Gyvenimo istorija

Pirmyn į naująjį pasaulį

Papasakojo Džekas Prambergas

Centrinėje Švedijoje, mažo vaizdingo Arbogos miesto pakraštyje, įsikūręs Jehovos liudytojų filialas. Tai mūsų namai. Čia, kur gyvena ir dirba per aštuoniasdešimt savanorių, darbuojamės ir mudu su žmona Karina. Kas mus čia atvedė? Leiskite papasakoti.

DEVYNIOLIKTOJO amžiaus pabaigoje viena penkiolikmetė švedė imigravo į Jungtines Valstijas. Atvykėlių prieglaudoje Niujorke ji sutiko savo tautietį jūrininką. Jie vienas kitą pamilo ir susituokė. Paskui jiems gimiau aš. Tai įvyko 1916 metais Bronkse, Niujorke, per Pirmąjį pasaulinį karą.

Netrukus po to persikėlėme į Brukliną, vos už kelių kvartalų nuo tos vietos, kur dabar stovi Betelio pastatai. Tėtis vėliau pasakojo, kad kartą laiveliu plaukiojo su manim netoli Bruklino tilto, matomo iš Jehovos liudytojų pagrindinio biuro. Tuomet nė į galvą neatėjo, kaip tai, kas ten vyksta, paveiks mano gyvenimą.

1918-aisiais pasibaigus karui, beprasmės žudynės Europoje kuriam laikui liovėsi. Tačiau kareiviai grįžę namo neturėjo  kuo džiaugtis: laukė nauji priešai — nedarbas ir skurdas. Tėvui atrodė, jog bus geriausia, jei grįšime į Švediją. Ten 1923-iaisiais ir išvykome. Apsistojome Erikstade, mažame kaime prie geležinkelio stoties Dalslando rajone. Tėvas savo dirbtuvėje ėmė remontuoti mašinas. Čia augau ir vėliau pradėjau lankyti mokyklą.

Pasėjamos tiesos sėklos

Verslas tėvui sekėsi nekaip, todėl ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jis vėl išplaukė į jūrą. Likome vieni. Mamos pečius užgulė rūpesčiai, o man teko plušti tėvo dirbtuvėje. Sykį mama aplankė savo svainį Juhaną. Nuogąstaudama dėl pasaulio padėties ji paklausė: „Juhanai, negi taip bus visada?“

„Ne, Rūta“, — atsakė jis ir ėmė pasakoti apie Dievo pažadą pašalinti blogį ir sukurti žemėje teisingą valdžią per Karalystę, vadovaujamą Karaliaus Jėzaus Kristaus (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]; Danieliaus 2:44). Jis paaiškino, jog Karalystė, kurios Jėzus mokė melsti, yra teisinga valdžia, ir ji padarys, kad mūsų planeta taptų rojumi (Mato 6:9, 10; Apreiškimo 21:3, 4).

Tie Biblijos pažadai mamą labai sujaudino. Eidama namo ji visą kelią dėkojo Dievui. Tačiau mudu su tėvu nė kiek nesidžiaugėme mamos noru gilintis į religiją. Maždaug tuo laiku, ketvirtojo dešimtmečio viduryje, išvykau į vakarų Švedijos miestą Trolhataną, kur įsidarbinau didelėje remonto įmonėje. Netrukus čia atsikėlė ir mama su tėčiu, jau grįžusiu iš jūros. Vėl visi buvome kartu.

Trokšdama daugiau sužinoti apie Dievą, mama susirado toje vietovėje Jehovos liudytojus. Tada jie, kaip ir pirmieji krikščionys, rinkdavosi vieni kitų namuose (Filemonui 1, 2). Atėjo eilė bendratikius priimti ir mamai. Susirūpinusi ji paklausė tėvą, ar galėtų juos pasikviesti. Jis atsakė: „Tavo draugai yra ir mano draugai.“

Taip mūsų namai tapo atviri. Žmonėms pasirodžius išeidavau, tačiau vėliau nusprendžiau pasilikti. Liudytojų šiluma, jų tikroviškas ir aiškus samprotavimas išsklaidė visas abejones. Širdyje pasėta sėkla ėmė leisti daigus stiprindama ateities viltį.

