Visados prisimink Jehovą

„Nuolatos menu Viešpaties Artumą“ (PS 16:8).

1. Kaip mus gali paveikti Biblijos pasakojimai?

JEHOVOS rašytinis Žodis — nuostabi knyga apie Dievo santykius su žmogumi. Joje kalbama apie daugelį žmonių, prisidėjusių prie Dievo tikslų įgyvendinimo. Jų žodžiai ir darbai užrašyti Biblijoje ne vien tik skaitytojui pasimėgauti. Šie pasakojimai gali padėti mums labiau suartėti su Dievu (Jok 4:8).

2, 3. Ką reiškia žodžiai iš Psalmyno 16:8?

² Visi galime daug sužinoti skaitydami apie tokius garsius Biblijos laikų žmones kaip Abraomas, Sara, Mozė, Rūta, Dovydas, Estera, apaštalas Paulius bei kiti. Bet mums naudingi ir pasakojimai apie mažiau žinomus asmenis. Apmąstydami juos, išmoksime gyventi su tokia nuostata kaip psalmininkas, kuris giedojo: „Nuolatos menu Viešpaties Artumą; jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu“ (Ps 16:8). Ką reiškia šie žodžiai?

³ Kareivis paprastai laiko kardą dešinėje: ši pusė lieka nepridengta, nes skydas yra kairėje. Bet dešinė irgi būna apsaugota, kai čionai šalimais kaunasi draugas. Jeigu Jehova nuolat yra mūsų mintyse ir jei vykdome jo valią, jis mus saugo. Pažiūrėkime, kaip įvairūs Biblijos pasakojimai gali sustiprinti mūsų tikėjimą, kad savo mintyse visada matytume Jehovą šalia.

Jehova išklauso mūsų maldas

4. Pateik iš Šventojo Rašto pavyzdį, rodantį, kad Dievas išklauso maldas.

⁴ Jeigu Jehovą nuolatos turėsime mintyse, jis išklausys mūsų maldas (Ps 65:3 [65:2, Brb]; 66:19). Tuo galime įsitikinti skaitydami, kaip Abraomas pasiuntė savo vyriausiąjį tarną, greičiausiai Eliezerą, į Mesopotamiją surasti Izaokui dievobaimingos žmonos. Tarnas meldė Dievą pagalbos ir, kai pamatė, kaip Rebeka girdo jo kupranugarius, suprato, kad į maldą atsakyta. Eliezerui dėl jo maldingos nuostatos pavyko surasti Izaokui nuotaką ir ji tapo mylima žmona (Pr 24:12-14, 67). Aišku, šiam Abraomo tarnui buvo pavesta ypatinga užduotis. Bet ar mes irgi neturėtume tvirtai tikėti, kad Jehova girdi mūsų maldas?

5. Kodėl galime tvirtinti, kad net trumpą tylią maldą Jehova išklauso?

⁵ Kartais tenka skubiai melsti Dievą pagalbos. Štai sykį Persijos karalius Artakserksas pastebėjo, jog taurininkas Nehemijas paniuręs. „Ko gi prašai?“ — paklausė valdovas. Nehemijas tuoj pat pasimeldė „dangaus Dievui“. Tokiu momentu jis tikriausiai ištarė mintyse tik vieną kitą žodį. Bet Dievas jį išklausė — karalius sutiko paremti šį savo pavaldinį atstatant Jeruzalės sienas. (Perskaityk Nehemijo 2:1-8.) Vadinasi, Dievą pasiekia net trumputė tyli malda.

6, 7. a) Kokį maldingo krikščionio pavyzdį paliko Epafras? b) Kodėl turėtume melstis už kitus?

⁶ Biblija mus skatina melstis „vieniems už kitus“, net jeigu ne visada iškart sulauksime atsakymo į maldą (Jok 5:16). Štai Epafras, „ištikimas Kristaus tarnas“, karštai meldėsi už savo bendratikius. Paulius rašė  iš Romos: „Jus sveikina jūsiškis [kolosietis] Epafras, Kristaus Jėzaus tarnas, kuris visuomet grumiasi už jus maldose, kad tvirtai laikytumėtės ir tobulai vykdytumėte Dievo norus. Aš galiu paliudyti, kad jis labai rūpinasi jumis, Laodikėja ir Hierapoliu“ (Kol 1:7; 4:12, 13).

