Evangelijos pagal Luką apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Evangelijos pagal Luką apžvalga
EVANGELIJA pagal Matą, kaip žinia, pirmiausiai buvo skirta žydams, pagal Morkų — nežydams. O štai Evangelija pagal Luką parašyta visų tautų žmonėms. Šioje Biblijos knygoje, datuojamoje 56—58 m. e. m., Jėzaus gyvenimo ir tarnybos istorija aprašoma nuodugniai.
Rūpestinga gydytojo akimi Lukas atidžiai ištyrė „viską nuo pradžios“ (Lk 1:3). Jo pasakojimas apima 35 metų laikotarpį nuo 3 m. p. m. e. iki 33 m. e. m. Beveik 60 procentų Luko pateikiamos informacijos randama tik jo Evangelijoje, ne kitose.
TARNYBOS PRADŽIA
Išsamiai papasakojęs apie Jono Krikštytojo ir Jėzaus gimimą, Lukas pamini, kad Jonas savo tarnybą pradėjo penkioliktaisiais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, tai yra 29 m. e. m. pavasarį (Lk 3:1, 2). Jėzų Jonas pakrikštijo tų pačių metų rudenį (Lk 3:21, 22). O jau 30 m. e. m. Jėzus sugrįžęs į Galilėją „pradėjo mokyti jų sinagogose“ (Lk 4:14, 15).
Jėzus išsiruošia į pirmąją evangelizacijos kelionę po Galilėją. Susirinkusiai miniai jis taria: „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę“ (Lk 4:43). Su savimi pasiima žveją Simoną, sakydamas „nuo šiol jau žmones žvejosi“, drauge pasivadina ir kitus (Lk 5:1-11; Mt 4:18, 19). Į antrąją kelionę po Galilėją su Jėzumi leidžiasi dvylika apaštalų (Lk 8:1). Trečią kartą ten keliaudamas jis išsiunčia dvylika „Dievo karalystės skelbti ir ligonių gydyti“ (Lk 9:1, 2).
Atsakymai į klausimus:
1:35. Ar pradedant Marijos įsčiose kūdikį buvo reikalingas jos kiaušinėlis? Pagal Dievo pažadą Marijai gimęs kūdikis turėjo būti tikras jos protėvių Abraomo, Judo ir Dovydo palikuonis, tad gemalui užmegzti reikėjo Marijos kiaušinėlio (Pr 22:15, 18; 49:10; 2 Sam 7:8, 16). Dievo tobulo Sūnaus gyvybė buvo perkelta ir apvaisinimas įvyko Jehovos šventosios dvasios galia (Mt 1:18). Reikia manyti, jog šventoji dvasia panaikino ir netobulumą, slypintį Marijos kiaušinėlyje, ir nuo pat nėštumo pradžios saugojo besivystantį gemalą, kad niekas jam nepakenktų.
1:62. Ar Zacharijas buvo pasidaręs ir nebylys, ir kurčias? Ne. Jis prarado tik kalbą. Kaip jis norėtų pavadinti kūdikį, žmonės teiravosi jo „ženklais“ ne todėl, kad Zacharijas buvo kurčias. Atrodo, jis girdėjo, kai žmona pasakė, koks turėsiąs būti jų sūnaus vardas. Susirinkusieji galbūt kokiu gestu parodė Zacharijui norį sužinoti jo nuomonę. Faktas, kad vyrui buvo grąžinta tik kalba, rodo, jog klausos jis nebuvo praradęs (Lk 1:13, 18-20, 60-64).
2:1, 2. Kaip užuomina apie „pirmąjį surašymą“ padeda nustatyti Jėzaus gimimo metus? Valdant ciesoriui Augustui buvo paskelbti du įsakymai surašyti gyventojus: pirmasis — 2 m. p. m. e. ir tąsyk išsipildė pranašystė, užrašyta Danieliaus 11:20, o antrasis — 6 ar 7 m. e. m. (Apd 5:37). Abu kartus, matyt, dvi kadencijas, Sirijos valdytojo pareigas ėjo Kvirinas. Lukas pamini, kad Jėzus gimė per pirmąjį surašymą, vadinasi, antraisiais metais prieš mūsų erą.
2:35. Kaip suprasti, kad Marijos „sielą pervers kalavijas“? Tai reiškia, kad Marija, matydama, kaip daugelis nepripažįsta Jėzaus Mesiju ir kaip jis galiausiai didelėse kančiose miršta, sielvartaus (Jn 19:25).
9:27, 28. Kodėl Lukas teigia, kad nuo tada, kai Jėzus pažadėjo savo mokiniams, jog šie „neragaus mirties, kol neišvys Dievo karalystės“, iki atsimainymo praėjo „aštuonios dienos“, o tuo tarpu Matas ir Morkus rašo, kad tai įvyko po „šešių dienų“? (Mt 17:1; Mk 9:2) Lukas, matyt, įskaito kitas dvi dienas — dieną, kai Jėzus tai pažadėjo, ir dieną, kai pažadą išpildė.
9:49, 50. Kodėl Jėzus nedraudė išvarinėti demonų vyrui, kuris su juo kartu nevaikščiojo? Jėzus jo nesudraudė, nes krikščionių bendruomenė dar nebuvo susikūrusi. Žmogus net ir nevaikščiodamas su Jėzumi galėjo tikėti jo vardą ir išvarinėti demonus (Mk 9:38-40).
