Evangelijos pagal Matą apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Evangelijos pagal Matą apžvalga
NEPAPRASTAI įdomią Jėzaus gyvenimo ir tarnybos istoriją pirmasis aprašė Matas, buvęs muitininkas, ištikimas Jėzaus sekėjas. Savo Evangeliją jis užbaigė apie 41 m. e. m. Iš pradžių parašyta hebrajiškai, vėliau išversta į graikų kalbą, ši knyga yra tarsi tiltas, jungiantis hebrajiškąją Biblijos dalį su graikiškąja.
Iš visko sprendžiant, šioji Evangelija pirmiausia buvo skirta žydams. Ji raiškiai ir įtaigiai skelbia Jėzų esant pažadėtąjį Mesiją, Dievo Sūnų. Įsigilinę į jos žodžius, dar tvirčiau tikėsime tikrąjį Dievą ir jo Sūnų, neabejosime Aukščiausiojo pažadais (Hbr 4:12).
„PRISIARTINO DANGAUS KARALYSTĖ“
Matas plėtoja Dievo Karalystės temą ir itin daug dėmesio skiria Jėzaus mokymams, nors dėl to ir tenka kai ką dėstyti ne visai chronologiškai. Štai Kalno pamokslą, kurį Jėzus pasakė jau įpusėjęs tarnybą, Matas savo Evangelijoje atkelia labiau į pradžią.
Tarnaudamas Galilėjoje Jėzus daro stebuklus, dvylikai apaštalų duoda nurodymų, kaip atlikti tarnystę, smerkia fariziejus, palyginimais pasakoja apie Dievo Karalystę. Paskui iš Galilėjos pasitraukia ir ateina „į Judėjos sritį, Užjordanėje“ (Mt 19:1). Pakeliui Jėzus apreiškia savo mokiniams štai ką: ‘Pakilsime į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus pasmerktas mirti, bet trečią dieną jis prisikels’ (Mt 20:18, 19).
Atsakymai į klausimus:
3:16. Kaip suprasti, kad Jėzui pasikrikštijus „atsivėrė dangus“? Tai, matyt, reiškia, kad Jėzui grįžo prisiminimai apie savo gyvenimą danguje prieš ateinant į žemę.
5:21, 22. Ar išlieti pyktį didesnė nuodėmė negu laikyti jį savyje? Jėzus įspėjo, kad jei žmogus savyje giežia apmaudą ant brolio, daro didelę nuodėmę. Vis dėlto išlieti pyktį niekinamais žodžiais yra dar didesnė blogybė — už tai reikės stoti prieš aukštesnį teismą, nes vietinio teismo jau nepakaks.
5:48. Ar iš tikrųjų galime būti „tobuli, kaip [mūsų] dangiškasis Tėvas yra tobulas“? Tam tikra prasme — taip. Čia Jėzus kalbėjo apie meilę ir klausytojus paragino sekti Dievu, kad jų meilė būtų tobula, tai yra be jokio trūkumo (Mt 5:43-47). O kad taip būtų, reikia išmokti mylėti net savo priešus.
7:16. Iš kokių „vaisių“ atpažįstama tikroji religija? Šie vaisiai yra ne tik elgesys, bet ir pažiūros — religiniai mokymai, kurių laikomės.
10:34-38. Ar gali būti, kad Šventojo Rašto mokymai trikdo šeimos vienybę? Tikrai ne. Greičiau nesantaika kyla dėl kurio nors netikinčio šeimos nario priešiško nusistatymo. Galbūt jis kategoriškai atmeta Kristaus mokymus ar net užsipuola kitaip manančius, todėl ir būna nesutarimų (Lk 12:51-53).
11:2-6. Kodėl Jonas paklausė, ar Jėzus yra „tas, kuris turi ateiti“, jei jau buvo girdėjęs paties Dievo liudijimą apie Sūnų ir žinojo, kad Jėzus — Mesijas? Jonui galbūt rūpėjo gauti asmenišką patvirtinimą iš Jėzaus. Be to, jis norėjo sužinoti, ar reikia laukti kito, kuris ateitų valdyti Karalystės ir įgyvendintų visa, ko žydai viliasi. Jėzaus atsakymas parodė, kad niekas kitas po jo neateis.
19:28. Kas yra tos „dvylika Izraelio giminių“, kurios bus teisiamos? Šitos dvylika giminių — ne tas pats, kas dvasinis Izraelis (Gal 6:16; Apr 7:4-8). Apaštalai, kuriems Jėzus apie tai kalbėjo, patys turėjo tapti dvasinio Izraelio nariais, o ne jų teisėjais. Jėzus sudarė su jais sandorą dėl Karalystės ir jie turėjo tapti „Dievui karalyste bei kunigais“ (Lk 22:28-30; Apr 5:10). Dvasinis Izraelis paskirtas ‘teisti pasaulį’ (1 Kor 6:2). Todėl reikia manyti, kad „dvylika Izraelio giminių“, kurias sėdintieji dangaus sostuose teis, yra apskritai visa žmonija, skyrium nuo karalių ir kunigų klasės, panašiai kaip Permaldavimo dieną už dvylika Izraelio giminių buvo atnašaujama skyrium nuo kunigų (Kun 16 sk.).
Ko pasimokome:
4:1-10. Šis pasakojimas rodo, kad Šėtonas yra realus asmuo, ne koks abstraktus blogis. Jis gundo mus „kūno geismu, akių geismu ir gyvenimo puikybe“. Tačiau laikydamiesi Šventojo Rašto principų gebėsime išlikti Dievui ištikimi (1 Jn 2:16).
