Malachijo knygos apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Malachijo knygos apžvalga
JAU praėjo 70 metų, kai Jeruzalėje atstatyta šventykla. Tačiau per tą laiką žydų dvasingumas visai sumenkėjo. Net kunigai iškrypo iš kelio. Kas atvers visiems akis, kad parodytų, kokia jų tikroji padėtis, ir padės atgauti dvasinę sveikatą? Tokią užduotį Jehova ir skiria pranašui Malachijui.
Šioje paskutinėje Biblijos hebrajiškųjų raštų knygoje Malachijas raiškiu stiliumi užrašė Dievo įkvėptas pranašystes. Įsiklausydami į pranašiškus Malachijo žodžius, pasiruošime Jehovos „didingai ir baisiai dienai“, kai blogai dabartinei santvarkai ateis pabaiga (Malachijo 3:23 [4:5, Brb]).
KUNIGAI ‘DAUGELĮ SUVEDŽIOJO’
Jehova apie savo jausmus Izraeliui taip sako: „Mylėjau jus.“ Bet kunigai niekina Dievo vardą. Kaip? „Atnašaudami suterštą maistą ant [jo] aukuro“ bei „raišą ar nesveiką gyvulį“ (Malachijo 1:2, 6-8).
Kunigai ‘daugelį suvedžiojo savo mokymu’. Žmonės klastingai elgiasi vienas su kitu. Kai kurie ima į žmonas svetimtautes. Kiti tapo ‘neištikimi savo jaunystės žmonai’ (Malachijo 2:8, 10, 11, 14-16).
Atsakymai į klausimus:
2:2 (Jr). Kokia prasme Jehova prakeikė neklusnių kunigų palaimas? Ta prasme, jog kunigų ištartas laiminimas virsta prakeikimu.
2:3. Ką reiškia ‘drėbti į veidą mėšlą’ kunigams? Pagal Įstatymą aukojamų gyvulių mėšlą reikėdavo išgabenti už stovyklos ir sudeginti (Kunigų 16:27). Drėbti kunigams į veidą mėšlą reiškė, kad Jehova nepriima aukų ir anie atnašautojai verti paniekos.
2:13. Kieno ašaromis aplaistytas Jehovos aukuras? Tai ašaros žmonų, atėjusių į šventyklą ir liejančių savo širdgėlą Jehovai. Kodėl jos taip sielvartauja? Žydai, jų sutuoktiniai, neteisėtai gavo leidimą išsiskirti ir jas paliko, matyt, norėdami vesti jaunas svetimšales.
Ko pasimokome:
1:10. Jehovai nemalonios aukos, kurias atnašauja godūs kunigai, imantys mokestį už menkiausią patarnavimą, pavyzdžiui, už tai, kad atidaro duris, uždega žibintus prie aukuro. Kaip svarbu, kad mūsų garbinimo veiksmų, taigi ir viso, ką darome krikščioniškoje tarnyboje, motyvas būtų nesavanaudiška meilė Dievui ir artimui, o ne koks nors materialinis atlygis! (Mato 22:37-39; 2 Korintiečiams 11:7)
1:14; 2:17. Jehova neapkenčia veidmainystės.
2:7-9. Tie, kuriems bendruomenėje suteikta garbė mokyti, turi tai daryti remdamiesi Dievo Žodžiu, Biblija, ir ją aiškinančiais „ištikimo [...] prievaizdo“ leidiniais (Luko 12:42; Jokūbo 3:11).
2:10, 11. Jehova tikisi, kad jo garbintojai rimtai paisys patarimo tuoktis „tik Viešpatyje“ (1 Korintiečiams 7:39).
2:15, 16. Tikrasis Dievo garbintojas rimtai žiūri į santuokos įžadą, duotą savo jaunystės žmonai.
‘VIEŠPATS ATEIS Į SAVO ŠVENTYKLĄ’
(Malachijo 3:1-24 (3:1—4:6, Brb).
„Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats“ [Jehova Dievas] su „sandoros pasiuntiniu [Jėzumi Kristumi]“. Dievas ‘pasirodys teisti’ savo tautos ir ‘tuojau liudys’ prieš visus piktadarius. O tie, kas bijosi Jehovos, bus įrašyti į „atminimo knygą“ (Malachijo 3:1, 3, 5, 16).
Ateis diena, „liepsnojanti kaip krosnis“, ir nusineš visus nedorėlius. Pirma negu išauš ta diena, bus pasiųstas pranašas, kuris „atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams“ (Malachijo 3:19, 23, 24 [4:1, 5, 6, Brb]).
Atsakymai į klausimus:
3:1-3. Kada Viešpats ir „sandoros pasiuntinys“ atėjo į šventyklą ir kas pirma jų buvo siųstas? Jehova per savo atstovą atėjo į šventyklą ir ją apvalė 33 m. e. m. nisano 10-ąją, kai ten pasirodė Jėzus ir išvijo parduodančius bei perkančius (Morkaus 11:15). Tai įvyko praėjus trejiems su puse metų po Jėzaus, kaip būsimojo Karaliaus, patepimo. Vadinasi, galime manyti, jog po tiek pat laiko nuo tada, kai Jėzus gavo danguje Karaliaus valdžią, jis atlydėjo Jehovą į dvasinę šventyklą ir pamatė, kad Dievo tarnus reikia apvalyti. Pirmajame amžiuje Jonas Krikštytojas buvo pasiųstas parengti žydus Jėzaus Kristaus atėjimui. Šiais laikais iš anksto irgi buvo siųstas pasiuntinys paruošti kelio Jehovos atėjimui į savo dvasinę šventyklą. Jau devintajame XIX amžiaus dešimtmetyje viena Biblijos tyrinėtojų grupė pradėjo mokomąją veiklą, kad doros širdies žmonės semtųsi visų pagrindinių Biblijos tiesų, kurių ilgus amžius niekas nebegirdėjo.
3:10. Ar „visa dešimtinė“ reiškia, kad Jehovai reikia atiduoti visa, ką turime? Pavaldumas Mozės įstatymui baigėsi sulig Jėzaus mirtimi, tad nebėra ir reikalavimo atiduoti dešimtadalį pinigų. Tačiau dešimtinė turi simbolinę prasmę (Efeziečiams 2:15). Tai nereiškia, jog turime atiduoti viską. Kadaise izraelitai metai po metų aukodavo dešimtadalį, bet mes atiduodame viską Jehovai vieną kartą — kai jam pasiaukojame ir tai parodome vandens krikštu. Nuo tada visa, kas mūsų, priklauso Jehovai. Bet Dievas leidžia patiems rinktis, kokią dalį to, ką turime, — savo simbolinę dešimtinę, — aukosime jam tarnyboje. Dešimtinė yra tiek, kiek leidžia mūsų aplinkybės ir kiek skatina aukoti širdis. Auka Jehovai — tai Karalystės skelbimo bei mokinių ruošimo veiklai skiriamas mūsų laikas, jėgos, ištekliai. Taip pat krikščionių sueigų, sergančių bei pagyvenusių bendratikių lankymas, finansinis teisingo garbinimo rėmimas.
3:21 (4:3, Brb). Kokia prasme Jehovos garbintojai ‘sutryps nedorėlius’? Žemiškieji Dievo tarnai tiesiogine prasme netryps nedorėlių — nevykdys jiems mirties nuosprendžio. Veikiau šie žodžiai turi simbolinę prasmę: žemiškieji Jehovos garbintojai iš visos širdies švęs pergalės šventę tą dieną, kai Šėtono pasaulio nebeliks (Psalmyno 145:20; Apreiškimo 20:1-3).