⁷ Anie miestai — Kolosai, Laodikėja ir Hierapolis — priklausė Mažajai Azijai ir buvo įsikūrę netoli vienas kito. Hierapolio krikščionys gyveno tarp deivės Kibelės garbintojų, Laodikėjoje vyravo materializmas, o Kolosuose buvo įsigalėjusi žmonių filosofija (Kol 2:8). Suprantama, kodėl Epafras, pats kolosietis, ‘grūmėsi maldose’ už krikščionis kraštiečius. Nors Biblijoje nerašoma, kaip buvo atsakyta į Epafro maldas, šis vyras nenustojo prašęs Dievą už tikėjimo brolius ir seseris. Mes irgi turėtume taip daryti. Nors ‘nesikišame į kitų reikalus’, galbūt žinome, jog vienas iš artimųjų arba draugų patiria sunkius išmėginimus (1 Pt 4:15, Brb). Vertėtų už jį melstis. Štai Pauliui buvo padėta maldomis, taigi ir mes galime išmelsti daug gera (2 Kor 1:10, 11).

8. a) Iš kur žinome, kad Efezo vyresnieji suprato, kiek daug gali reikšti malda? b) Koks turėtų būti mūsų požiūris į maldą?

⁸ Ar kiti mato, jog esame maldingi krikščionys? Apaštalas Paulius, susitikęs su Efezo vyresniaisiais, „atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė“. Paskui „visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo. Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, jog nebematysią jo veido“ (Apd 20:36-38). Vyresnieji, kurių vardų nė nežinome, matyt, suprato, kiek daug gali reikšti malda. Turime išties branginti garbę kreiptis malda į Dievą. Tad ‘kelkime aukštyn tyras rankas’ tikėdami, jog dangiškasis Tėvas mus išklausys (1 Tim 2:8).

Paklusk Dievui iki galo

9, 10. a) Kokį pavyzdį paliko Celofhado dukterys? b) Kaip klusnių Celofhado dukterų pavyzdys gali paveikti viengungių krikščionių požiūrį į vedybas?

⁹ Jeigu nuolat prisimename Jehovą, bus lengviau jam paklusti ir tai mums visokeriopai išeis į gera (Įst 28:13; 1 Sam 15:22). Taigi turime būti klusnios dvasios. Atkreipkime dėmesį, kokio požiūrio laikėsi penkios seserys, Celofhado dukros, gyvenusios Mozės dienomis. Izraelyje tėvo palikimą paprastai paveldėdavo sūnūs. Celofhadas neturėjo sūnų ir jam mirus Jehova nurodė, kad visas palikimas atitektų penkioms dukroms su viena sąlyga — ištekėti jos turėjo už Manaso, tai yra tos pačios giminės, vyrų, kad turtas nepereitų kitur (Sk 27:1-8; 36:6-8).

¹⁰ Šios izraelitės tikėjo, jog viskas klostysis gerai, jeigu jos paklus Dievui. „Celofhado dukterys padarė, kaip Viešpats buvo Mozei įsakęs, — rašoma Biblijoje. — Machla, Tirca, Hogla, Milka ir Noja ištekėjo už savo tėvo brolių sūnų. Jos ištekėjo į Juozapo sūnaus Manaso palikuonių kiltis, ir jų paveldas pasiliko jų tėvo kilties giminėje“  (Sk 36:10-12). Klusnios moterys pasielgė taip, kaip liepė Jehova (Joz 17:3, 4). Turėdami tokį pat tikėjimą, dvasiškai brandūs viengungiai krikščionys paklūsta Dievui ir tuokiasi „tik Viešpatyje“ (1 Kor 7:39).

11, 12. Kaip Kalebas parodė pasitikėjimą Dievu?

¹¹ Jehovai privalome paklusti iki galo, kaip izraelitas Kalebas (Įst 1:36). Štai anuomet, XVI amžiuje prieš mūsų erą, kai Izraelis jau buvo išvaduotas iš Egipto nelaisvės, Mozė pasiuntė 12 vyrų išžvalgyti Kanaano. Tiktai du iš jų — Kalebas ir Jozuė — grįžę ragino žmones visiškai pasikliauti Dievu ir keliauti į tą kraštą (Sk 14:6-9). Praėjus keliems dešimtmečiams abudu tebebuvo gyvi ir nė per žingsnį nenukrypo nuo Jehovos kelio; jo vadovaujamas Jozuė įvedė izraelitus į Pažadėtąją žemę. O dešimt nepatikimų žvalgų, kaip žinia, išmirė per keturis izraelitų klajonių po dykumą dešimtmečius (Sk 14:31-34).