Išplaukiu į jūrą

Matyt, iš tėvo paveldėjau meilę jūrai, nes netrukus pats stovėjau ant laivo denio. Vis labiau troškau numalšinti ir savo dvasinį alkį. Kai būdavome uoste, visada stengiausi susisiekti su Jehovos liudytojais. Amsterdame (Nyderlandai) nuėjęs į paštą teiravausi, kur galėčiau juos rasti. Gavęs adresą tučtuojau nuskubėjau ieškoti. Prie durų mane maloniai sutiko dešimtmetė mergaitė. Buvau svetimšalis, tačiau iškart pajutau jos ir visos šeimos draugiškumą. Suvokiau, kokia nuostabi ši tarptautinė brolija!

Nors negalėjome susikalbėti, kai ta šeima išsitraukė kalendorių bei  traukinių tvarkaraštį ir ėmė piešti planą, sumojau, jog netoliese, Harlemo mieste, rengiama liudytojų asamblėja. Nuvykau ir nors nesupratau nė žodžio, sambūris labai patiko. Kai pamačiau liudytojus platinant kvietimus į sekmadienio viešąją kalbą, panorau prie jų prisidėti. Radęs numestą kvietimą pakeldavau ir įteikdavau kitam žmogui.

Sykį mums sustojus Buenos Airėse, Argentinoje, susiradau vietinį Jehovos liudytojų filialą, kuriame buvo įsikūręs biuras ir sandėlis. Prie stalo sėdėjo moteris ir mezgė, o šalia maža mergytė, greičiausiai jos duktė, žaidė su lėle. Jau temo. Vienas vyras paėmė nuo lentynos kelis leidinius, tarp jų knygą „Sukūrimas“ švedų kalba. Matydamas džiugius, malonius veidus širdyje nusprendžiau, jog noriu būti tarp šių žmonių.

Plaukiant namo, mūsų laivas paėmė Kanados karinio lėktuvo, sudužusio netoli Niufaundlando pakrantės, įgulą. Netrukus, artėjant prie Škotijos, mus sustabdė anglų laivyno kateris. Buvome nuvežti į Kerkvolą Orknio salyne, kur turėjome praeiti patikrinimą. Jau buvo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir Hitlerio nacistinė armija 1939-ųjų rugsėjį įsiveržusi į Lenkiją. Po kelių dienų mus paleido ir paskui laimingai pasiekėme Švediją.

Namuose buvau ir fizine, ir dvasine prasme. Dabar tikrai troškau priklausyti Dievo tautai, todėl norėjau lankyti visas sueigas (Hebrajams 10:24, 25). Džiugu prisiminti, kad būdamas jūreivis nepraleisdavau progos liudyti įgulos nariams, ir vienas vėliau tapo liudytoju.

Specialioji tarnyba

1940-ųjų pradžioje aplankiau Jehovos liudytojų filialą Stokholme. Mane sutiko Juhanas Enerotas, tada prižiūrėjęs skelbimo darbą Švedijoje. Jam pasakiau, jog norėčiau atsidėti skelbimo veiklai — būti pionieriumi. Brolis įdėmiai pažvelgė į mane ir paklausė: „Ar tiki, kad tai — Dievo organizacija?“

„Taip“, — atsakiau. Po kelių mėnesių, 1940-ųjų birželio 22-ąją, buvau pakrikštytas ir pradėjau tarnauti filiale, gražioje aplinkoje, apsuptas puikių draugų. Savaitgaliai prabėgdavo liudijant. Vasarą dviračiais dažnai važiuodavome į atokias vietoves ir visą savaitgalį skelbdavome, o naktį lovą atstodavo šieno stirtos.

