Kur dera, rodyk klusnumą, mokėk nusileisti

„Vis primink jiems, kad [...] būtų nuolaidūs“ (TIT 3:1, 2, NW, išnaša).

1, 2. Kas sakoma Šventajame Rašte apie nuolaidumą ir kodėl dera būti nuolaidžiam?

JEHOVA, mus mylintis dangiškasis Tėvas, yra nepaprastai išmintingas. Mes, Dievo kūriniai, norime būti jo vadovaujami (Ps 48:15 [48:14, Brb]). Kristaus mokinys Jokūbas sako, kad „iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga [„nuolaidi“, NW, išnaša], klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi“ (Jok 3:17).

² „Jūsų meilumas [„nuolaidumas“, verčiant iš Kingdom Interlinear] tebūna žinomas visiems“, — ragina apaštalas Paulius * (Fil 4:5). Krikščionių bendruomenės Viešpats ir Galva yra Kristus Jėzus (Ef 5:23). Kaip svarbu, kad kiekvienas nuolankiai paklustume Kristui kaip Galvai, taip pat būtume nuolaidūs bendraudami su kitais!

3, 4. a) Duok pavyzdžių, kada mums naudinga nusileisti ir suteikti kitam pirmenybę arba nuolankiai paklusti viršesniam autoritetui. b) Ką aptarsime?

³ Paklusti viršesniam autoritetui arba nusileisti ir suteikti kitam asmeniui pirmenybę, padaryti, kaip jam geriau, — aišku, jei tuo nenusižengtume teisingiems principams, — naudinga mums patiems. Pavyzdžiui, po to, kai Didžiojoje Britanijoje buvo atskleistas vienas teroristinis sąmokslas, dauguma keleivių oro uostuose noriai laikėsi nurodymų, draudžiančių neštis su savimi į lėktuvą daiktus, kuriuos anksčiau galėdavo pasiimti. Arba štai vairuodami automobilį kelių sankirtoje maloniai praleidžiame kitą vairuotoją, kad eismas būtų saugus ir vyktų sklandžiai.

⁴ Rodyti klusnumą ir nuolaidumą daugeliui iš mūsų nelengva. Taigi aptarkime tris dalykus: kokiais motyvais turime čia vadovautis, ką mums reiškia paisyti autoriteto principo ir kokių ribų nedera peržengti rodant klusnumą ir nuolaidumą.

Kokie motyvai skatina rodyti klusnumą, nuolaidumą

5. Kokiu motyvu vadovaudamasis vergas Mozės įstatymo laikais galėjo nuspręsti likti pas šeimininką?

⁵ Koks yra teisingas motyvas nuolankiai atsiduoti į kito rankas, rodo vienas pavyzdys iš ikikrikščioniškųjų laikų. Pagal Mozės įstatymą vergu tapęs hebrajas septintais savo tarnybos metais arba jubiliejaus metais, — žiūrint, kurie ateidavo anksčiau, — turėdavo atgauti laisvę. Bet vergas galėdavo nutarti toliau vergauti. (Perskaityk Išėjimo 21:5, 6.) Kas lemdavo tokį jo sprendimą? Iš meilės savo rūpestingam šeimininkui vergas atsisakydavo laisvės ir likdavo jam pavaldus.

6. Kaip meilė padeda būti klusniam ir nuolaidžiam?

⁶ Meilė Jehovai mus irgi skatina pasiaukoti jam ir laikytis šio įžado (Rom 14:7, 8). „Tai ir yra Dievo meilė — vykdyti jo įsakymus. O  jo įsakymai nėra sunkūs“, — rašė apaštalas Jonas (1 Jn 5:3). Tokia meilė neieško sau naudos (1 Kor 13:4, 5). Bendraujant su žmonėmis meilė artimui skatina nusileisti ir kitų interesus laikyti svarbesniais už savuosius. Užuot pasidavę egoizmui, rūpinamės kitais (Fil 2:2, 3).