¹² Kalebas, pergyvenęs visą anų klajonių laikotarpį ir sulaukęs garbaus amžiaus, pasakė Jozuei: „Aš iki galo sekiau Viešpačiu, savo Dievu“ (Brb). (Perskaityk Jozuės 14:6-9.) Šis vyras, jau būdamas 85-erių metų, paprašė leisti užkariauti Dievo jam pažadėtą aukštumų sritį, nors ten izraelitų priešai gyveno gerai įtvirtintuose miestuose (Joz 14:10-15).

13. Kada, nepaisant įvairiausių išmėginimų, būsime laiminami?

¹³ Kaip ištikimą ir klusnų Kalebą, taip ir mus Dievas palaikys, jeigu juo ‘iki galo seksime’. Net slegiami didelių sunkumų, sulauksime Jehovos pagalbos — reikia tik sekti juo iki galo. Vis dėlto gali būti nelengva visą gyvenimą kaip Kalebas eiti tokia kryptimi. Štai Saliamono valdymo pradžia buvo kuo puikiausia, bet senatvėje žmonos nukreipė jo širdį į netikrus dievus ir jis „ištikimai Viešpaties nesekė, kaip darė jo tėvas“ (1 Kar 11:4-6). Kad ir kokius išmėginimus tektų patirti, visada pakluskime Dievui iki galo ir nuolat jį prisiminkime.

Visada pasitikėk Jehova

14, 15. Kaip iš Noomės istorijos gali pasimokyti, jog būtina pasitikėti Dievu?

¹⁴ Turime pasitikėti Dievu, ypač jeigu esame prislėgti ir mūsų ateitis atrodo be prošvaisčių. Pagalvokime apie senąją Noomę, kurios vyrą ir du sūnus pasiglemžė priešas — mirtis. Pargrįžusi iš Moabo į Judą ji aimanavo: „Nevadinkite manęs Noome [„maloniąja“], vadinkite mane Mara [„apkartusia“], nes Visagalis karčiai pasielgė su manimi. Išėjau turtinga, bet Viešpats mane parvedė atgal tuščiomis rankomis. Kaipgi galite vadinti mane Noome, jeigu Viešpats nukamavo mane, jeigu Visagalis davė man nelaimę?“ (Rūt 1:20, 21).

 ¹⁵ Atidžiai skaitydami Rūtos knygą, matome, kad Noomė, nors buvo prislėgta, nenustojo pasitikėti Jehova. Ir galiausiai kaip viskas jos gyvenime pasikeitė! Noomės našlaujanti marti Rūta ištekėjo už Boazo ir pagimdė sūnų. Noomė tapo vaiko aukle. Štai kas rašoma: „Kaimynės davė jam vardą, sakydamos: ‘Noomei gimė sūnus!’ Jos pavadino jį Jobedu. Jis buvo Dovydo tėvo Jesės tėvas“ (Rūt 4:14-17). Kai ši izraelitė bus prikelta, sužinos, jog Rūta — o ji irgi prisikels — yra Jėzaus, Mesijo, pramotė (Mt 1:5, 6, 16). Kaip ir Noomė, mes nežinome, kiek gali pasikeisti net pati blogiausia padėtis. Todėl visuomet pasikliaukime Dievu, kaip patariama Patarlių 3:5, 6: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.“

Pasitikėk, kad šventoji dvasia padės

16. Kaip Dievo šventoji dvasia padėjo grupei Izraelio seniūnų atlikti pareigas?

¹⁶ Jeigu nuolat prisiminsime Jehovą, jis mums vadovaus per savo šventąją dvasią (Gal 5:16-18). Dievo dvasia gaubė 70 Izraelio seniūnų, išrinktų padėti Mozei nešti „žmonių naštą“. Vardais težinomi Eldadas ir Medadas, bet visus juos dvasia įgalino atlikti savo pareigas (Sk 11:13-29). Tie izraelitai buvo išmanūs, dievobaimingi, patikimi ir sąžiningi — tokie kaip ir anksčiau išrinkti vyrai (Iš 18:21). Šiandien šiomis savybėmis pasižymi krikščionių vyresnieji.