Daugiausia liudydavome po namus Stokholme ir jo apylinkėse. Kartą pastebėjau vyrą, karštligiškai bandantį rūsyje sutaisyti bėgantį vandens šildytuvą. Pasiraitojau rankoves ir ėmiausi padėti. Kai vanduo nustojo tekėjęs, vyras dėkingai pažvelgė į mane ir pratarė: „Manau, kad atėjote dėl kitos priežasties. Lipkime į viršų, nusiplausime rankas ir pavaišinsiu jus puodeliu kavos.“ Begeriant kavą jam paliudijau. Per laiką jis tapo mūsų broliu.

Švedija laikėsi neutralumo, bet karas vis tiek palietė šalies žmones. Daug vyrų buvo pašaukti į karinę tarnybą. Šaukimą gavau ir aš. Kai atsisakiau dalyvauti pratybose, kelis kartus trumpai buvau įkalintas. Vėliau nuteisė pataisos darbams. Mes, jauni liudytojai, stovėdami prieš teisėjus, liudydavome apie Dievo Karalystę. Pildėsi Jėzaus išpranašauti žodžiai: „Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims“ (Mato 10:18).

Gyvenimo permainos

1945-aisiais šūviai Europoje nutilo. Tais metais Natanas Noras iš Bruklino, tuomet vadovavęs pasauliniam liudijimo darbui, aplankė mus drauge su savo sekretoriumi  Miltonu Henšeliu. Tas vizitas buvo labai svarbus Švedijos broliams, nes imta reorganizuoti skelbimo darbą Švedijoje, — ir sykiu man pačiam. Išgirdęs apie galimybę lankyti Sargybos bokšto bendrijos biblinę Gileado mokyklą, tuoj parašiau pareiškimą.

Kitąmet jau buvau pakviestas. Gileado mokykla tada buvo įsikūrusi Pietų Lansinge (Niujorko valstija). Per penkis mėnesius įgijau žinių, kurios dar labiau paskatino vertinti Bibliją ir Dievo organizaciją. Pamačiau, jog broliai, vadovaujantys pasauliniam skelbimo darbui, draugiški ir dėmesingi. Jie nuoširdžiai skelbė drauge su mumis, studentais (Mato 24:14). Nors tuo nesistebėjau, buvo malonu pačiam tai patirti.

Laikas greitai bėgo ir pagaliau išaušo 1947-ųjų vasario 9-oji — Gileado mokyklos aštuntosios laidos išleistuvės. Brolis Noras paskelbė, į kokias šalis turėsime vykti. Atėjus mano eilei, išgirdau: „Brolis Prambergas grįš į Švediją tarnauti ten savo broliams.“ Tiesą sakant, žinią, kad teks keliauti namo, sutikau be didelio entuziazmo.

Nelengva užduotis

Parvykęs sužinojau apie naują tarnybą — srities priežiūrą, įvedamą daugelyje šalių. Buvau pirmas, paskirtas srities prižiūrėtoju Švedijoje, ir turėjau rūpintis visos šalies poreikiais. Organizavau Švedijos miestuose ir miesteliuose didelius sambūrius, dabar vadinamus rajono asamblėjomis. Tai buvo visiškai nauja veiklos sritis, todėl nurodymų gaudavome mažai. Su broliu Enerotu kaip mokėdami sudarydavome programą. Ši užduotis man buvo tikras iššūkis, dėl to daug kartų meldžiau Jehovą pagalbos. Srities prižiūrėtoju teko garbė ištarnauti penkiolika metų.

Tais laikais vargiai rasdavome tinkamą vietą sambūriams. Tekdavo rinktis šokių ar panašios paskirties salėse, kurios dažniausiai buvo menkai šildomos ir aplūžusios. Tokiomis sąlygomis vyko asamblėja Riokijo kaime, Suomijoje. Susirinkome sename ir nebenaudojamame klube. Siautė pūga, spigino dvidešimties laipsnių šaltis. Užkūrėme ugnį dviejose gigantiškose šildymo „krosnyse“, padarytose iš naftos statinių. Tačiau nepagalvojome, kad paukščiai gali būti susisukę lizdą kamine. Visa patalpa prisipildė dūmų. Nors peršėjo akis, žmonės, apsisupę paltais, liko sėdėti savo vietose. Tai net sustiprino įspūdį ir ilgam įsiminė!

