Eik Jehovos keliu
Eik Jehovos keliu
„Laimingi visi, kurie pagarbiai bijo Viešpaties, ir eina jo keliais!“ (PS 128:1).
1, 2. Kodėl galime neabejoti, kad laimė pasiekiama?
LAIMĖ. Kas gi jos netrokšta? Bet tikriausiai sutiksi, kad trokšti, netgi siekti jos dar nereiškia jaustis laimingam.
2 Vis dėlto galima tapti laimingam. „Laimingi visi, kurie pagarbiai bijo Viešpaties, ir eina jo keliais!“ — sakoma Psalmyno 128:1. Vadinasi, laimę patiriame, jeigu Dievui rodome didžią pagarbą, einame jo keliu ir vykdome jo valią. Kaip iš mūsų elgsenos matyti, jog esame Dievo garbintojai, ir kokias savybes turime ugdytis?
Įrodyk, jog tavimi galima pasitikėti
3. Kodėl Dievui pasiaukojęs žmogus turi būti vertas pasitikėjimo?
3 Tais, kurie bijo Jehovos, galima pasitikėti kaip ir juo pačiu. Jehova įvykdė kiekvieną pažadą, duotą senovės Izraeliui (1 Kar 8:56). Mūsų pasiaukojimas Dievui — svarbiausias gyvenime duotas įžadas. Jį tesėti bus lengviau, jeigu vis melsime pagalbos. Galime melstis panašiai kaip psalmininkas Dovydas: „Dieve, iš tikrųjų tu išgirdai mano įžadus! [...] Amžinai giesmėmis šlovinsiu tavo vardą, kiekvieną dieną vykdysiu savo įžadus“ (Ps 61:6, 9 [61:5, 8, Brb]; Mok 5:3-5). Kad taptume Dievo draugais, turime būti verti pasitikėjimo (Ps 15:1, 4).
4. Iftachui davus įžadą, kaip jis ir jo dukra pasielgė?
4 Štai Izraelio teisėjų laikais Iftachas pasižadėjo: jeigu Jehova dovanos jam pergalę prieš amonitus, pirmą, kas jį pasitiks grįžtantį iš mūšio, paaukos kaip „deginamąją auką“. Karžygį pasitiko dukra, vienintelis jo vaikas. Abudu — ir Iftachas, ir jo netekėjusi duktė — kupini tikėjimo Jehova tesėjo duotą įžadą. Nors Izraelyje santuoka ir motinystė buvo labai vertinama, Iftacho dukra sutiko likti viengungė ir stojo į garbingą tarnybą Jehovos šventykloje (Ts 11:28-40).
5. Kaip Ona įrodė, jog ja galima pasitikėti?
5 Kita dievobaiminga moteris, Ona, irgi įrodė, jog ja galima pasitikėti. Ji su savo vyru Elkana (šis buvo iš Levio giminės) ir kita jo žmona, Penina, gyveno Efraimo aukštumose. Penina turėjo keletą vaikų ir iš nevaisingos Onos tyčiodavosi, ypač tada, kai šeima atkeliaudavo prie Jehovos padangtės. Vieną tokį kartą Ona pažadėjo, kad jeigu susilauks sūnaus, atiduos jį Jehovai. Netrukus pastojo ir pagimdė berniuką. Pavadino jį Samueliu. Nujunkiusi berniuką, Ona jį atvedė į Šiloją tarnauti Dievui „per visas jo gyvenimo dienas“ (1 Sam 1:11, Brb). Taip ji ištesėjo savo pažadą, nors nežinojo, ar turės daugiau vaikų (1 Sam 2:20, 21).
6. Kaip Tichikas įrodė esąs vertas pasitikėjimo?
6 Tichikas, pirmojo amžiaus krikščionis, taip pat buvo vertas pasitikėjimo vyras, „ištikimas padėjėjas“ (Kol 4:7). Jis su apaštalu Pauliumi keliavo iš Graikijos per Makedoniją į Mažąją Aziją, gal net iki Jeruzalės (Apd 20:2-4). Tikriausiai jis buvo tasai brolis, kuris padėjo Titui surinkti labdarą stokojantiems Judėjos bendratikiams (2 Kor 8:18, 19; 12:18). Kai Paulių pirmą kartą įkalino Romoje, patikimas pasiuntinys Tichikas pristatė jo laiškus bendratikiams, gyvenantiems Efeze ir Kolosuose (Ef 6:21, 22; Kol 4:8, 9). Antrą kartą kalėdamas Romoje, apaštalas pasiuntė Tichiką į Efezą (2 Tim 4:12). Jeigu esame patikimi, irgi patirsime daug gera Jehovos tarnyboje.