17. Kaip Jehovos šventoji dvasia padėjo statant padangtę?

¹⁷ Dievo šventoji dvasia padėjo ir statant dykumoje padangtę. Pagrindiniu meistru ir statybininku Jehova paskyrė Becalelį pažadėdamas pripildyti „jį dieviškos dvasios — išminties, proto pažinimo ir sugebėjimo“ (Iš 31:3-5). Šį nepaprastą darbą drauge su Becaleliu ir jo padėjėju Oholiabu dirbo išmanantys vyrai. Negana to, Jehovos dvasia skatino dosnios širdies žmones apsčiai aukoti (Iš 31:6; 35:5, 30-34). Jo dvasia ir šiandien ragina Dievo tarnus visomis išgalėmis remti Karalystės darbą (Mt 6:33). Jeigu ir turime tam tikrų gabumų, melskime šventosios dvasios ir leiskimės jos vadovaujami, kad galėtume užbaigti darbą, kurį Jehova paskyrė savo tarnams šiomis dienomis (Lk 11:13).

Visada pagarbiai žiūrėk į Kareivijų Jehovą

18, 19. a) Kokį požiūrį į Dievą padeda mums ugdytis šventoji dvasia? b) Ko pasimokome iš Simeono ir Onos?

¹⁸ Šventoji dvasia padeda mums ugdytis Jehovai pagarbą, skatinančią nuolat žvelgti į jį mintyse. Senovėje Dievo tautai buvo prisakyta: „Kareivijų Viešpatį laikykite šventu“ (Iz 8:13, Brb). Štai pirmajame amžiuje Jeruzalėje gyveno du pagarbos Jehovai kupini senoliai — Simeonas ir Ona. (Perskaityk Luko 2:25-38.) Tikėdamas pranašystėmis apie Mesiją, Simeonas laukė „Izraelio paguodos“. Dievo dvasia buvo su juo. Aukščiausiasis patikino Simeoną, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Mesiją. Taip ir įvyko antraisiais metais prieš mūsų erą. Vieną dieną Jėzaus motina Marija ir įtėvis Juozapas atnešė kūdikį į šventyklą. Šventosios  dvasios paakintas, Simeonas ištarė pranašiškus žodžius apie Mesiją ir būsimą Marijos sielvartą, kurį ji išgyveno tada, kai Jėzus buvo prikaltas ant kančių stulpo. Tik pagalvok, koks džiaugsmas buvo Simeonui paimti į rankas „Viešpaties Mesiją“! Ir kokį puikų pagarbos Aukščiausiajam pavyzdį paliko Simeonas šių laikų Dievo tarnams!

¹⁹ Pagarbia dvasia pasižymėjo ir 84 metų našlė Ona. Ji „nesitraukdavo iš šventyklos“: šventai tarnavo Jehovai per dienas ir naktis „pasninkais bei maldomis“. Ona irgi buvo tenai tada, kai atnešė kūdikėlį Jėzų. Kokį dėkingumą ji jautė širdyje išvydusi būsimą Mesiją! Ona „šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“. Ji tiesiog negalėjo nepasidalyti su kitais tokia gera žinia! Kaip Simeonas ir Ona, taip ir dabar pagyvenę krikščionys džiaugiasi, kad Jehovai nė vienas jo tarnas nėra per senas tarnauti jo liudytoju.

20. Kad ir koks būtų mūsų amžius, ką nuolat turėtume matyti mintyse ir kodėl?

²⁰ Kad ir kokio būtume amžiaus, visada savo mintyse matykime Jehovą. Tada jis laimins mūsų pastangas kalbėti kitiems apie jo karaliavimą ir nuostabius darbus (Ps 71:17, 18; 145:10-13). Tačiau jeigu norime rodyti pagarbą Jehovai, turime pasižymėti tokiomis savybėmis, kurios jam patinka. Ką galime sužinoti apie šias savybes įdėmiai skaitydami kitus Biblijos pasakojimus?

Kaip atsakytum?

• Iš kur žinome, kad Jehova išklauso maldas?

• Kodėl turime Dievui paklusti iki galo?

• Kodėl turime Jehova pasikliauti visada, net kai esame prislėgti?

• Kaip Dievo šventoji dvasia padeda jo tarnams?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 4 puslapyje]

Nehemijo maldą Jehova išklausė

[Iliustracija 5 puslapyje]

Prisimindami, kaip viskas pasikeitė Noomės gyvenime, pasikliausime Jehova