Ar žvelgi į kitus Jehovos akimis?
Ar žvelgi į kitus Jehovos akimis?
„Kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais“ (1 KOR 12:25).
1. Kaip iš pradžių jauteisi patekęs į dvasinį rojų?
ATSISKYRĘ nuo nedoro pasaulio ir atėję į Jehovos garbintojų bendruomenę tikriausiai labai džiaugėmės matydami, kad čionai viešpatauja nuoširdi meilė ir kad tikintieji rūpinasi vienas kitu. Kokia priešingybė šiurkštiems, kupiniems neapykantos, mėgstantiems vaidytis žmonėms Šėtono valdomame pasaulyje! Mes patekome į dvasinį rojų, taikos ir vienybės oazę (Iz 48:17, 18; 60:18; 65:25).
2. a) Kas gali iškreipti mūsų požiūrį į kitus? b) Ko galbūt reikės imtis?
2 Bet laikui bėgant galbūt imame į savo brolius žvelgti per iškreiptus netobulumo lęšius. Užuot matę visas jų gerąsias savybes, kartais dėl savo netobulos prigimties įsižiūrime į jų ydas, ir tos blogybės ima atrodyti didesnės negu iš tikrųjų. Paprastai tariant, pamirštame, kad į brolius reikia žiūrėti Jehovos akimis. Vadinasi, pats metas ištirti, kaip esame linkę kitus vertinti, ir perimti aiškų Jehovos požiūrį (Iš 33:13).
Kokius Jehova mato mūsų brolius
3. Su kuo Biblijoje palyginama krikščionių bendruomenė?
3 Apaštalas Paulius, kaip rašoma 1 Korintiečiams 12:2-26, palygino pateptųjų krikščionių bendruomenę su kūnu, susidedančiu iš „daug narių“. Kaip kūno organai skiriasi vienas nuo kito, taip ir bendruomenės nariai yra labai skirtingų savybių ir gebėjimų. Jehova priima visus mus. Kiekvieną narį jis myli ir brangina. Todėl bendruomenės nariai, anot Pauliaus, irgi turi ‘rūpintis vieni kitais’. O tai kartais būna nelengva, nes asmenybių esama pačių įvairiausių.
4. Kodėl mums gali reikėti pataisyti savo požiūrį į bendratikius?
4 Kai žvelgiame į bendratikius, gal esame pratę pastebėti tik silpnybes. Tai tolygu sufokusuoti objektyvą į mažytį plotelį. Bet Jehova, galima sakyti, naudojasi plačiakampiu objektyvu — žiūri ir į patį asmenį, ir kas jį aplinkui supa. Mes galbūt įsižiūrime vien į tai, kas nepatinka, o Jehova regi visą žmogų, taigi ir visas gerąsias jo savybes. Kuo labiau seksime Jehovos pavyzdžiu, tuo daugiau prisidėsime prie to, kad bendruomenėje viešpatautų meilė ir vienybė (Ef 4:1-3; 5:1, 2).
5. Kodėl nevalia kitų teisti?
5 Jėzus puikiai suprato, kad netobulas žmogus dažnai yra linkęs smerkti. Jis mokė: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ (Mt 7:1). Pasakymas, čia išverstas „neteiskite“, originalo kalboje iš tikrųjų reiškia „liaukitės teisę“. Jėzus žinojo, kad daugelis jo klausytojų pratę kitus kritikuoti. Gal ir mes turime tokį įprotį? Jei taip, dėkime visas pastangas jo atsikratyti — antraip patys galime būti pasmerkti. Kas mes esame, kad teistume asmenį, Jehovos paskirtą į atsakingas pareigas, arba sakytume, kad jam ne vieta bendruomenėje? Brolis gal ir turi ydų, tačiau jeigu Jehova jį priima, ar tiktų mums jį atstumti? (Jn 6:44) Juk argi netikime, kad Jehova vadovauja savo garbintojų bendruomenei ir, jei kas negerai, ištaiso metui atėjus? (Perskaityk Romiečiams 14:1-4.)
