Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar galima pagonišką šventę paversti krikščioniška?

Ar galima pagonišką šventę paversti krikščioniška?

Ar galima pagonišką šventę paversti krikščioniška?

ITALIJOJE 2004 metais Kalėdų savaitę įsiliepsnojo debatai. Kai kurie mokyklų vadovai bei pedagogai palaikė siūlymą kuo mažiau dėmesio skirti, netgi visai jo neskirti religiniams šios šventės papročiams. Argumentavo tuo, kad reikia atsižvelgti į vis didėjantį būrį moksleivių, kurie nėra nei katalikai, nei protestantai. Bet kiti jų kolegos reikalavo, kad tradicijos būtų gerbiamos ir visų jų būtų laikomasi.

Pažiūrėkime, kokios yra daugelio Kalėdų papročių ištakos, nors apie tai debatuose nebuvo kalbama. Per patį jų įkarštį Vatikano laikraštis L’Osservatore Romano parašė kai ką įdomaus.

Jame apie Kalėdų datą buvo sakoma: „Istoriniu požiūriu Jėzaus gimimo data paslėpta po nežinomybės šydu, nes tikrų žinių nerandama nei gilinantis į Romos istoriją, nei į tuomečio imperijos gyventojų surašymo duomenis, nei į vėlesnių amžių tyrinėjimus. [...] Gruodžio 25-oji, kaip žinoma, buvo Romos Bažnyčios parinkta ketvirtajame šimtmetyje. Pagoniškoje Romos imperijoje ta diena buvo skirta saulės dievui [...] Nors tenai anuo laiku krikščionybė Konstantino įsaku jau buvo įteisinta, plačiai, ypač tarp karių, įsigalėjo saulės dievo mitas [...] Gruodžio 25-osios iškilmių papročiai buvo labai įsišakniję. Tai Romos Bažnyčiai įkvėpė mintį šią dieną paversti krikščioniško pobūdžio švente, kad vietoj saulės dievo būtų minima Teisumo saulė, Jėzus Kristus, parenkant tą dieną jo gimtadieniu.“

O ką galima pasakyti apie atributą, neatsiejamą nuo katalikiškų papročių, — Kalėdų eglutę?

Tame pačiame katalikų laikraštyje nurodyta, kad senovės laikais daugelis tokių visžalių augalų kaip „dygioji pelžiedė, lauras, taip pat pušų ar eglių šakos buvo laikomi magiškais, turinčiais gydomųjų galių, saugančių nuo ligų“. Toliau rašoma: „Kalėdų išvakarėse, gruodžio 24-ąją, būdavo minimi Adomas ir Ieva — gerai žinomas įvykis prie žemės rojaus Medžio [...] Tai turėjusi būti obelis, bet ji ne žiemos augalas, todėl ant paaukštinimo statydavo eglę ir ant šakų pakabindavo obuolių arba tam tikrų formų [...] kalėdaičių, simbolizuojančių būsimą Atpirkimą ir eucharistinį Jėzaus buvimą; vaikams duodavo saldainių bei dovanų.“ O kas vyko vėlesniais amžiais?

Paminėjęs, jog XVI amžiuje kalėdinės eglės tradicija prasidėjo Vokietijoje, laikraštis L’Osservatore Romano rašo: „Italija yra viena iš paskutinių šalių, kurioje prigijo Kalėdų eglės tradicija; taip atsitiko iš dalies todėl, kad buvo gana įprasta manyti, jog tas medis — protestantų kalėdinis atributas, ir vietoj jo reikia įrengti prakartėlę.“ Popiežius Paulius VI „įvedė tradiciją pastatyti didžiulę Kalėdų eglę [Romoje, šv. Petro aikštėje]“ netoli prakartėlės.

Ar jums būtų priimtina, jeigu kuris nors religinis vadovas įvykiams ir simboliams, kurių šaknys nusidriekia į senovės laikų pagonybę, suteiktų krikščionišką prasmę? Kas yra derama, tikriesiems krikščionims pataria Šventasis Raštas: „Ką gi bendra turi teisybė su neteisybe? Arba kokią draugystę turi šviesa su tamsa?“ (2 Korintiečiams 6:14-17, Jr).

[Iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

Kalėdų eglė (kairėje) ir prakartėlė Vatikane

[Šaltinio nuoroda]

© 2003 BiblePlaces.com

[Iliustracija 9 puslapyje]

Saulės dievas

[Šaltinio nuoroda]

Museum Wiesbaden