Organizuojant tridienes rajono asamblėjas vienas iš nurodymų buvo pasirūpinti delegatų maitinimu. Iš pradžių neturėjome reikmenų nei patirties, kaip ir ką daryti. Tačiau darbštūs mūsų bendratikiai mielai  ėmėsi šios užduoties. Prieš asamblėją buvo smagu matyti, kaip palinkę prie didžiulės geldos broliai ir seserys skuta bulves ir maloniai bendrauja pasakodami įvairias istorijas. Taip ruošiant sykiu maistą užsimezgė ne viena ilgametė draugystė.

Be to, reklamuodami šias rajono asamblėjas, rengdavome eitynes su plakatais. Žygiuodavome vora per miestą ar kaimą ir kviesdavome žmones į viešąją kalbą. Dauguma reaguodavo maloniai ir pagarbiai. Kartą Finspongo mieste gatvę užtvindė darbininkai, plūstelėję iš gamyklos. Vienas netikėtai sušuko: „Vyrai, žiūrėkit! Čia tie, kurių neįstengė įveikti Hitleris!“

Reikšmingas įvykis

Mano, kaip keliaujančiojo prižiūrėtojo, gyvenimas netrukus turėjo pasikeisti, nes sutikau nuostabią jauną moterį, Kariną. Abudu buvome pakviesti dalyvauti tarptautiniame kongrese Niujorko „Jankių“ stadione 1953-iųjų liepą. Čia to mėnesio dvidešimtą dieną, pirmadienį, per pertrauką Miltonas Henšelis mudu sutuokė. Šioje didžiulėje beisbolo aikštėje tai buvo nepaprastas įvykis. Drauge su žmona dar keliavome iki 1962 metų, o paskui mus paskyrė darbuotis į Švedijos Betelį. Iš pradžių dirbau žurnalų skyriuje. Vėliau, kadangi turėjau mechaniko įgūdžių, mane paprašė prižiūrėti spausdinimo įrangą bei kitas filialo mašinas. Karina kurį laiką triūsė skalbykloje. Dabar jau daug metų ji yra korektorė.

Koks įdomus, prasmingas ir džiugus buvo mudviejų gyvenimas drauge tarnaujant Jehovai daugiau kaip 54 metus! Jehova išties laimina savo mylinčių, darbščių tarnų organizaciją. 1940-aisiais, kai tik atėjau dirbti į filialą, Švedijoje tebuvo apie 1500 liudytojų. Dabar jų per 22000. Kitur pasaulyje mūsų gretos augo dar sparčiau ir šiandien sudaro per šešis su puse milijono narių.

Liudytojų veiklą Jehova remia savo dvasia, tad mūsų burės, vaizdžiai tariant, visada iškeltos. Tikėjimo akimis žvelgiame į neramią žmonijos jūrą, bet baimės nejaučiame. Tiesiai priešais aiškiai regime Dievo naująjį pasaulį. Abu su Karina dėkojame Dievui už visa jo padaryta gera. Kasdien meldžiame jėgų likti jam atsidavusiems ir pasiekti galutinį tikslą — laimėti Dievo malonę ir amžinąjį gyvenimą! (Mato 24:13)

[Iliustracija 12 puslapyje]

Aš ant mamos kelių

[Iliustracija 13 puslapyje]

Čia plaukiojau su tėvu trečiojo dešimtmečio pradžioje

[Iliustracija 15 puslapyje]

1946-aisiais su Hermanu Henšeliu (Miltono tėvu), kai mokiausi Gileade

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Mūsų santuoka įvyko „Jankių“ stadione 1953-iųjų liepos 20-tą