Jėzus Kristus — didžiausias Misionierius

„Iš jo esu atėjęs, ir jis yra mane siuntęs“ (JN 7:29).

1, 2. Kas yra misionierius ir kurį galime vadinti didžiausiu?

KAS pirmiausia ateina į galvą išgirdus žodį „misionierius“? Kai kas pagalvoja apie krikščioniškojo pasaulio misionierius; daugelis jų buvo įsivėlę į politinius ir ekonominius tų šalių, kuriose tarnavo, reikalus. Bet tu, Jehovos liudytojas, tikriausiai pagalvoji apie misionierius, Vadovaujančiosios tarybos siunčiamus į įvairius žemės kampelius skelbti gerosios naujienos (Mt 24:14). Šie misionieriai su atsidavimu aukoja savo laiką ir jėgas kilniam tikslui — padėti žmonėms suartėti su Jehova Dievu ir palaikyti su juo brangų ryšį (Jok 4:8).

² Žodžių „misionierius“ ar „misionieriai“ nėra Lietuvos Biblijos draugijos išleisto Šventojo Rašto pagrindiniame tekste. Vis dėlto graikiškas žodis, Efeziečiams 4:11 išverstas „evangelistai“, gali būti verčiamas ir „misionieriai“. Jehova yra didžiausias Evangelizuotojas, bet negali būti vadinamas didžiausiu Misionieriumi, nes nėra tokio, kas jį būtų siuntęs. O štai Jėzus Kristus apie savo dangiškąjį Tėvą pasakė: „Iš jo esu atėjęs, ir jis yra mane siuntęs“ (Jn 7:29). Dėl savo didžios meilės žmonijai Jehova siuntė viengimį Sūnų į žemę (Jn 3:16). Jėzų galima vadinti didžiausiu Misionieriumi, nes viena, dėl ko jis buvo siųstas į pasaulį, — tai ‘liudyti tiesą’ (Jn 18:37). Jėzus nepaprastai sėkmingai garsino gerąją naujieną apie Karalystę ir jo vaisinga tarnystė iki šiol teikia mums naudos. Pavyzdžiui, mes — tiek paskyrimą gavę misionieriai, tiek kiti skelbėjai — galime taikyti savo tarnystėje jo mokymo metodus.

3. Kokius klausimus aptarsime?

³ Apmąstant Jėzaus, Karalystės skelbėjo, vaidmenį, kyla keletas klausimų. Ką Jėzus patyrė tarnaudamas žemėje? Kodėl jo mokymas buvo toks veiksmingas? Kodėl tarnyboje jam taip sekėsi?

Noriai darbavosi visiškai naujoje aplinkoje

4—6. Kokių pokyčių patyrė Jėzus, pasiųstas į žemę?

⁴ Šių laikų misionieriams bei kitiems krikščionims, persikėlusiems tarnauti ten, kur labai trūksta Karalystės skelbėjų, galbūt tenka apsiprasti su tuo, kad naujoje vietoje yra žemesnis pragyvenimo lygis. Bet mes negalime net įsivaizduoti, į kokią skirtingą aplinką Jėzus pateko žemėje atėjęs iš dangiškosios buveinės, kur gyveno  su savo Tėvu ir kitais angelais, tarnaujančiais Jehovai iš tyrų paskatų (Job 38:7). Koks kontrastas — būti šalia nuodėmingų žmonių sugedusiame pasaulyje! (Mk 7:20-23) Jėzui teko pakęsti netgi artimiausių mokinių ginčus, kuris iš jų didžiausias (Lk 20:46; 22:24). Žinia, čia būdamas jis įvairiausiomis aplinkybėmis gebėjo rasti geriausią išeitį ir pasielgdavo nepriekaištingai.