7, 8. Kodėl galima sakyti, kad Dovydas ir Jehonatanas buvo tikri draugai?
7 Dievas tikisi, jog būsime patikimi jo draugai (Pat 17:17, Brb). Karaliaus Sauliaus sūnus Jehonatanas susidraugavo su Dovydu. Dovydui nukovus Galijotą, „Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jehonatanas jį kaip save patį“ (1 Sam 18:1, 3). Vėliau net perspėjo Dovydą, kad Saulius ruošiasi jį nužudyti. Dovydui pabėgus, Jehonatanas su juo susitiko ir sudarė sandorą. Jehonatanas už tai, kad kalbėjo Sauliui apie Dovydą, vos nesumokėjo gyvybe, bet abu draugai vėl susitiko ir dar labiau sutvirtino savo ryšį (1 Sam 20:24-41). Per jų paskutinį susitikimą Jehonatanas „Dievo vardu“ Dovydą sustiprino (1 Sam 23:16-18).
8 Jehonatanas žuvo mūšyje su filistinais (1 Sam 31:6). Dovydo sudėtoje raudoje skambėjo tokie žodžiai: „Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jehonatanai! Be galo brangus tu man buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, viršijanti moters meilę“ (2 Sam 1:26). Taip pasakyta apie dviejų draugų prisirišimą ir čia nebuvo erotinės potekstės. Dovydas ir Jehonatanas buvo tikri draugai.
Visada būk nuolankus
9. Kaip Teisėjų 9 skyriuje užrašytame pasakojime pabrėžiama nuolankumo svarba?
9 Kad taptume Dievo draugais, turime būti nuolankūs (1 Pt 3:8; Ps 138:6). Koks svarbus yra nuolankumas, aišku skaitant Teisėjų 9 skyrių. Tenai užrašytas Gideono sūnaus Jotamo pasakojimas, prasidedantis taip: „Kartą medžiai suėjo patepti sau karalių.“ Toliau paminėti alyvmedis, figmedis ir vynmedis. Jie vaizdavo garbingus žmones, nesiekusius valdyti savo tautiečių izraelitų. O vien kurui tinkantis erškėtis vaizdavo išdidų Abimelechą, žmogžudį, trokštantį valdyti kitus. Nors jis „karaliavo Izraelyje trejus metus“, pirma laiko pražuvo (Ts 9:8-15, 22, 50-54). Daug geriau būti nuolankiam.
10. Ko pasimokai iš atsitikimo su Erodu, kuris „nedavė Dievui priklausančios garbės“?
10 Pirmame mūsų eros amžiuje kilo įtampa tarp išdidaus Judėjos karaliaus Erodo Agripos ir Tyro bei Sidono gyventojų. Šie norėjo išsaugoti taikius santykius su juo ir sykį Erodui sakant prakalbą ėmė šaukti: „Tai Dievo, ne žmogaus balsas!“ Erodas priėmė tokią liaupsę ir Jehovos angelas jį ištiko baisia mirtimi „už tai, kad nedavė Dievui priklausančios garbės“ (Apd 12:20-23). Štai ir mes galbūt esame įgudę oratoriai arba išmanūs Biblijos tiesų mokytojai. Jei taip, girkime Dievą, kad galime dirbti tokį darbą (1 Kor 4:6, 7; Jok 4:6).
Būk drąsus ir stiprus
11, 12. Kaip iš Henocho istorijos aišku, kad Jehova suteikia savo tarnams drąsos ir stiprybės?
11 Jeigu nuolankiai eisime Jehovos keliu, jis suteiks mums drąsos ir stiprybės (Įst 31:6-8, 23). Henochas, septintos kartos žmogus, skaičiuojant nuo Adomo, ryžtingai ėjo su Dievu darydamas, kas teisu, ir tuo išsiskyrė iš savo nedorų amžininkų (Pr 5:21-24). Jehovos stiprinamas jis skelbė aplinkiniams rimtą žinią, kas jų laukia už bedieviškus žodžius ir darbus. (Perskaityk Judo 14, 15.) Ar turi drąsos skelbti Dievo nuosprendžius?
12 Nuosprendį bedieviškam pasauliui Jehova įvykdė Nojaus laikais per tvaną. Bet Henocho pranašystė įkvepia ryžto ir mums, nes miriadai Dievo šventųjų netrukus baus mirtimi šių dienų bedievius (Apr 16:14-16; 19:11-16). Atsakydamas į mūsų maldas, Jehova suteikia drąsos skelbti jo žinią — tiek apie būsimą nuosprendį, tiek apie laimingą gyvenimą valdant Karalystei.