7. Ką mūsų tarnyboje lemia nuolaidumas?

⁷ Nei savo kalba, nei elgesiu neturime kitų papiktinti (Ef 4:29). Meilė skatins mus vengti visko, kas sutrukdytų kitokios socialinės padėties arba kultūros žmogui sėkmingai žengti keliu, vedančiu link Jehovos tarnystės. Čia reikės nuolaidumo — neretai teks pačiam aukotis ir šio to atsisakyti. Pavyzdžiui, kai kuriuose kraštuose mūsų misionierės sąmoningai nevartoja kosmetikos ir nedėvi permatomų nailoninių kojinių, nes antraip vietiniai gali suabejoti jų morale; sesės niekam neduoda akstino suklupti (1 Kor 10:31-33).

8. Kaip meilė Dievui padeda mums elgtis taip, tarsi būtume ‘mažiausi’?

⁸ Meilė Jehovai padeda mums atsikratyti išdidumo. Kartą apaštalams susiginčijus, kuris iš jų didžiausias, Jėzus pastatė šalia vaikelį ir paaiškino: „Kas priima šį vaiką dėl manęs, priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas tarp jūsų mažiausias, tas yra didis“ (Lk 9:48; Mk 9:36). Dažnas iš mūsų pasakys, jog elgtis kaip „mažiausiam“ tikrai nelengva. Dėl įgimto netobulumo ir polinkio didžiuotis gal norėtųsi būti viršesniam už kitus, bet nuolankumas padeda nusileisti (Rom 12:10).

9. Ko privalu paisyti norint būti klusniam?

⁹ Jeigu esame klusnūs, privalome paisyti Dievo nustatyto autoriteto principo. Jo svarbą pripažįsta visi tikrieji krikščionys. Šį principą Korinto krikščionims aiškiai nurodė apaštalas Paulius: „Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva — vyras, o Kristaus galva — Dievas“ (1 Kor 11:3).

10. Ką rodome nuolankiai paklusdami Jehovos valdžiai?

¹⁰ Nuolankiai paklusdami Dievo valdžiai, rodome, kad viliamės ir pasitikime mus mylinčiu Tėvu. Jis mato viską, kas vyksta, ir gali deramai atlyginti. Verta to nepamiršti, kai kas nors elgiasi su mumis nepagarbiai, supyksta, netenka savitvardos. Paulius rašė: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis.“ Jis pabrėžė: „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: ‘Mano kerštas, aš atmokėsiu, — sako Viešpats’“ (Rom 12:18, 19).

11. Kaip parodome, jog leidžiamės Kristaus vadovaujami?

¹¹ Dievo nustatytas autoriteto principas galioja ir krikščionių bendruomenėje. Apreiškimo  knygos pirmame skyriuje rašoma, kad Kristus Jėzus laiko savo dešinėje bendruomenės „žvaigždes“ (Apr 1:16, 20). Plačiąja prasme, šios žvaigždės — tai bendruomenės vyresniųjų, arba prižiūrėtojų, taryba. Paskirti prižiūrėtojai leidžiasi Kristaus vadovaujami ir jo pavyzdžiu maloniai elgiasi su kitais. Visi bendruomenės nariai paklūsta tai tvarkai, kurią Jėzus nustatė paskirdamas „ištikimą ir protingą vergą“ tiekti deramu laiku dvasinį peną (Mt 24:45-47, Jr). Noriai studijuodami ir taikydami, ką pateikia vergas, mes šiandien rodome, kad esame pavaldūs Kristui, ir tai užtikrina tarpusavio santarvę bei vienybę (Rom 14:13, 19).

Kiek dera nusileisti?

12. Kodėl valdžios reikalavimams paklusti dera iki tam tikrų ribų?

¹² Nusileisti nereiškia eiti į kompromisą — pažeisti Dievo nurodytus principus, daryti, kas priešinga mūsų tikėjimui. Kaip elgėsi pirmieji krikščionys, kai ano meto religiniai vadovai liepė liautis mokyti Jėzaus vardu? Petras ir kiti apaštalai tvirtai pareiškė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 4:18-20; 5:28, 29). Todėl ir dabar, kai pareigūnai verčia mus nustoti skelbti gerąją naujieną, šios veiklos nenutraukiame; darbuojamės toliau, tik jau kitais metodais, kad nekristume aplinkiniams į akis. Jeigu esame varžomi liudyti tiesą po namus, ieškome žmonių kitaip — vis vien paklūstame Dievo priesakui. Arba jeigu „viešoji valdžia“ uždraudžia rengti sueigas, apdairiai renkamės mažomis grupelėmis (Rom 13:1; Hbr 10:24, 25).