⁵ Jėzus pradėjo šnekėti žmonių kalba ne stebuklingai, bet mokėsi jos nuo kūdikystės. Kaip pasikeitė jo padėtis — juk danguje Jėzus vadovavo angelams! Čia, žemėje, ta ar kita žmonių kalba, kurią jis mokėjo, visiškai skyrėsi nuo „angelų kalbos“ (1 Kor 13:1). Vis dėlto jokio žmogaus lūpos nebylojo tokių malonių kaip Jėzaus žodžių (Lk 4:22).

⁶ Pagalvok ir apie kitus didžiulius pokyčius, kuriuos Dievo Sūnus patyrė atėjęs į žemę. Nors jis nepaveldėjo Adomo nuodėmės, tapo tokiu pat žmogumi kaip tie, kas vėliau pasidarė jo „broliais“, arba pateptaisiais sekėjais. (Perskaityk Hebrajams 2:17, 18.) Paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą Jėzus neprašė dangiškojo Tėvo atsiųsti „per dvylika legionų angelų“. Bet įsivaizduok, kokiems angelų pulkams jis — arkangelas Mykolas — anksčiau vadovavo! (Mt 26:53; Jud 9) Jėzus kad ir darė žemėje stebuklus, jo galia buvo ribota, palyginus su tuo, ką būtų galėjęs daryti danguje.

7. Kiek žydai buvo nuklydę nuo Įstatymo?

⁷ Prieš ateidamas į žemę, Jėzus — „Žodis“ — buvo Dievo Atstovas ir tikriausiai vienu metu vedė izraelitus per dykumą (Jn 1:1; Iš 23:20-23). Šie, nors ir gavo „Įstatymą, paskelbtą per angelus“, jo nesilaikė (Apd 7:53; Hbr 2:2, 3). Pirmajame amžiuje žydų religiniai vadovai net nebesuvokė Įstatymo esmės, pavyzdžiui, šabo įstatymo. (Perskaityk Morkaus 3:4-6.) Rašto aiškintojai ir fariziejai pamiršo, „kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę“ (Mt 23:23). Bet Jėzus nenuleido rankų ir nenustojo skelbęs jiems tiesą.

8. Kodėl Jėzus gali mums padėti?

⁸ Jėzus darbavosi noriai. Taip daryti jį skatino meilė žmonėms ir troškimas jiems padėti. Jis niekada neprarado evangelizuotojo dvasios. Ištikimai tarnaudamas Jehovai žemėje, Jėzus „visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“. Be to, „pats iškentęs gundymus, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi“ (Hbr 2:18; 5:8, 9).

Gerai pasirengęs Mokytojas

9, 10. Kaip Jėzus buvo išmokytas prieš pasiunčiamas į žemę?

⁹ Šiandien, prieš pasiųsdama krikščionis tarnauti misionieriais, Vadovaujančioji taryba pasirūpina, kad jie būtų tam parengti. Ar Jėzus Kristus irgi buvo mokomas? Taip. Tiesa, prieš patepamas Mesiju jis nelankė rabinų mokyklos, nėjo mokslų prie kokio nors žymaus dvasinio vadovo kojų (Jn 7:15; palygink Apaštalų darbų 22:3). Kaip tad Jėzus galėjo šitaip sumaniai mokyti kitus?

¹⁰ Kai ką Jėzus išmoko iš savo motinos Marijos ir įtėvio Juozapo, bet labiausiai jį parengė tarnybai pats Aukščiausiasis. Apie tai Jėzus pasakė: „Aš juk kalbėjau ne iš savęs; Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaką, ką aš turiu sakyti, ką skelbti“ (Jn 12:49). Atkreipk dėmesį — Sūnui buvo konkrečiai nurodyta, ko mokyti. Prieš ateidamas į žemę, Jėzus, be abejo, daug laiko praleido klausydamas savo Tėvo pamokymų. Kur kitur jis būtų galėjęs gauti geresnį išsilavinimą?