13. Kodėl galime neabejoti, kad Dievas suteiks drąsos ir stiprybės, idant nesiduotume sunkumų sugniuždomi?
13 Dievo teikiamos drąsos ir stiprybės taip pat reikia, kad nesiduotume sunkumų sugniuždomi. Kai Ezavas vedė dvi hetites, šios „apkartino [jo tėvų] Izaoko ir Rebekos gyvenimą“. Rebeka skundėsi: „Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių moterų. Jei ir [sūnus] Jokūbas vestų hetitę, tokią kaip jos, čiabuvę, kas gero man gyvenime beliktų?“ (Pr 26:34, 35; 27:46). Kad taip neatsitiktų, Izaokas išsiuntė Jokūbą susirasti žmonos tarp Jehovos garbintojų. Nors Izaokas ir Rebeka nebegalėjo pakeisti to, ką Ezavas padarė, Dievas suteikė išminties, ryžto ir stiprybės likti jam ištikimiems. Jehova apdovanos tuo ir mus, jei tik meldžiame jo pagalbos (Ps 118:5).
14. Kaip viena maža izraelitė parodė drąsą?
14 Nuo anų laikų praėjus daugeliui šimtmečių sykį viena plėšikų gauja pagrobė mažą izraelitę ir ji tapo sirų karvedžio Naamano žmonos tarnaite. Šis vyras sirgo raupsais. Girdėjusi, kokius stebuklus Dievas daro per pranašą Eliziejų, mergaitė be baimės kalbėjo karvedžio žmonai, kad jei šeimininkas nuvyktų į Izraelį, Jehovos pranašas jį išgydytų nuo raupsų. Naamanas iškeliavo ten ir buvo stebuklingai pagydytas (2 Kar 5:1-3). Kaip įkvepia puikus tos izraelitės pavyzdys jaunus krikščionis, neabejojančius, kad Jehova suteikia drąsos liudyti mokytojams, bendramoksliams ir kitiems!
15. Kokiam drąsiam poelgiui ryžosi Ahabo prievaizdas Abdijas?
15 Dievas taip pat suteikia drąsos ištverti persekiojimus. Pagalvokime apie karaliaus Ahabo prievaizdą Abdiją, gyvenusį tais pačiais laikais kaip ir pranašas Elijas. Kai karalienė Jezabelė įsakė išžudyti Dievo pranašus, šis dvariškis paslėpė šimtą jų „po penkiasdešimt į olą“ (1 Kar 18:13; 19:18). Ar galėtum be baimės remti persekiojamus bendratikius, kaip anuomet Abdijas gelbėjo Jehovos pranašus?
16, 17. Kaip elgėsi persekiojami Aristarchas ir Gajus?
16 O jeigu patys esame persekiojami, žinokime, kad su mumis yra Jehova (Rom 8:35-39). Štai kartą Pauliaus bendražygius Aristarchą ir Gajų atvirame Efezo teatre apsupo pasipiktinusi minia — greičiausiai ne vienas tūkstantis miestiečių. Tokį sąmyšį sukėlė sidabrakalys Demetrijas. Jis su kitais amatininkais gamino sidabrines deivės Artemidės šventyklos miniatiūras. Bet šiam pelningam verslui ėmė grėsti pavojus, kai dėl Pauliaus skelbimo veiklos nemažai miesto gyventojų nustojo garbinę stabus. Minia pasigriebė Aristarchą ir Gajų ir nusitempė į teatrą su šauksmais: „Didi efeziečių Artemidė!“ Abudu apaštalo draugai tikriausiai pamanė, jog neliks gyvi. Vis dėlto miesto raštininkui pavyko nuraminti minią (Apd 19:23-41).
17 Jeigu ir tau tektų patirti tokį priešiškumą, ar svajotum apie lengvesnį gyvenimą? Nepanašu, kad Aristarchas ir Gajus būtų netekę drąsos. Aristarchas, pats iš Tesalonikos, žinojo, kad skelbdamas gerąją naujieną gali būti persekiojamas. Tenai dar Pauliui darbuojantis kilo sąmyšis (Apd 17:5; 20:4). Kadangi Aristarchas ir Gajus ėjo Jehovos keliu, jis šiems savo tarnams suteikė stiprybės ir drąsos ištverti persekiojimą.