6. Kaip Jehova žiūri į savo tarnus?
6 Jehova turi nuostabų sugebėjimą: mato, koks kiekvienas galėsime būti, kai pasieksime tobulybę naujajame pasaulyje. Jis taip pat žino, kiek dvasinės pažangos jau esame padarę. Todėl kūniškų silpnybių per daug nesureikšmina. Psalmyno 103:12 skaitome: „Kaip toli Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes.“ Kokie dėkingi jam už tai kiekvienas esame! (Ps 130:3)
7. Ką suprantame iš Jehovos žodžių apie Dovydą?
7 Apie nepaprastą Jehovos gebėjimą sutelkti dėmesį į pagirtinas asmens savybes byloja pats Šventasis Raštas. Štai Dievo žodžiai: „Mano tarnas Dovydas [...] laikėsi mano įsakymų ir sekė mane visa širdimi, darydamas tik tai, kas dora mano akyse“ (1 Kar 14:8). Dovydas, aišku, padarė ir blogybių. Bet Jehova žinodamas, kad jo širdis dora, mieliau žvelgė vien į tai, kas gera (1 Met 29:17).
Žiūrėk į brolius Jehovos akimis
8, 9. a) Kaip galėtume sekti Jehovos pavyzdžiu? b) Kaip tai tiktų pailiustruoti ir ko mus pamoko ši iliustracija?
8 Jehova moka skaityti širdis, o mes — ne. Jau vien dėl šios priežasties neturime kitų teisti. Mes juk nežinome visų asmens motyvų. Tad stenkimės sekti Jehovos pavyzdžiu ir pernelyg nesureikšminkime žmogiškos netobulybės, nes ji tėra laikina. Kodėl gi neužsibrėžus tikslo išsiugdyti tokį kaip Jehovos požiūrį? Mūsų santykiai su broliais ir seserimis tada bus kuo geriausi (Ef 4:23, 24).
9 Įsivaizduokime apleistą namą: lietvamzdžiai sulūžę, langai išdaužyti, per stogą vidun sunkiasi vanduo. Į tokį nesinori nė pažiūrėti. Sakytum, reikia tik nugriauti, ir viskas. Bet atsiras žmogus, kuriam atrodys kitaip. Jis per daug nepaisys išorinių defektų. Matys, kad pastatas tebėra tvirtas ir jį galima suremontuoti. Tą namą nusipirks ir truputį paplušėjęs sutaisys visa, kas iš išorės negerai, padarys net gražesnį, negu buvo. Paskui praeiviai juo gėrėsis. Ar negalėtume būti kaip tas žmogus, nusprendęs įdėti darbo ir statinį suremontuoti? Argi nevertėtų, užuot sutelkus dėmesį į regimas brolių ydas, įžvelgti jų dorybes ir iš anksto numatyti, kokie jie bus mieli dar ūgtelėję dvasiškai? Tada brolius pamilsime už jų gražias savybes — kaip kad Jehova juos myli. (Perskaityk Hebrajams 6:10.)
10. Kaip mums gali padėti patarimas, užrašytas Filipiečiams 2:3, 4?
10 Palaikyti gerus santykius su visais bendruomenės nariais padės apaštalo Pauliaus patarimas. Jis krikščionis ragino: „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2:3, 4). Kitus žmones deramai vertinsime tik jeigu būsime nuolankūs. Asmeniškai jais domėdamiesi ir džiaugdamiesi jų gerosiomis savybėmis, matysime juos tokius, kokius mato Jehova.
11. Kokių yra pokyčių kai kuriose bendruomenėse?
11 Pastaruoju metu dėl pasaulyje vykstančių permainų daug žmonių išsikelia gyventi svetur. Kai kurie miestai yra ištisai apgyventi atvykėlių iš užsienio. Nemažai imigrantų ima domėtis Biblijos tiesa ir stoja drauge su mumis garbinti Jehovos. Tokių randasi „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7:9). Taigi mūsų bendruomenės darosi daugiatautės.