13. Ką Jėzus pasakė apie nuolankų klusnumą valdžiai?

¹³ Kalno pamoksle Jėzus pasakė, jog valdžiai reikia nuolankiai paklusti. Štai jo žodžiai: „Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi“ (Mt 5:40, 41). * Ir apskritai darysime daugiau, negu iš mūsų prašoma, — nes rūpinamės kitais žmonėmis ir trokštame jiems padėti (1 Kor 13:5; Tit 3:1, 2).

14. Kodėl niekada neturime nusileisti atskalūnams?

¹⁴ Tačiau atskalūnams niekada neturėtume rodyti nuolaidumo, vedančio į kompromisus. Čia mums privalu laikytis aiškios, tvirtos pozicijos, kad būtų išsaugotas tiesos grynumas ir bendruomenės vienybė. Apie „netikrus brolius“ apaštalas Paulius rašė: „Jiems nė valandos nenusileidome pasiduodami, kad Evangelijos tiesa išliktų pas jus“ (Gal 2:4, 5, Naujasis Testamentas ir Psalmai, vertė A. Jurėnas). Tais retais atvejais, kai iškyla atskalūnybės grėsmė, atsidavę krikščionys nesvyruodami laikosi, kas teisinga.

Prižiūrėtojai turi mokėti nusileisti

15. Kaip krikščionių prižiūrėtojai savo susitikimuose gali rodyti nuolaidumą?

¹⁵ Viena iš būtinų savybių, kuria turi pasižymėti visi, kas paskiriami tarnauti prižiūrėtojais, — mokėjimas nusileisti. Paulius rašė, kad prižiūrėtojas „turi būti [...] švelnus [„nuolaidus“, NW, išnaša]“ (1 Tim 3:2, 3). Tai itin svarbu, kai broliai susirenka aptarti bendruomenės reikalų. Prieš priimant sprendimą, visi gali atvirai pareikšti savo nuomonę, nors ir nebūtina pasisakyti kiekvienam. Girdint kitų priminimus apie taikytinus Šventojo Rašto principus, kurio nors pokalbio dalyvio požiūris gali pasikeisti. Tada, užuot laikęsis savo ankstesnės nuomonės, vyresnysis nusileidžia. Iš to matomas jo dvasinis brandumas. Diskusijos pradžioje požiūriai gali skirtis, bet jeigu broliai kuklūs, nuolaidūs, viską apmąsto su malda, jų tarpe vyrauja vienybė (1 Kor 1:10; perskaityk Efeziečiams 4:1-3).

16. Su kokia dvasia turi tarnauti krikščionių prižiūrėtojas?

 ¹⁶ Krikščionių vyresnysis visoje savo veikloje turi stengtis palaikyti teokratinę tvarką. Tokia pasiaukojama dvasia turi vyrauti ir prižiūrint bendruomenę, padėti ganytojui būti atidžiam, maloniai elgtis su kitais. „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka, ne dėl bjauraus pelno, bet gera valia“, — rašė Petras (1 Pt 5:2).

17. Kaip kiekvienas bendruomenės narys gali rodyti nuolaidumą kitiems?

¹⁷ Amžiumi vyresni bendruomenės nariai dėkingi jaunesniesiems už vertingą pagalbą ir elgiasi su jais tauriai. O šie gerbia pagyvenusius, turinčius ilgametę tarnystės Jehovai patirtį (1 Tim 5:1, 2). Krikščionių vyresnieji žiūri, su kuo iš patyrusių brolių galėtų dalytis kai kuriomis pareigomis, ir moko juos rūpintis Dievo kaimene (2 Tim 2:1, 2). Kiekvienas krikščionis privalo rimtai žiūrėti į dvasios įkvėptą Pauliaus patarimą: „Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tada jie tai darys su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga“ (Hbr 13:17).