11. Kaip Jėzaus požiūris į žmones atitiko jo Tėvo požiūrį?

¹¹ Nuo pat savo sukūrimo Sūnus artimai  bendravo su Tėvu. Dar būdamas danguje ir matydamas, kaip Dievas rūpinasi žmonėmis, Jėzus suvokė, koks yra jo požiūris į šiuos savo kūrinius. Dievo pavyzdžiu Jėzus taip mylėjo žmoniją, jog apie save, kaip įasmenintą išmintį, pasakė: „Grožėjausi žmonių vaikais“ (Pat 8:22, 31, Brb).

12, 13. a) Ko Jėzus išmoko matydamas, kaip jo Tėvas elgiasi su izraelitais? b) Kaip Jėzus taikė gautas žinias?

¹² Sūnus taip pat daug ko išmoko stebėdamas, ką jo Tėvas daro susiklosčius sudėtingoms aplinkybėms. Pagalvok, kaip Jehova elgėsi su neklusniais izraelitais. Nehemijo 9:28 sakoma: „Vos tik gavę ramybę, jie vėl ėmė daryti pikta tavo akyse. Tada tu atidavei juos priešams į rankas, idant šie būtų jų valdovai. O kada jie vėl gręžėsi šauktis tavęs, tu išgirdai juos danguje ir nuolat gelbėjai juos iš savo gailestingumo.“ Darbuodamasis drauge su Jehova, žiūrėdamas į jį, Jėzus išsiugdė gailestingumą žmonėms ir šią savybę rodė tarnaudamas žemėje ten, kur buvo siųstas (Jn 5:19).

¹³ Ko Jėzus išmoko, taikė tarnyboje — buvo atjautus savo mokiniams. Paskutinę naktį prieš mirtį visi apaštalai, kuriuos Jėzus taip mylėjo, „palikę jį, pabėgo“ (Mt 26:56; Jn 13:1). O Petras net tris kartus išsigynė Kristaus! Bet Jėzus paliko galimybę apaštalams grįžti pas jį. Petrui jis pasakė: „Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“ (Lk 22:32). Dvasinis Izraelis buvo sėkmingai statomas ant „apaštalų ir pranašų pamato“, ir ant Naujosios Jeruzalės mūro pamatų užrašyti dvylikos Avinėlio, Jėzaus Kristaus, ištikimų apaštalų vardai. Iki pat šių laikų pateptieji krikščionys kartu su pasiaukojusiais savo draugais, „kitomis avimis“, kaip Karalystės skelbėjų organizacija, tvirtos Dievo rankos palaikoma ir jo mylimo Sūnaus vedama, klestėte klesti (Ef 2:20; Jn 10:16; Apr 21:14).

Kaip Jėzus mokė

14, 15. Kuo skyrėsi Jėzaus ir Rašto aiškintojų bei fariziejų mokymas?

¹⁴ Kaip įgytas žinias Jėzus taikė mokydamas savo sekėjus? Lygindami Jėzaus ir žydų religinių vadovų mokymą, aiškiai matome pirmojo pranašumą. Rašto aiškintojai ir fariziejai ‘niekais vertė Dievo paliepimą dėl savojo papročio’. O Jėzus kalbėdavo ne iš savęs: jis visada perduodavo Dievo žodžius, jo žinią (Mt 15:6; Jn 14:10). Taip ir mes turime daryti.

¹⁵ Nuo religininkų Jėzus visiškai skyrėsi dar kai kuo. Apie Rašto aiškintojus ir fariziejus jis pasakė: „Visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro“ (Mt 23:3). Jėzus pats darė tai, ko mokė. Pažiūrėkime vieną pavyzdį.