12. Kaip mums reikia vertinti vieniems kitus ir kodėl kartais tai nelengva?
12 Gal mums reikia dar labiau stengtis ugdytis tinkamą požiūrį į savo bendruomenės narius. Įsidėmėkime apaštalo Petro paraginimą „neveidmainiška brolių meile“ vieniems kitus mylėti „karštai iš širdies“ (1 Pt 1:22). Įvairiatautėje aplinkoje puoselėti nuoširdžią meilę kartais būna nelengva. Skiriasi ne vien tautybė, bet ir išsilavinimas, turtinė padėtis, — apskritai bendratikis gali būti visai kitos kultūros. Gal neperpranti jo mąstysenos arba elgesio? Jis lygiai taip gali nesuprasti tavęs. Bet mums pasakyta „mylėkite broliją“, taigi visus brolius (1 Pt 2:17, Brb).
13. Kaip gali reikėti pataisyti savo požiūrį?
13 Galbūt reikės pataisyti savo požiūrį ir praplėsti širdį, kad joje užtektų vietos visiems bendratikiams. (Perskaityk 2 Korintiečiams 6:12, 13.) Ar kartais neišsprūsta žodžiai „aš neturiu nieko prieš, bet...“ ir paskui pradedi vardyti, kokiomis neigiamomis savybėmis, tavo manymu, pasižymi tam tikros tautos atstovai? Tai rodytų, kad giliai savyje tebejaučiame nepalankumą kitam ir šio jausmo reikia atsikratyti. Pagalvokime, ar nuolat ieškome progų geriau pažinti kitų kultūrų žmones. Tokia savityra padės labiau vertinti savo įvairiatautę broliją.
14, 15. a) Paminėk pavyzdžių, kai asmuo pakeitė savo požiūrį į kitus. b) Kaip galėtume tokiais pavyzdžiais sekti?
14 Biblijoje yra gerų pavyzdžių, kaip žmonės pakeitė savo požiūrį. Vienas tokių — apaštalas Petras. Pats būdamas žydas, jis į jokio pagonio namus nekėlė kojos. Įsivaizduokime, kaip jis jautėsi paprašytas apsilankyti Kornelijaus, neapipjaustyto pagonio, namuose! Petras viską pergalvojo ir suprato, kokia yra Dievo valia: į krikščionių bendruomenę turi burtis žmonės iš visų tautų (Apd 10:9-35). Sauliui, vėliau tapusiam apaštalu Pauliumi, irgi teko pasikeisti, atsikratyti išankstinio nusistatymo. Jis prisipažino taip neapkentęs krikščionių, kad ‘be saiko persekiojo’ Dievo bendruomenę ir ‘mėgino ją sugriauti’. Bet Viešpaties Jėzaus sudraustas Paulius labai pasikeitė ir net leidosi vadovaujamas tų, kuriuos anksčiau persekiojo (Gal 1:13-20).
15 Jehovos dvasios padedami savo požiūrį tikrai galime pataisyti. Jeigu jaučiame, kad širdyje tebesame nepalankiai nusiteikę prieš ką nors, stenkimės šią negerovę išrauti ir ‘sergėkime Dvasios vienybę taikos ryšiu’ (Ef 4:3-6). Biblija mus ragina: „Apsivilkite meile, nes ji yra tobulas vienybės raištis“ (Kol 3:14, NW).
Tarnyboje sekime Jehovos pavyzdžiu
16. Kam pagal Dievo valią turi būti skelbiama Evangelija?
16 „Dievas nėra šališkas“, — rašė apaštalas Paulius (Rom 2:11). Jehovos valia tokia, kad į jo garbintojų būrį turi būti renkami žmonės iš visų tautų. (Perskaityk 1 Timotiejui 2:3, 4.) Todėl su jo palaima „amžinoji Evangelija“ skelbiama „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms“ (Apr 14:6). Jėzus pasakė: „Dirva — tai pasaulis“ (Mt 13:38). Ką tai reiškia tau ir tavo šeimai?