Šeimoje paisykime autoriteto principo, mokėkime nusileisti

18. Kodėl nuolaidi dvasia būtina ir šeimoje?

¹⁸ Viršesnio autoriteto paisymas ir mokėjimas nusileisti būtinas ir šeimoje. (Perskaityk Kolosiečiams 3:18-21.) Biblijoje kalbama apie garbingą visų krikščioniškos šeimos narių vaidmenį. Vyras yra žmonos galva, taip pat labiausiai atsakingas už vaikų auklėjimą. Žmona gerbia sutuoktinio autoritetą, o vaikai stengiasi būti klusnūs, nes tai patinka Viešpačiui. Šeimos vienybę bei santarvę gali palaikyti kiekvienas namiškis, noriai paklusdamas ir nusileisdamas, kur dera. Biblijoje yra pavyzdžių, rodančių, kaip tai daroma.

19, 20. a) Kaip skyrėsi Elio ir Jehovos požiūris paminėtais atvejais? b) Ko gali tėvai pasimokyti iš šių pavyzdžių?

¹⁹ Samueliui esant dar mažam, vyriausiuoju kunigu Izraelyje tarnavo Elis. Jo sūnūs, Hofnis ir Finehas, „buvo niekšai“ ir ‘nepaisė Viešpaties’. Elis girdėjo, kaip blogai abu elgiasi, jog net ištvirkauja su moterimis, tarnaujančiomis prie įėjimo į susitikimo palapinę. Ką jis darė? Pasakė sūnums,  kad jei jiedu nusideda Jehovai, kas begali juos užtarti. Tačiau Elis savo vaikų nepataisė, nesudrausmino ir jie toliau nuodėmiavo. Galiausiai Jehova teisėtai nusprendė, kad tie vyrai nusipelnė mirties bausmės. Elis, išgirdęs apie jų žūtį, mirė pats. Kokia liūdna pabaiga! Akivaizdu, jog Elio nuolaidžiavimas abiem nusidėjėliams — neužkirtus kelio jų darbams — buvo nederamas, neteisingas (1 Sam 2:12-17, 22-25, 34, 35; 4:17, 18).

²⁰ Visai kitokia dvasia atsiskleidžia viename pasakojime apie Dievo santykius su savo sūnumis — angelais. Pranašas Michėjas matė nepaprastą regėjimą — Jehovos ir jo angelų sueigą. Dievas pasiteiravo, kuris suviliotų Izraelio karalių Achabą leistis į žygį, kad šis nedoras valdovas žūtų. Jehova išklausė savo dvasinių sūnų nuomones. Paskui vienas angelas pasisiūlė imtis užduoties. Jehova paklausė, kaip jis tai padarys, o sužinojęs jam pritarė ir pasiuntė veikti (1 Kar 22:19-23). Ar žmogus iš tokio pavyzdžio negalėtų pasimokyti, kaip dera bendrauti šeimoje? Krikščionis turėtų atsižvelgti į žmonos ir vaikų idėjas bei siūlymus. O šiems, išsakius savo mintis, pageidavimus, reikėtų rodyti pagarbą šeimos galvai ir kliautis jo vadovavimu, nes Biblija jam suteikia teisę priimti galutinį sprendimą.

21. Ką aptarsime tolesniame straipsnyje?

²¹ Kokie mes dėkingi, kad Jehova su meile ir išmintimi primena mums, jog, kur dera, turime rodyti klusnumą bei nuolaidumą! (Ps 119:99) Tolesniame straipsnyje aptarsime, kaip sutuoktiniai, atsižvelgdami į vienas kito interesus, gali kurti laimę savo namuose.

[Išnašos]

Kaip atsakytum?

• Kokių gerų vaisių susilaukiame, kai rodome klusnumą ir nuolaidumą?

• Kaip prižiūrėtojai gali parodyti turintys nuolaidžią dvasią?

• Kodėl šeimoje svarbu mokėti nusileisti, kur dera?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 4 puslapyje]

Kristaus pavyzdžiu vyresnieji elgiasi su kitais maloniai

[Iliustracija 6 puslapyje]

Bendruomenės ganytojų susitikime viską apmąstant su malda ir rodant nuolaidžią dvasią vyrauja vienybė