Ko pasimokome:
1:32, 33; 2:19, 51. Marija visa, ką girdėjo ir matė, dėjosi į širdį, dėmėjosi, kaip pildosi pranašystės. O ar mes turime mintyse, ką Jėzus išpranašavo apie ‘šios santvarkos pabaigą’, ir ar gretiname jo žodžius su šių laikų įvykiais? (Mt 24:3, NW)
2:37. Iš Onos pavyzdžio pasimokome, kad Jehovą reikia garbinti be paliovos. Taip pat turime būti „ištvermingi maldoje“, nepraleisti „savųjų susirinkimų“, kai krikščionių bendruomenė sueina draugėn (Rom 12:12; Hbr 10:24, 25).
2:41-50. Juozapui svarbiausia gyvenime buvo dvasiniai dalykai, jis taip pat rūpinosi savo šeimos fizine bei dvasine gerove. Šiais atžvilgiais Juozapas puikus pavyzdys šeimų galvoms.
4:4. Nė dienos nepraleiskime neapmąstę dvasinių dalykų.
6:40. Dievo Žodžio mokytojas privalo rodyti gerą pavyzdį savo studijuotojams. Jo darbai turi derintis su tuo, ko moko kitus.
8:15. Kad ‘išsaugotume žodį ir duotume vaisių kantrumu’, turime Dievo Žodį suprasti, įvertinti ir priimti. Skaitant Bibliją ir ja pagrįstus leidinius privalu su malda visa apmąstyti.
TOLESNĖ JĖZAUS TARNYBA
Jėzus pirm savęs siunčia septyniasdešimt mokinių į įvairius Judėjos miestus bei vietoves (Lk 10:1, išnaša). Jis keliauja „mokydamas per miestelius ir kaimus“ (Lk 13:22).
33 m. e. m., likus penkioms dienoms iki Paschos, Jėzus ant asilaičio įjoja į Jeruzalę. Atėjo metas, kad išsipildytų žodžiai, kuriuos jis buvo pasakęs mokiniams: „Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų“ (Lk 9:22, 44).
Atsakymai į klausimus:
10:18. Ką reiškė septyniasdešimčiai mokinių pasakyti Jėzaus žodžiai „mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus“? Jėzus nenorėjo pasakyti, kad Šėtonas jau tada buvo išmestas iš dangaus. Tai įvyko vėliau — netrukus po to, kai 1914 metais Jėzus danguje gavo Karaliaus valdžią (Apr 12:1-10). Apie būsimą dalyką kalbėdamas būtuoju laiku Jėzus veikiausiai pabrėžė to įvykio tikrumą.
14:26. Kokia prasme Kristaus sekėjai turi laikyti „neapykantoje“ savo artimuosius? Biblijoje žodis „neapykanta“ gali reikšti tiesiog mažesnę meilę vienam asmeniui negu antram (Pr 29:30, 31). Krikščionys savo artimuosius laiko „neapykantoje“ ta prasme, kad myli juos mažiau nei Kristų (Mt 10:37).
17:34-37. Kaip suprasti pasakymą „kur bus kūnas, ten susirinks ir ereliai“ (NW)? Tie, kas bus „paimti“, kitaip sakant, išgelbėti, prilyginami toliaregiams ereliams. „Kūnas“, prie kurio jie susirinks, yra tikrasis Kristus, žmogaus akiai neregimas Karalius, ir Jehovos teikiamas dvasinis penas (Mt 24:28).
22:44. Kodėl Jėzus išgyveno tokią didelę emocinę įtampą? Dėl keleto priežasčių. Jėzus nerimavo, ar jo mirtis, tarsi nusikaltėlio, neužtrauks gėdos Jehovai ir jo vardui. Be to, Jėzus suvokė, kad nuo to, ar liks ištikimas Dievui, priklauso jo paties amžinas gyvenimas ir visos žmonijos ateitis.
23:44. Ar tris valandas trukusi tamsa galėjo būti tiesiog saulės užtemimas? Negalėjo. Saulės užtemimai būna tiktai per jaunatį, ne per pilnatį. O, žinia, Pascha sutapdavo su pilnatimi. Tamsa Jėzaus mirties dieną buvo Dievo stebuklas.
Ko pasimokome:
11:1-4. Palyginę šią maldą su ta, kurios prieš aštuoniolika mėnesių Jėzus mokė sakydamas Kalno pamokslą, matome, kad žodžiai parinkti kiek kitokie. Tai reiškia, kad meldžiantis neužtenka tik atkartoti tam tikrus žodžius (Mt 6:9-13).
11:5, 13. Nors Jehova į mūsų maldas noriai atsako, turime melsti atkakliai (1 Jn 5:14).
11:27, 28. Tikroji laimė priklauso ne nuo giminystės ryšių ar šiaip kokių žmogiškų laimėjimų, o nuo to, ar vykdome Dievo valią.
11:41 (Brb). Gailestingumo auka turi būti duodama iš mylinčios ir norios širdies.
12:47, 48. Asmuo, žinantis savo pareigas, bet jų nevykdantis, yra labiau peiktinas už tokį, kuris nežino ar nevisiškai supranta, ko iš jo tikimasi.
14:28, 29. Išmintinga gyventi pagal išgales.
22:36-38. Jėzus liepė mokiniams neštis ginklą ne dėl saugumo ar savigynos. Kadangi tą naktį, kai Mesijas buvo išduotas, jie turėjo pasiėmę kalavijus, Jėzus galėjo pamokyti juos vieno labai svarbaus dalyko: „Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26:52).
[Iliustracija 31 puslapyje]
Juozapas paliko puikų pavyzdį šeimų galvoms
[Iliustracija 32 puslapyje]
Lukas Jėzaus gyvenimo ir tarnybos istoriją aprašė išsamiausiai