Žiūrėk kitų naudos
18. Kaip Priska ir Akvilas ‘žiūrėjo kitų naudos’?
18 Ar esame persekiojami, ar ne, žiūrėkime bendratikių naudos. Taip darė Priska ir Akvilas. (Perskaityk Filipiečiams 2:4.) Ši miela sutuoktinių pora, matyt, pasiūlė Pauliui savo būstą Efeze, kur sidabrakalys Demetrijas ir sukėlė minėtą sąmyšį. Kai sakoma, kad Akvilas ir Priska „guldė galvas“ už Paulių, tikriausiai turimas omenyje kaip tik tas incidentas (Rom 16:3, 4; 2 Kor 1:8). Šiandien rūpindamiesi persekiojamais krikščionimis turime būti „atsargūs kaip gyvatės“ (Mt 10:16-18; NW). Apdairiai dirbame savo darbą ir bendratikių vardų bei kitos informacijos persekiotojams neišduodame.
19. Kokiais gerais darbais pasižymėjo Dorkadė?
19 Žiūrėti bendratikių naudos galime ir kitaip. Kai kurie krikščionys stokoja būtiniausių dalykų. Tad ar neturėtume jų sušelpti? (Ef 4:28; Jok 2:14-17) Pirmajame amžiuje Jopės bendruomenėje dideliu kilnumu pasižymėjo viena krikščionė, Dorkadė. (Perskaityk Apaštalų darbų 9:36-42.) Ji „garsėjo gerais darbais ir gailestingumo aukomis“ (Brb) — matyt, siūdavo drabužius neturtingoms našlėms. Tos moterys labai sielvartavo, kai Dorkadė 36 m. e. m. mirė. Dievas per apaštalą Petrą prikėlė šią krikščionę ir tikriausiai visą likusį gyvenimą žemėje ji su džiaugsmu skelbė gerąją naujieną ir darė gera kitiems. Kaip malonu, kad ir mūsų tarpe yra tokių pasiaukojusių sesių!
20, 21. a) Kodėl rūpintis kitais reiškia ir juos padrąsinti? b) Kaip gali padrąsinti kitus?
20 Žiūrime kitų naudos juos drąsindami (Rom 1:11, 12). Pauliaus bendražygis Silas drąsindavo kitus. Apie 49 m. e. m., kai buvo išspręstas klausimas dėl apipjaustymo, Jeruzalėje veikianti vadovaujančioji taryba pasiuntė savo atstovus nugabenti laišką tikintiesiems. Su šia misija Silas, Judas, Barnabas ir Paulius išvyko į Antiochiją. Tenai Silas ir Judas „guodė ir stiprino brolius gausingais pamokymais“ (Apd 15:32).
21 Vėliau Paulius ir Silas buvo įkalinti Filipuose, bet čia kilus žemės drebėjimui gavo progą paliudyti tiesą, ir jų klausytojai — kalėjimo viršininkas su savo namiškiais — įtikėjo. Prieš palikdami miestą, Silas ir Paulius padrąsino vietinius brolius (Apd 16:12, 40). Jų pavyzdžiu ir tu stenkis stiprinti kitus savo pasisakymais, kalbomis, uolia lauko tarnyste. Ir jeigu turi „paskatinimo žodį“, būtinai jį tark (Apd 13:15).
Toliau eik Jehovos keliu
22, 23. Kaip galime kuo daugiau pasisemti iš Biblijos pasakojimų?
22 Turėtume būti labai dėkingi Jehovai, „visokio padrąsinimo Dievui“, už visus tikrus pasakojimus, užrašytus jo Žodyje (2 Kor 1:3, išversta iš Byington vertimo). Jeigu norime iš jų kuo daugiau pasisemti, taikykime tas Biblijos pamokas savo gyvenime ir leiskimės vadovaujami Dievo šventosios dvasios (Gal 5:22-25).
23 Vis permąstydami įvairius Biblijos pasakojimus, ugdysimės Dievui patinkančias savybes. Tada stiprės mūsų santykiai su Jehova, teikiančiu mums „išminties, išmanymo ir džiaugsmo“ (Mok 2:26). Taip džiuginsime Dievo širdį (Pat 27:11). Būkime pasiryžę ir toliau tai daryti, visados eidami Jehovos keliu.
Kaip atsakysi?
• Kaip įrodysi, jog tavimi galima pasitikėti?
• Kodėl turime būti nuolankūs?
• Kaip Biblijos pasakojimai padeda ugdytis drąsą?
• Kaip galime žiūrėti kitų naudos?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 8 puslapyje]
Du pasitikėjimo verti izraelitai — Iftachas ir jo dukra, — nors ir buvo nelengva, savo įžadą tesėjo
[Iliustracija 10 puslapyje]
Jauni krikščionys, ko pasimokote iš mažos izraelitės?
[Iliustracija 11 puslapyje]
Kaip Dorkadė rūpinosi bendratikėmis?