17. Kaip galėtume padėti visokiems žmonėms?
17 Ne visi gali žinią apie Karalystę nešti į atokiausius žemės kampelius. Tačiau labai tikėtina, jog turėsime progų skelbti šią žinią asmenims, atsikėlusiems į mūsų teritoriją iš įvairių kraštų. Ar pasinaudojame tokiomis progomis ir liudijame visokiems žmonėms, ne tik tiems, kuriuos jau metų metais lankome? Kodėl nepakalbinti kitų, kuriems dar nebuvo nuodugniai paliudyta? (Rom 15:20, 21)
18. Kiek Jėzui rūpėjo žmonės?
18 Jėzus troško padėti visiems. Gerąją žinią skelbė plačiai, neapsiribojo viena kuria apylinke. Biblijoje rašoma, kad jis „ėjo per visus miestus ir kaimus“. Toliau priduriama, kad, „matydamas minias, jis gailėjosi žmonių“ ir pasakė, jog jiems reikia padėti (Mt 9:35-37).
19, 20. Ką darysime, jeigu mums, panašiai kaip Jehovai ir Jėzui, rūpi visokie žmonės?
19 Kaip galėtume ir mes rodyti tokį požiūrį? Kai kas nusprendžia liudyti ten, kur skelbėjai retai tesidarbuoja, pavyzdžiui, verslo teritorijose, parkuose, stotyse arba priešais gyvenamuosius namus, į kuriuos pašaliniams sunku patekti. Kiti mokosi naujos kalbos, kad galėtų gerąją naujieną skelbti neseniai čia atsikėlusiems gyventi svetimtaučiams arba tokioms visuomenės grupėms, kurioms anksčiau nebuvo daug liudyta. Jau vien išmokę pasveikinti žmones jų gimtąja kalba, parodysime, kaip mums rūpi jų gerovė. Jeigu patiems aplinkybės ir neleidžia mokytis kalbos, ar negalėtume skatinti kitų, kurie šito imasi? Juk tikrai netiktų būti skeptiškiems ir abejingai žiūrėti į bendratikius, užsibrėžusius skelbti evangeliją kitataučiams. Dievui brangi kiekviena gyvybė, ir mes norime viską vertinti taip, kaip jis (Kol 3:10, 11).
20 Jeigu ugdomės tokį kaip Dievo požiūrį, skelbsime gerąją naujieną visiems, neatsižvelgdami į asmenis. Juk sutinkame ir benamių, ir netvarkingų, ir tokių, kurie, akivaizdu, gyvena amoraliai. Jeigu vienas ar kitas šiurkščiai su mumis elgiasi, nepradėkime smerkti visų tos tautos žmonių. Štai apaštalas Paulius viename mieste labai nukentėjo, tačiau dėl to nenuleido rankų — ir toliau skelbė tenykščiams gyventojams evangeliją (Apd 14:5-7, 19-22). Jis vylėsi, jog atsiras kas priima gerąją naujieną dėkinga širdimi.
21. Kodėl tau verta išsiugdyti tokį kaip Jehovos požiūrį?
21 Dabar esame tvirtai įsitikinę, jog į vietinius brolius, į savo daugiatautę broliją ir į žmones, kuriuos sutinkame tarnyboje, turime žvelgti be jokio nusistatymo — žvelgti Jehovos akimis. Kuo labiau perimsime Jehovos požiūrį, tuo daugiau kiekvienas palaikysime tarpusavio santarvę ir vienybę. Tada bus lengviau padėti ir kitiems pamilti Jehovą — Dievą, kuris „nerodo šališkumo“, bet iš meilės visais rūpinasi. „Juk jie visi — jo rankų kūriniai“ (Job 34:19).
Ar gali atsakyti?
• Kaip žiūrėti į brolius nederėtų?
• Kaip, sekdami Jehovos pavyzdžiu, turime vertinti savo brolius?
• Ko pasimokei, kai kalbėjome apie deramą požiūrį į daugiatautę broliją?
• Kaip Jehovos pavyzdžiu turėtume žiūrėti į tarnyboje sutiktus žmones?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 26 puslapyje]
Kaip galėtum susipažinti su kitų kultūrų žmonėmis?
[Iliustracijos 28 puslapyje]
Kaip gerosios naujienos skelbėjas galėtų praplėsti savo tarnybos lauką?
