Ar prisimeni?

Ką įsidėmėjai iš paskutinių Sargybos bokšto numerių? Pamėgink atsakyti:

• Kodėl galima tvirtinti, kad „Senasis Testamentas“ nėra praradęs savo vertės?

Jo Autorius — ne koks žiaurus dievaitis, o Jehova, meilės kupinas Dievas. Biblijos hebrajiškaisiais raštais rėmėsi Jėzus, nenustojo tai daryti ir jo sekėjai. Šioje Biblijos dalyje yra praktiškų patarimų, kuriuos daug kur galima taikyti; be to, čia rašoma apie nuostabią ateities viltį (9/1, p. 4—7).

• Ką laikas parodė nuo tada, kai Adomas ir Ieva nusidėjo?

Adomas su Ieva ir milijonai jų palikuonių mirė, taigi per tuos tūkstančius metų tapo akivaizdu, kad Šėtonas yra melagis. Laikas parodė, jog žmogus pats, be Dievo, negali sėkmingai tvarkytis, nesugeba nustatyti krypties savo žingsniams ir netgi neturi teisės tai daryti (9/15, p. 6—7).

• Kodėl Jokūbas nebuvo peikiamas už tai, kad apsimetė Ezavu?

Jokūbas buvo nusipirkęs iš Ezavo pirmagimystės teisę, todėl jam priklausė ir tėvo palaiminimas. Kai Izaokas suprato palaiminęs Jokūbą, nemėgino nieko pakeisti. Ir Dievas, jeigu tai būtų buvę prieš jo valią, būtų galėjęs neleisti, kad taip įvyktų. Tačiau, be abejo, Dievas norėjo, kad palaiminimas atitektų Jokūbui (10/1, p. 31).

• Kaip tas faktas, kad žmogus turi sąžinę, prieštarauja evoliucijos teorijai?

Rūpintis kitų gerove, net jeigu dėl to reikia statyti save į pavojų, būdinga visoms rasėms ir kultūroms. O jei žmogus prilygtų žvėriui, iš paskutiniųjų kovojančiam dėl būvio, nerealu būtų iš jo tikėtis tokio pasiaukojamo altruizmo (10/15, p. 20).

• Kodėl galima sakyti, kad Dievas yra nuolankus, ir kaip jis nuolankumą rodo?

Mes, žmonės, mažai ką tepajėgiame, o Dievo — Kūrėjo ir Visavaldžio — galybei nėra ribų. Tačiau, remiantis 2 Samuelio 22:36 (NW), Dievas yra nuolankus. Kokia prasme? Ta, kad yra gailestingas ir rūpinasi menku žmogumi, darančiu, kas patinka Aukščiausiajam. Jis, vaizdžiai tariant, lenkiasi iš aukštybių, kad parodytų malonę tiems, kurie pagarbiai jo bijo (11/1, p. 4—5).

• Kaip senovinės molio šukės liudija Bibliją esant teisingą?

Archeologai Samarijoje aptiko molio šukių, kuriose įrašyti septynių kilčių vardai, žinomi iš Jozuės 17:1-6. Šukėse iš Arado esantys įrašai patvirtina istorines žinias apie kunigų šeimas; tekstuose taip pat minimas Dievo vardas. Moliniai Lachišo dokumentai nušviečia ano meto politinę padėtį ir leidžia geriau suprasti, kokia sumaištis vyravo Judo krašte prieš babiloniečių antpuolį (11/15, p. 12—14).

• Kuo remiantis galima daryti išvadą, kad Apaštalų darbų knygą parašė Lukas?

Ir Luko Evangelija, ir Apaštalų darbai adresuoti Teofiliui. Iš to galima numanyti, kad abi šias knygas parašė Lukas. Pasakojime vartojami įvardžiai „mes“, „mūsų“, „mums“ rodo, jog Lukas pats kai kada buvo tenai, kur vyko tai, apie ką jis rašė (Apaštalų darbų 16:8-15) (11/15, p. 18).

• Kaip dera krikščioniui žiūrėti į medžioklę ir žvejybą?

Nuo pat Nojaus laikų Dievas žmonėms leidžia gyvūnų mėsą vartoti maistui. Tačiau reikalauja, kad atėmus gyvastį pirmiau būtų nuleistas kraujas, ir šiuo priesaku pabrėžia, jog gyvybę reikia vertinti kaip Dievo dovaną. Krikščionys neturi žudyti dėl pramogos arba tam, kad patirtų jaudulį ką persekiodami ar galabydami. Svarbu paklusti ciesoriaus įstatymams ir atsižvelgti į kitų sąžinę (Romiečiams 14:13) (12/1, p. 31).