Šalinkimės tuščių, beverčių dalykų
Šalinkimės tuščių, beverčių dalykų
„Kas vaikosi tuščių dalykų, tam stinga proto“ (PAT 12:11, Jr).
1. Ką vertinga turime ir kaip geriausia tai panaudoti?
MES, krikščionys, turime daug ką vertinga. Čia galima paminėti ir sveikatą, jėgas, ir įgimtus gabumus, materialinius išteklius. Iš meilės Jehovai noriai visa tai panaudojame jo tarnyboje. Dievo Žodis juk ragina: „Gerbk Viešpatį viskuo, ką turi“ (Pat 3:9).
2. Ką Biblija sako dėl beverčių dalykų ir kaip šis perspėjimas suprantamas paraidžiui?
2 Biblija taip pat sako, jog yra tuščių, beverčių dalykų, ir perspėja dėl tuštybių neeikvoti to gero, kurį turime. Štai pasigilinkime į žodžius, užrašytus Patarlių 12:11: „Kas įdirba savo dirvą, turi sočiai duonos, o kas vaikosi tuščių dalykų, tam stinga proto“ (Jr). Nesunku suprasti, kaip ši patarlė taikytina paraidžiui. Jei žmogus negailėdamas laiko ir jėgų darbuojasi, kad išlaikytų šeimą, jis ir jo artimieji greičiausiai bus saugūs, viskuo apsirūpinę (1 Tim 5:8). O jeigu asmuo švaisto išteklius ir vaikosi beverčių dalykų, jam „stinga proto“, — kitaip tariant, jis neturi aiškios nuovokos ir vadovaujasi netikusiais motyvais. Labai tikėtina, kad skurdas pažvelgs jam į akis.
3. Kaip Biblijos perspėjimas dėl beverčių dalykų taikytinas dvasinėje plotmėje?
3 Ką mūsų cituotoji patarlė iš esmės reikštų, jeigu ją pritaikytume dvasinėje plotmėje? Ogi kad krikščionis, stropiai ir ištikimai tarnaujantis Jehovai, gali jaustis saugus, užtikrintas. Nėra jokių abejonių — Dievas jau dabar jį laimina. Toks Jehovos garbintojas taip pat turi nepajudinamą ateities viltį (Mt 6:33; 1 Tim 4:10). Bet jei kurio krikščionio dėmesys vis nukrypsta į tuštybes, jo ryšys su Jehova nebėra tvirtas; nedaug trūksta, kad išblėstų ir amžinojo gyvenimo viltis. Kaip nuo šito apsisaugoti? Turime suprasti, kas mūsų gyvenime tuščia — kas neturi vertės, — ir tų dalykų ryžtingai atsisakyti. (Perskaityk Titui 2:11, 12.)
4. Kokie dalykai apskritai laikytini beverčiais?
4 Kas tad laikytina beverčiu? Apskritai kalbant, tai tokie dalykai, kurie trukdo tarnauti Jehovai visa siela. Pavyzdžiui, įvairios pramogos. Saikingai papramogauti, aišku, nieko bloga. Tačiau jei pasilinksminimams skirtume per daug laiko ir dėl to nukentėtų dvasinė veikla, pramogos pasidarytų bevertės. Jos netgi griautų mūsų dvasingumą (Mok 2:24; 4:6). Kad taip neatsitiktų, krikščionis saugosi prarasti pusiausvyrą. Laikas yra didelė vertybė, todėl jį stengiasi išnaudoti kuo geriau. (Perskaityk Kolosiečiams 4:5.) Reikia dar pridurti, jog beverčių dalykų esama ir daug pavojingesnių negu pramogos. Vieni iš tokių — netikri dievai.
Šalinkimės beverčių dievų
5. Kam sąvoka „bevertis“ dažnai taikoma hebrajiškosiose Biblijos knygose?
5 Įdomu, kad sąvoka „bevertis“ hebrajiškosiose Biblijos knygose originalo kalba dažniausiai taikoma netikriems dievams. Štai Jehova pasakė Izraelio tautai: „Nedirbsite sau stabų [„beverčių dievų“, NW]. Nesistatysite statulų ar šventųjų stulpų, nesistatysite savo krašte akmenų su išraižytais stabais, kad juos garbintumėte, nes aš esu Viešpats, jūsų Dievas“ (Kun 26:1). Ir karalius Dovydas rašė: „Juk didis yra Viešpats ir be galo šlovintinas, šiurpulingesnis, negu visi kiti dievai. Juk visi tautų dievai — tik stabai [„beverčiai dievai“, NW], o Viešpats padarė dangų“ (1 Met 16:25, 26).
