Skelbiant gerąją naujieną aukštai Anduose

AŠTUONIOLIKA mūsiškių gulėjome ant plūktinės aslos. Lindėdami savo miegmaišiuose ir iš šalčio kalendami dantimis, klausėmės į skardinį gofruotą stogą it iš kibiro pliaupiančio lietaus. Mažytė pašiūrė atrodė tokia vargana, kad dingtelėjo mintis: kažin, ar mes nebūsim pirmieji dvikojai jos gyventojai?

Kodėl gi aštuoniolika žmonių pasiryžome atvykti į tokią vietą? Todėl, kad trokštame skelbti gerąją naujieną „ligi pat žemės pakraščių“, kaip Jėzus ir įsakė (Apd 1:8; Mt 24:14). Skelbti atkeliavome į atokų kampelį Bolivijos Anduose.

Kaip į kalnus nusigavome

Jau vien nusigauti iki norimos vietos buvo nemenkas uždavinys. Savo kailiu patyrėme, kad tokiuose užkampiuose viešasis transportas tiksliai pagal tvarkaraštį nevažiuoja. Kada pagaliau autobuso sulaukėme, paaiškėjo, kad jis mažesnis, nei turi būti, todėl kai kam iš mūsų teko pastovėti. Bet, svarbiausia, atsidūrėme ten, kur norėjome.

Dabar mūsų tikslas buvo pasiekti kaimus, įsikūrusius aukštai Bolivijos Anduose. Išlipę iš autobuso, su manta ant pečių vorele atsargiai kopėme stačiais kalnų takais.

 Nors kaimai rodėsi maži, trobelės viena nuo kitos buvo atokiai išsidėsčiusios. Taigi, kol apeidavome kaimą, užtrukdavome nemažai valandų. Kad ir kiek žingsniuotume, tolumoje, žiūrėk, ir dar vienas namas išdygsta. Vaikščiodami vingiuotais laukų takeliais dažnai pasiklysdavome it labirinte.

„Kur jūs buvote anksčiau?“

Viena moteris labai stebėjosi, kad tiek daug apkeliavome pėsčiomis, ir leido pasinaudoti savo virtuve, taip pat davė malkų pietums išsivirti. O vienas vyras, sužinojęs iš Biblijos tiesą apie mirtį, net paklausė: „Kur jūs buvote anksčiau?“ Jis taip susidomėjo, kad, kai palikome kaimą, ėjo drauge su mumis, klausinėdamas įvairiausių klausimų. Kitas vyriškis, nieko negirdėjęs apie Jehovos liudytojus, labai susidomėjo mūsų leidiniais. Jis nuoširdžiausiai dėkojo už apsilankymą ir netgi davė pašiūrės raktus, kad turėtume kur apsistoti nakčiai.

Vieną naktį buvo taip tamsu, kad netyčia pasistatėme palapines vidur didelių juodųjų skruzdžių kolonijos. Jų susierzinimą kaipmat pajutome — skruzdės pradėjo mus kąsti. Persikelti mes jau neturėjome jėgų ir, laimei, netrukus jos paliko mus ramybėje.

Iš pradžių nuo gulėjimo ant žemės mums visus kaulus gėlė, bet per naktį pripratome. Ir visokius sopulius  pamiršome ryte dairydamiesi po laukinius slėnius: šlaitais vangiai šliaužė debesys, tolumoje akį traukė sniego kepurėmis apsidangsčiusios viršukalnės. Tylą drumstė tiktai upelio čiurlenimas ir paukščių giesmė.

Upelyje išsiprausėme, paskui kartu aptarėme tai dienai parinktą Biblijos citatą, papusryčiavome ir palengva traukėme aukštyn į kitus nuošalius kaimus. Ir tikrai ne veltui kopėme. Sutikome vieną garbaus amžiaus moterį. Sužinojusi, kad Biblijoje užrašytas Dievo vardas, Jehova, ji negalėjo sulaikyti ašarų. Moteris labai džiaugėsi, kad dabar melsdamasi galės kreiptis į Dievą vardu.

Štai vienas vyriškis pareiškė, jog Dievas jį tikrai prisiminė, ir staiga pratrūko dainuoti, kad mus atsiuntė angelai. Kitas vyras, dėl ligos negalintis iškelti kojos iš namų, guodėsi, kad niekas iš kaimo nesivargina pas jį užsukti. Jis negalėjo atsistebėti, kad mes atvykome tokį kelią iš La Paso. Dar kitas gyventojas žavėjosi, kad Jehovos liudytojai lanko žmones po namus, — juk kitose religijose tikintieji į bažnyčią sušaukiami varpais.

Tos vietovės trobose nėra elektros, tad žmonės gula su tamsa ir keliasi su saule. Kad rastume juos namuose, tarnybą turime pradėti šeštą valandą ryto. Kitaip dauguma kaimo gyventojų jau būna išėję dirbti į laukus. Bet ir įdienojus darbininkai mielai sustoja pasiklausyti Dievo Žodžio žinios, sykiu leidžia ariantiems jaučiams kiek atsikvėpti. Dažnas gyventojas, pas kurį užeidavome į namus, patiesdavo avikailį mums atsisėsti ir sušaukdavo visą šeimą pasiklausyti, ką skelbiame. Atsidėkodami už biblinę literatūrą, ūkininkai kai kada padovanodavo didžiulį maišą kukurūzų.

„Nepamiršote manęs“

Aišku, norint, kad žmogus įgytų daugiau žinių iš Biblijos, negana su juo susitikti vieną kartą. Daugelis prašė mūsų vėl apsilankyti ir mokyti juos toliau. Todėl į šį Bolivijos pakraštį keliavome jau ne sykį.

Per paskesnę išvyką viena senyva moteris džiaugėsi vėl mus išvydusi: „Jūs man tarsi vaikai. Nepamiršote manęs.“ Susidomėjęs vyras dėkojo už mūsų darbą ir pakvietė kitą kartą apsistoti jo namuose. O bene didžiausias atlygis už triūsą buvo žinia, kad viena moteris, bendravusi su mumis per vieną iš ankstesnių vizitų, išsikėlė į miestą ir dabar pati skelbia gerąją naujieną kitiems.

Paskutinę pirmosios kelionės dieną išsibaigė žibalas viryklei, maisto beturėjome tik likučius. Tad prisirinkome pakankamai malkų, iš to, kas liko, išsivirėme valgyti ir pasistiprinę leidomės atgal. Iki miestelio, kur galėtume įsėsti į autobusą, reikėjo eiti nemažai kilometrų. Kol pasiekėme tą vietą, spėjo ir sutemti.

Kelionė namo

Kelionė namo nebuvo pati sklandžiausia — sugedo autobusas. Paskui mus pavežė sunkvežimiu. Tūnojome kėbule susispaudę vienas prie kito. Bendrakeleiviai smalsavo, kodėl mes čia. Turėjome puikią progą jiems paliudyti tiesą. Nors iš prigimties drovūs, šie žmonės paprastai yra šilti ir draugiški.

Devynias valandas ištvėrę tame sunkvežimio kėbule, namo parvykome šlapi ir sušalę į ožio ragą. Bet važiavome ne tuščiai. Pakeliui su viena moterimi iš miesto susitarėme studijuoti Bibliją.

Labai džiaugėmės galėdami skelbti gerąją naujieną tokiose nuošaliose vietovėse. Apėjome keturis didesnius kaimus ir daugybę mažų kaimelių. Galvoje nuolat sukosi žodžiai: „O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, to, kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą“ (Iz 52:7; Rom 10:15).

[Iliustracija 17 puslapyje]

Pasiruošę skelbti gerąją naujieną