3:22 (4:4, Brb). Kodėl turime ‘atminti Mozės įstatymą’? Krikščionių nesaisto tas Įstatymas. Bet jis buvo „būsimųjų gėrybių šešėlis“ (Hebrajams 10:1). Todėl tyrinėdami Mozės įstatymą, galime įžvelgti, kaip išsipildo, kas jame parašyta (Luko 24:44, 45). Be to, Įstatyme matome „dangiškųjų dalykų atvaizdus“. Jį žinoti svarbu, jeigu norime perprasti, kokie yra krikščionių mokymai ir koks turi būti mūsų elgesys (Hebrajams 9:23).
3:23, 24 (4:5, 6, Brb). Ką čia vaizduoja „pranašas Elijas“? Išpranašauta, kad „Elijas“ imsis atkuriamojo darbo — parengs žmonių širdis. Pirmajame amžiuje Jėzus Kristus nurodė, kad „Elijas“ — Jonas Krikštytojas (Mato 11:12-14; Morkaus 9:11-13). Šiais laikais, „pirma negu ateis ši didinga ir baisi diena“, irgi yra pasiųstasis. Dabartinis Elijas — tai „ištikimas ir protingas vergas“ (Mato 24:45, Jr). Ši pateptųjų krikščionių klasė uoliai dirba dvasinį atkuriamąjį darbą.
Ko pasimokome:
3:10. Jeigu neskiriame Jehovai, ką turime geriausio, nesame jo laiminami.
3:14, 15. Žydams, sekantiems blogu kunigų pavyzdžiu, tarnyba Dievui ėmė atrodyti mažavertė. Tie, kurie turi atsakingas pareigas krikščionių bendruomenėje, privalo būti pavyzdingi (1 Petro 5:1-3).
3:16. Jehova įsidėmi tuos, kurie yra dievobaimingi ir jam ištikimi. Tokių žmonių jis nepamirš ir išsaugos juos, kai sugedusiam Šėtono pasauliui siųs pražūtį. Todėl tegu niekad nenusilpsta mūsų ryžtas likti Dievui ištikimiems (Jobo 27:5).
3:19 (4:1, Brb). Tą dieną, kai reikės duoti Jehovai apyskaitą, ir „šaknies“, ir „šakos“, tai yra tiek tėvų, tiek jų vaikų laukia tas pats nuosprendis. Kaip tad tėvai atsakingi už savo mažamečius! Vadinasi, krikščionys turi negailėti pastangų, jeigu nori pelnyti Dievo malonę ir gerą reputaciją jo akyse (1 Korintiečiams 7:14).
„Bijok Dievo“
Kas bus išgelbėtas „didingą ir baisią [Jehovos] dieną“? (Malachijo 3:23 [4:5, Brb]) Jehova pasako: „Jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė su gydančiais spinduliais. Jūs išeisite šokinėdami tarsi veršiukai, išleisti iš gardo“ (Malachijo 3:20 [4:2, Brb]).
„Teisumo saulė“ — Jėzus Kristus, šviečia tiems, kurie pagarbiai bijo Dievo vardo, ir tokie žmonės džiaugiasi Jehovos malone (Jono 8:12). Jiems taip pat sklinda „gydantys spinduliai“: gydomi dvasiškai dabar ir bus visiškai išgydyti naujajame pasaulyje, kur nebeliks nė jokios — kūno, proto ar emocinės — negalios (Apreiškimo 22:1, 2). Kupini džiaugsmo išgelbėtieji šokinės „tarsi veršiukai“. Laukdami to palaimingo laiko, dėkimės į širdį karaliaus Saliamono patarimą: „Bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją“ (Mokytojo 12:13).
[Iliustracija 26 puslapyje]
Pranašas Malachijas — uolus, atsidavęs Dievo tarnas
[Iliustracija 29 puslapyje]
Visa, ko mokome, turi būti pagrįsta Biblija
[Iliustracija 29 puslapyje]
Jehovos tarnai rimtai žiūri į savo duotą santuokos įžadą