Mokykimės iš izraelitų klaidų

Į PAŽADĖTĄJĄ žemę įžengę izraelitai žinojo, ko Jehova iš jų tikisi. Per Mozę Dievas buvo pasakęs: „Išvarysite visus krašto gyventojus, sunaikinsite visas jų statulas, sunaikinsite visus liedintus atvaizdus, išgriausite visas jų šventas vietas aukštumose“ (Sk 33:52).

Dievo išrinktiesiems nevalia buvo sudaryti su to krašto gyventojais sutarčių ir saistytis su jais vedybomis (Įst 7:2, 3). Dievas juk įspėjo: „Saugokis ir nesudaryk sandoros su gyventojais krašto, į kurį eini, idant jie netaptų jums žabangomis“ (Iš 34:12). Vis dėlto izraelitai Dievui nepakluso ir įkliuvo į spąstus. Kodėl taip atsitiko? Ko galime pasimokyti iš jų karčios patirties? (1 Kor 10:11)

Nuo bičiulystės iki stabmeldystės

Pasiryžę užimti Pažadėtąją žemę, izraelitai iš pradžių laimėjo nemažai pergalių prieš vietinius gyventojus. Bet Dievui jie buvo klusnūs ne iki galo. Priešų iš krašto neišvijo (Ts 1:1—2:10). Izraelio sūnūs įsikūrė tarp krašte gyvenančių „septynių tautų“ ir nebevykdė, kas Jehovos liepta, bet priešingai — rado su tais svetimtaučiais nemažai bendrų reikalų, kol galiausiai susibičiuliavo (Įst 7:1). Kaip tai atsiliepė patiems izraelitams? Biblijoje pasakojama: „Jie vedė jų dukteris ir leido savo dukteris už jų sūnų. Ir jų dievus jie garbino! Izraelitai darė, kas nedora Viešpaties akyse, užmiršdami Viešpatį, savo Dievą, ir garbindami Baalus ir Ašeras“ (Ts 3:5-7). Leidęsi į artimą draugystę su senaisiais gyventojais, izraelitai ėmė kurti su jais mišrias santuokas ir garbinti jų dievus. Kada jau radosi tokių šeimų, liko maža vilčių, kad pagonys iš to krašto bus išvaryti. Izraelitai nukrypo nuo teisingo garbinimo ir lenkėsi svetimiems dievams.

 Tapę draugais, vietiniai šalies gyventojai izraelitams kėlė didesnį dvasinį pavojų nei būdami jų priešais. Pažiūrėkime, kokie dar veiksniai pastūmėjo izraelitus į klaidatikystę.

Nuo ūkininkavimo iki Baalo garbinimo

Apsigyvenusi nuostabiame krašte, buvusi klajoklių tauta dabar ėmėsi ūkininkauti. Žemę dirbo, matyt, panašiai kaip ten gyvenę žmonės. Bet iš kanaaniečių, kaip žinia, izraelitai išmoko ne tik žemdirbystės. Bendradarbiaudami su vietiniais, palinko ir į neatsiejamą nuo žemdirbystės jų religiją.

Kanaaniečiai garbino daugybę Baalų — dievų, kurie, jų įsitikinimu, gebėjo žemę padaryti derlingą. Taigi ir izraelitai, įdirbdami savo laukus ir pjaudami derlių, ilgainiui už visas gėrybes ėmė šlovinti Kanaano dievus. Daugelis izraelitų tarėsi garbiną Jehovą, bet iš tikrųjų tapo baisiais atskalūnais.

Svarbi pamoka mums

Izraelitams, suėjusiems į kontaktą su Pažadėtosios žemės gyventojais, turbūt iškart nekilo mintis garbinti Baalą ir dalyvauti nedorovingose apeigose. Tačiau artima bendrystė su kitatikiais per laiką juos prie to ir privedė. Nejau galėtume manyti, kad bičiulystė su asmenimis, kurie iš pažiūros draugiški, bet nėra mūsų tikėjimo ir nepuoselėja tų pačių vertybių bei principų, nepatrauks mūsų į bloga? Aišku, nori nenori teks su tokiais žmonėmis turėti reikalų darbovietėje, mokykloje, gal netgi namuose. Bet iš izraelitų patirties pasimokome, kad ieškoti tokios draugijos lygu šauktis bėdos. Biblijoje užrašyta gryniausia tiesa: „Blogos draugijos gadina gerus papročius!“ (1 Kor 15:33).

Mes susiduriame su panašiais išmėginimais kaip kadaise izraelitai. Šių laikų visuomenė turi savų stabų — tai gali būti ir pinigai, ir pramogų pasaulio įžymybės arba sporto žvaigždės, taip pat politinės ideologijos. Dar kiti dievukais laiko savo tikėjimo vadovus ar net šeimos narius. Yra pavojus, kad ir mums viena ar kita užgoš svarbesnius interesus. Artima draugystė su žmonėmis, nemylinčiais Jehovos, gali sužlugdyti mūsų tikėjimą.

Daugybė izraelitų susiviliojo Baalo garbinimu, o Baalo kultas pasižymėjo seksualiniu amoralumu. Į panašius žabangus įsipainioja ir šių laikų Dievo tarnai. Štai namuose vienas likęs smalsus arba neapdairus asmuo spragtels kompiuterio pele ir to užteks, kad suterštų savo sąžinę. Kaip būtų apgailėtina, jei krikščionis įniktų į interneto pornografiją!

„Laimingi, kas laikosi jo įsakų“

Klausyti ar neklausyti, ką pataria Jehova dėl draugijų, sprendžiame patys (Įst 30:19, 20). Tačiau pamąstykime štai apie ką. Su kokiais žmonėmis leidžiu laisvalaikį? Ką jie labiausiai gyvenime vertina? Kokia jų moralė? Ar jie garbina Jehovą? Ar jų draugystė įkvepia mane tapti geresniu krikščioniu?

Psalmininkas giedojo: „Laimingi, kurių kelias be priekaišto, kurie gyvena pagal Viešpaties Įstatymą. Laimingi, kas laikosi jo įsakų ir ieško jo visa širdimi“ (Ps 119:1, 2). Tikrai, „laimingi visi, kurie pagarbiai bijo Viešpaties, ir eina jo keliais!“ (Ps 128:1). Rinkdamiesi, kas mums tiktų į draugus, mokykimės iš izraelitų klaidų ir likime iki galo klusnūs Jehovai (Pat 13:20).

[Iliustracija 26 puslapyje]

Bičiuliavimasis su tais, kurie nemyli Jehovos, gali privesti prie stabmeldystės