiniai ko nesuprasdavo (Mato 13:10-23; Luko 19:11; 21:7; Apaštalų darbų 1:6-8). Dabar, kai Viešpats jau yra atėjęs karaliauti, ruošdami mokinius irgi turime būti kantrūs. Tuos, kurie  šiandieną ima sekti Jėzumi, mokykime su didžia kantrybe (Jono 14:9).

14. Kaip mums, nors ir esame kantrūs, būtų išmintinga panaudoti laiką ruošiant mokinius?

¹⁴ Nors ir esame kantrūs, žodis, sėjamas širdyse tų žmonių, su kuriais pradedame studijuoti Bibliją, dažniausiai lieka bevaisis (Mato 13:18-23). Tokiu atveju, įvertinus visas savo įdėtas pastangas, būtų išmintinga nebeeikvoti laiko ir verčiau ieškoti kitų, kurie Biblijos tiesą galbūt labiau brangins (Mokytojo 3:1, 6). Bet ir imliems žmonėms, ko gero, reikės daug pagalbos, kad pakeistų savo nuostatą, pažiūras, prioritetus. Taigi esame kantrūs, kaip ir Jėzus buvo kantrus su mokiniais, ne iškart išsiugdžiusiais deramą požiūrį (Morkaus 9:33-37; 10:35-45).

Atsidėk mokymo menui

15, 16. Kodėl skelbėjui, ruošiančiam mokinius, svarbu gerai pasirengti ir viską dėstyti paprastai?

¹⁵ Labai svarbu, kad kiekvienas, norintis sėkmingai dirbti mokinių ruošimo darbą, mylėtų Dievą, rūpintųsi žmonėmis, būtų pasiaukojamos dvasios ir kantrus. Be viso šito, turime ugdytis ir mokymo įgūdžius, kad gebėtume viską išdėstyti aiškiai, paprastai. Daugelis pasakymų, kuriuos žmonės girdėjo iš Didžiojo Mokytojo, Jėzaus Kristaus, lūpų, jiems padarė didelį įspūdį dėl savo paprastumo. Tikriausiai žinai tokius jo žodžius: „kraukitės lobį danguje“, „neduokite šventenybių šunims“, „išmintis pasiteisina savo darbais“, „atiduokite [...], kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Mato 6:20; 7:6; 11:19; 22:21). Be abejo, Jėzus kalbėjo ne vien trumpomis frazėmis. Jis mokė suprantamai ir prireikus viską plačiau paaiškindavo. Kaip galėtum Jėzaus pavyzdžiu sekti mokydamas žmogų?

¹⁶ Kad žinią mokėtum pateikti paprastai ir aiškiai, visų pirma reikia gerai pasiruošti. Jei skelbėjas eina į tarnybą nepasirengęs, gali imti daugiažodžiauti. Pasakodamas viską, ką žino, jis nugramzdins svarbiausius dalykus nenutrūkstamame žodžių sraute. O gerai pasiruošęs skelbėjas galvoja apie savo pašnekovą, tikslingai plėtoja temą ir aiškiai pateikia kaip tik tai, kas reikalinga (Patarlių 15:28; 1 Korintiečiams 2:1, 2). Jis atsižvelgia, ką studijuotojas jau išmokęs ir ką reikia per užsiėmimą pabrėžti. Skelbėjas kalbamuoju klausimu galbūt galėtų papasakoti daug įdomių detalių, bet aiškumo dėlei susilaiko neįterpęs šalutinės informacijos.

17. Kaip galime padėti studijuotojui pačiam prieiti prie teisingų išvadų Biblijos klausimais?

¹⁷ Jėzus, užuot tik pasakęs faktus, padėdavo žmonėms patiems prieiti prie teisingos išvados. Štai sykį jis paklausė: „Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?“ (Mato 17:25). Gal mums taip patinka aiškinti Bibliją, kad reikia tiesiog sulaikyti save. Leiskime studijuotojui išsakyti, ką jis mano, pačiam pakomentuoti vieną ar kitą dalyką iš aptariamos pamokos. Žinia, nebūtų gerai studijuotoją ištisai klausinėti. Šventojo Rašto tiesas, nušviečiamas mūsų leidiniuose, padėsime žmogui suprasti, jei būsime taktiški,  pateiksime taiklių palyginimų ir apgalvotų klausimų.

18. Ką reiškia atsidėti „mokymo menui“?

¹⁸ Šventajame Rašte kalbama apie „mokymo meną“ (2 Timotiejui 4:2, NW; Titui 1:9). Vadinasi, studijuotojui turime padėti ne tik įsiminti faktus, bet ir atskirti tiesą nuo melo, gera nuo bloga, išmintį nuo kvailybės. Jeigu dėsime tokias pastangas ir pagelbėsime išsiugdyti širdyje meilę Jehovai, asmuo supras, kodėl reikia paklusti Aukščiausiajam.

Uoliai dirbk mokinių ruošimo darbą

19. Kaip visi krikščionys prisideda prie mokinių ruošimo darbo?

¹⁹ Visa krikščionių bendruomenė yra mokinių ruošėja. Naujam žmogui stojus į mokinystės kelią, džiaugiasi ne vien tas Jehovos liudytojas, kuris surado jį ir padėjo perprasti Biblijos mokymus. Pavyzdžiui, iš grupės žmonių, susibūrusių ieškoti pradingusio vaiko, galiausiai tik vienas jį randa, bet kai mažylis vėl atsiduria tėvų glėbyje, džiaugiasi visi (Luko 15:6, 7). Mokinių ruošimas irgi yra bendras krikščionių darbas. Visi skelbėjai ieško tokių, kurie gali tapti Jėzaus mokiniais. Ir kai žmogus pradeda lankyti sueigas Karalystės salėje, kiekvienas čia esantis krikščionis prisideda prie to, kad teisingas tikėjimas jam pasidarytų brangus (1 Korintiečiams 14:24, 25). Taigi visi liudytojai džiaugiasi, kad šimtai tūkstančių kasmet tampa Kristaus mokiniais.

20. Ką turėtum daryti, jeigu nori Biblijos tiesos mokyti kitus?

²⁰ Kiekvienam atsidavusiam krikščioniui būtų miela mokyti ką nors apie Jehovą ir teisingą jo garbinimą. Kad ir kaip stengtųsi, ne visiems skelbėjams pavyksta rasti tokį žmogų. Jeigu tu dar neturi studijuotojo, nepaliauk puoselėti meilę Jehovai, rodyk dėmesį žmonėms, būk kantrus, nusiteikęs aukotis, tobulink savo mokymo įgūdžius. Svarbiausia, vis išsakyk maldoje Dievui savo troškimą mokyti tiesos (Mokytojo 11:1). Ir džiaukis žinodamas, kad viskuo, ką darai Jehovos tarnyboje, prisidedi prie mokinių ruošimo darbo, taigi darbuojiesi Dievo šlovei.

Ar gali paaiškinti?

• Kodėl galima sakyti, kad ruošdami mokinius parodome mylį Dievą?

• Kokiomis savybėmis turi pasižymėti mokinių ruošėjas?

• Ką reiškia atsidėti „mokymo menui“?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Ruošdami mokinius krikščionys parodo didžią meilę Dievui

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kodėl mokinių ruošėjas turi rodyti žmogui dėmesį?

[Iliustracija 24 puslapyje]

Kokios savybės būtinos mokinių ruošėjui?

[Iliustracija 25 puslapyje]

Visi krikščionys džiaugiasi matydami, kiek daug gero nuveikiama mokinių ruošimo darbe