6. Kodėl netikri dievai yra beverčiai?
6 Apie Jehovos didybę, kaip Dovydas ir minėjo, liudija visa kūrinija (Ps 139:14; 148:1-10). Kokia garbė teko izraelitams: juos su Jehova siejo sandoros ryšiai! Tačiau kaip kvailai jie pasielgė nusigręždami nuo Dievo ir lenkdamiesi statuloms bei stulpams! Sunkiais istorijos tarpsniais tie netikri dievai net patys nesugebėdavo apsisaugoti, juolab negelbėdavo savo garbintojų. Jie iš tiesų pasirodė beverčiai (Ts 10:14, 15; Iz 46:5-7).
7, 8. Kaip „Mamona“ gali tapti dievu?
7 Dar ir šiandieną daugelyje kraštų žmonės lenkiasi rankų darbo skulptūroms ir paveikslams. Šitokie dievai kaip senovėje, taip ir dabar neturi jokios vertės (1 Jn 5:21). Bet Biblijoje dievais vadinami ne tik drožti ar tapyti atvaizdai. Štai paklausykime, ką sakė Jėzus: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6:24).
8 Kaip „Mamona“, arba turtai, gali tapti dievu? Įsivaizduokime tokią sceną iš senovės Izraelio buities. Žmogus paima lauke gulintį riedulį ir panaudoja mūrydamas namą ar gynybinę sieną. Bet jeigu pastatytų jį kaip „šventąjį stulpą“ ar kaip „stabą“, tai būtų suklupimo akmuo Jehovos tautai (Kun 26:1). Panašiai yra su pinigais: jie irgi turi savo paskirtį. Pinigų reikia pragyvenimui ir, be to, juos galima gerai panaudoti Jehovos tarnyboje (Mok 7:12; Lk 16:9). Tačiau jei noras užsidirbti nustelbia mūsų krikščionišką uolumą, pinigai, galima sakyti, tampa mums dievu. (Perskaityk 1 Timotiejui 6:9, 10.) Materialinės vertybės šiame pasaulyje tiek sureikšminamos, kad čia irgi turime saugotis neprarasti pusiausvyros (1 Tim 6:17-19).
9, 10. a) Kaip krikščionis žiūri į išsimokslinimą? b) Kuo pavojinga siekti aukštojo išsilavinimo?
9 Kitas vertingas dalykas, galintis tapti beverčiu, — pasaulietinis išsilavinimas. Savo vaikus norime matyti išsimokslinusius, pasirengusius gyventi savarankiškai. Ypač svarbu tai, kad mokslas padeda krikščioniui geriau suprasti Bibliją, analizuoti problemas ir rasti tinkamiausią išeitį, aiškiai ir įtaigiai mokyti Biblijos tiesų. Tokiam išsimokslinimui skiriama nemažai laiko, tačiau jis nenueina veltui.
10 O ką pasakytume apie aukštąjį išsilavinimą, įgyjamą kolegijoje arba universitete? Įprasta manyti, jog tik toks išsilavinimas atvers kelią į sėkmę. Bet daugelis, nusprendę siekti mokslo, savo protą užteršia niekinga pasaulio išmintimi. Mokydamiesi jie praranda vertingus jaunystės metus, kai geriausia atsidėti Jehovos tarnybai (Mok 12:1). Tikriausiai nereikia stebėtis, kad tuose kraštuose, kur dažnas turi aukštąjį išsilavinimą, tikėjimas Dievu yra kaip niekad išblėsęs. O krikščionis saugios ateities nemėgina užsitikrinti per pasaulietinį aukštąjį mokslą — verčiau pasikliauja Jehova (Pat 3:5).
Kad kūno geismai netaptų dievu
11, 12. Kodėl Paulius apie kai kuriuos sakė „jų dievas — pilvas“?
11 Laiške Filipų krikščionims apaštalas Paulius kalbėdamas apie asmenis, nuklydusius nuo tikėjimo, pamini dar vieną dalyką, galintį tapti dievu. Jis rašo: „Daugelis — apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar su ašaromis kalbu — elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas — pražūtis, jų dievas — pilvas [...]. Jie temąsto apie žemės daiktus“ (Fil 3:18, 19). Kaip pilvas gali būti dievu?