16. Kodėl galima tvirtinti, kad Jėzus laikėsi žodžių, užrašytų Mato 6:19-21?

¹⁶ Jėzus skatino savo mokinius krautis „lobį danguje“. (Perskaityk Mato 6:19-21.) Ar pats laikėsi šio patarimo? Taip. Visiškai teisingi žodžiai, kuriuos jis pasakė apie save: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai — lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9:58). Jėzus gyveno paprastai. Pirmiausia jis stengėsi skelbti gerąją naujieną apie Karalystę ir rodė, ką reiškia  neturėti tų rūpesčių, kurie užgula kaupiant turtą žemėje. Jėzus pabrėžė, jog daug geriau krautis lobį danguje, „kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia“. Ar tu klausai raginimo krautis lobį danguje?

Už ką žmonės mylėjo Jėzų

17. Kokios savybės darė Jėzų nepranokstamu evangelizuotoju?

¹⁷ Kokios savybės darė Jėzų nepranokstamu evangelizuotoju? Viena, jo požiūris į tuos žmones, kuriems teikdavo pagalbą. Sekdamas tauriu Jehovos pavyzdžiu, Jėzus buvo kuklus, rodė meilę, atjautą. Pasigilinkime, kaip tokiomis savybėmis Jėzus traukė daugelį.

18. Iš ko galime suprasti, kad Jėzus buvo nuolankus?

¹⁸ Sutikęs ateiti į žemę, Jėzus „apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones“ (Fil 2:7). Taip jis parodė nuolankumą. Jėzus niekada nežiūrėjo į žmones išdidžiai ir neturėjo minties, kad jo, atėjusio iš dangaus, visi privalės klausyti. Skirtingai nei apsišaukėliai mesijai, Jėzus netrimitavo apie savo, tikrojo Mesijo, vaidmenį. Kartais net įspėdavo klausytojus nepasakoti visiems, kas esąs ir ką yra padaręs (Mt 12:15-21). Jėzus norėjo, kad žmogus juo sekti nuspręstų pats stebėdamas jo darbus. Kaip gera buvo mokiniams, kad Viešpats nesitiki iš jų to paties kaip iš tobulų angelų, su kuriais jis bendravo danguje!

19, 20. Kaip meilė ir atjauta skatino Jėzų padėti žmonėms?

¹⁹ Jėzus Kristus rodė meilę. Tai viena iš svarbiausių jo dangiškojo Tėvo savybių (1 Jn 4:8). Jėzus mokė žmones iš meilės. Atkreipk dėmesį, koks jausmas jį apėmė kalbantis su vienu jaunu valdininku. (Perskaityk Morkaus 10:17-22.) Jėzus „jį pamilo“ (Brb) ir norėjo jam padėti. Bet jaunuolis nepasekė Kristumi, nes nenorėjo skirtis su savo turtu.

²⁰ Viena iš patrauklių Jėzaus savybių buvo mokėjimas  atjausti. Priėmusieji Jėzaus mokymą kaip ir visi netobuli žmonės turėjo sunkumų. Tai žinodamas, Jėzus mokė juos su atjauta ir gailesčiu. Štai kartą Jėzus ir apaštalai buvo tiek užsiėmę, kad neturėjo nė kada pavalgyti. Tačiau kaip Kristus reagavo pamatęs jo laukiančią minią? „Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“ (Mk 6:34). Jėzus matė, kokia apgailėtina tų žmonių būklė, todėl netausodamas jėgų mokė, darė jų labui stebuklus. Ne vieną jis patraukdavo tauriomis savybėmis, savo kalba, ir kai kurie tapo jo mokiniais.

21. Ką aptarsime tolesniame straipsnyje?

²¹ Dar daug ko galime pasimokyti iš Jėzaus tarnystės žemėje ir šiai temai skirtas tolesnis straipsnis. Kaip dar galime sekti didžiuoju Misionieriumi — Jėzumi Kristumi?

Kaip atsakysi?

• Kaip Jėzus buvo išmokytas prieš ateidamas į žemę?

• Kuo Jėzaus mokymas buvo pranašesnis nei Rašto aiškintojų ir fariziejų?

• Kokiomis savybėmis Jėzus traukė žmones?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Kaip Jėzus mokydavo minias žmonių?