5:1—7:29. Pripažinkime savo dvasinius poreikius. Būkime taikingi. Vykime šalin nepadorias mintis. Tesėkime duotą žodį. Tegul iš mūsų maldų būna aišku, kad dvasiniai dalykai mums svarbesni negu materialiniai. Būkime turtingi pas Dievą. Pirmiausia ieškokime Karalystės ir Dievo teisumo. Nebūkime linkę teisti. Vykdykime Dievo valią. Štai kokių vertingų pamokymų randame Kalno pamoksle!
9:37, 38. Prašydami Šeimininką, kad „atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“, patys turime daryti visa, kas nuo mūsų priklauso, — uoliai dirbti mokinių ruošimo darbą (Mt 28:19, 20).
10:32, 33. Niekada nebijokime kalbėti kitiems apie savo tikėjimą.
13:51, 52. Jeigu suprantame tiesas apie Dievo Karalystę, esame įpareigoti mokyti žmones, dalytis dvasiniais lobiais.
14:12, 13, 23. Vienumos valandėlės, skirtos prasmingiems apmąstymams, labai svarbios (Mk 6:46; Lk 6:12).
17:20. Kad pakeltume visokius sunkumus ir įveiktume didžiules it kalnas kliūtis, stabdančias dvasinę pažangą, būtinas tikėjimas. Nebūkime aplaidūs, bet rūpestingai ugdykimės ir stiprinkime tikėjimą Jehova bei jo pažadais (Mk 11:23; Lk 17:6).
18:1-4; 20:20-28. Dėl žmogiško netobulumo ir dėl to, kad judėjų religinėje sistemoje anuomet buvo labai sureikšminta aukšta padėtis bei rangas, Jėzaus mokinius kamavo klausimas, kuris iš jų didžiausias. Nepasiduokime savo nuodėmingiems polinkiams — verčiau ugdykimės nuolankumą ir išlaikykime deramą požiūrį į gautas užduotis ir atsakingas pareigas.
„ŽMOGAUS SŪNUS BUS ATIDUOTAS“
33 m. e. m. nisano 9-ąją Jėzus „joja ant asilės“ į Jeruzalę (Mt 21:5). Kitą dieną jis ateina į šventyklą ir ją apvalo. Nisano 11-ąją Jėzus šventykloje moko, pasmerkia Rašto aiškintojus ir fariziejus, paskui nusako mokiniams, „koks ženklas liudys [jį] čia jau esant ir šią santvarką baigiantis“ (Mt 24:3, NW). Dar kitą dieną savo sekėjams primena: „Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Pascha, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti“ (Mt 26:1, 2, Brb).
Nisano 14-oji. Jėzus įsteigia šventę — savo mirties Minėjimą. Tuoj po to jį išduoda, suima, nuteisia ir prikala ant stulpo. Trečią dieną jis prikeliamas iš mirties. Prieš pakildamas į dangų prikeltasis Jėzus savo mokiniams įsako: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28:19).
Atsakymai į klausimus:
22:3, 4, 9. Kada imta kviesti į vestuves pirmą, antrą ir trečią kartą? Pirmąkart į nuotakos klasę žmones imta kviesti 29 m. e. m.: Jėzus ir jo sekėjai pradėjo skelbti gerąją naujieną ir tai truko iki 33 m. e. m. Antras kvietimas prasidėjo 33 m. e. m. per Sekmines, kai mokiniams buvo išlieta šventoji dvasia, ir tęsėsi iki 36 m. e. m. Abu kvietimai buvo skirti tik žydams, judėjų prozelitams ir samariečiams. O trečią kartą žmones imta kviesti iš tokių vietų, kur „keliai išeina iš miesto“ (Jr, išnaša), — kitaip sakant, kviečiami neapipjaustyti pagonys. Šis kvietimas prasidėjo 36 m. e. m., kai į krikščionybę atsivertė romėnų šimtininkas Kornelijus, ir tęsiasi iki mūsų laikų.
23:15. Kodėl fariziejų laimėtas naujatikis vadinamas „pragaro [„gehenos“, NW] vaiku, dvigubai blogesniu už juos pačius“? Kai kurie fariziejų mokiniai anksčiau tikriausiai buvo dideli nusidėjėliai. O perėmę griežtas fariziejų pažiūras jie pasidarė dar blogesni: į kraštutinybes, matyt, nukrypo labiau negu jų mokytojai. Taigi, palyginti su žydų fariziejais, jie dvigubai nusipelnė pasmerkimo į geheną.
27:3-5. Dėl ko Judas sielojosi? Nėra pagrindo manyti, kad Judo graužatis būtų buvus tikra atgaila. Užuot prašęs Dievo atleidimo, jis išpažino savo piktadarystę aukštiesiems kunigams ir seniūnams. Judas padarė „nuodėmę iki mirčiai“, todėl visai natūralu, kad jį apėmė kaltės ir beviltiškumo jausmas (1 Jn 5:16). Jis sielojosi matydamas, kad jo padėtis yra be išeities.
Ko pasimokome:
21:28-31. Jehovai svarbiausia, ar parodome darbais, kad vykdome jo valią. Pavyzdžiui, ar uoliai skelbiame gerąją naujieną apie Dievo Karalystę ir dirbame mokinių ruošimo darbą (Mt 24:14; 28:19, 20).
22:37-39. Kaip lakoniškai visa, ko Dievas reikalauja iš savo garbintojų, apibendrinta dviem didžiausiais įsakymais!
[Iliustracija 31 puslapyje]
Ar uoliai dirbi pjūties darbą?
[Šaltinio nuoroda]
© 2003 BiblePlaces.com
[Iliustracija 31 puslapyje]
Matas savo Evangelijoje plėtoja Dievo Karalystės temą