12 Atrodo, jog Pauliaus amžininkai, apie kuriuos jis čia kalbėjo, buvo labiau linkę tenkinti kūno įgeidžius negu tarnauti Jehovai drauge su apaštalu. Vieni, galimas dalykas, persivalgydavo ir pasigerdavo it kokie rijūnai ir girtuokliai (Pat 23:20, 21; palygink Pakartoto Įstatymo 21:18-21). Kiti gal nusprendė pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias anuomet, pirmajame amžiuje, siūlė pasaulis, ir taip atsitraukė nuo Jehovos tarnystės. Žiūrėkime, kad nesusiviliotume vadinamuoju geru gyvenimu ir tikėjimo kelyje nesulėtintume tempo. Juk privalome tarnauti Jehovai visa siela! (Kol 3:23, 24)
13. a) Kaip pasireiškia godumas ir kam Paulius tai prilygino? b) Ką turime daryti, kad nepasiduotume godumui?
13 Keliaklupsčiavimą stabui Paulius paminėjo dar ir kitame kontekste. Jis rašė: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė“ (Kol 3:5). Godus asmuo labai geidžia to, ko neturi. Tai gali būti ir materialinių dalykų troškimas, ir nederami lytiniai geiduliai (Iš 20:17). Pagalvok: toks geismas prilygsta stabmeldystei, netikro dievo garbinimui! Jėzus labai vaizdžiai paaiškino, jog negerus troškimus suturėti ir tvardytis būtina, kad ir kiek tai kainuotų. (Perskaityk Morkaus 9:47; 1 Jn 2:16.)
Nesiduok beverčių žodžių paveikiamas
14, 15. a) Kokie „tušti“ dalykai pražudė daugelį Jeremijo amžininkų? b) Kodėl Mozės žodžiai buvo vertingi?
14 Tarp kitų dalykų, neturinčių vertės, yra ir tušti, beverčiai žodžiai. Štai Jehova sakė Jeremijui: „Ką pranašai skelbia mano vardu, tai melas! [...] Jų aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau. Prasimanytus regėjimus, tuščius būrimus, savo pačių vaizduotės apgaulę jie skelbia jums!“ (Jer 14:14). Anie netikri pranašai tvirtino pranašaują Jehovos vardu, bet iš tikrųjų piršo savo pačių idėjas, savo išmintį. Todėl jų žodžiai buvo „tušti“ — be jokios vertės, dvasiniu požiūriu pražūtingi. Paklaũsę tokių beverčių žodžių, 607 m. p. m. e. daug kas krito nuo babiloniečių rankos.
15 O štai Mozė kalbėjo izraelitams apie visai ką kitą: „Dėkitės į širdį visus žodžius, kuriuos šiandien duodu kaip liudijimą prieš jus [...], nes tai ne tušti žodžiai, bet pati jūsų gyvastis. Per juos ilgai gyvensite žemėje, kurios paveldėti pereinate per Jordaną“ (Įst 32:46, 47). Taip, Mozės žodžiai buvo Dievo įkvėpti, todėl vertingi, nepaprastai svarbūs tautos gerovei. Kas tų žodžių paklausė, klestėjo ir džiaugėsi ilgu gyvenimu. Taigi beverčius žodžius visados atmeskime, o vertingų tiesos žodžių tvirtai laikykimės.
16. Kaip vertiname tokius mokslininkų pareiškimus, kurie prieštarauja Dievo Žodžiui?
16 Ar šiandien girdime šnekant beverčius dalykus? Taip. Antai kai kurie mokslininkai tvirtina, kad evoliucijos teorija ir atradimai kitose sferose nebepalieka vietos Dievui ir kad viską galima paaiškinti savaiminiais procesais. Ar tokie arogantiški pareiškimai turi išmušti mus iš vėžių? Žinoma, ne! Žmogaus išmintis — tai ne Dievo išmintis (1 Kor 2:6, 7). Jeigu žmogaus mokymai prieštarauja Dievo apreikštai tiesai, visais tokiais atvejais klysta žmogus. (Perskaityk Romiečiams 3:4.) Ir nors mokslas tam tikrose srityse gerokai pažengė į priekį, teisingi išlieka Biblijos žodžiai, kad „šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailybė“. Žmogaus samprotavimai, palyginti su beribe Dievo išmintimi, tikrai niekingi (1 Kor 3:18-20).
17. Kaip turime žiūrėti į krikščionijos religinių vadovų ir atskalūnų žodžius?
17 Beverčių žodžių taip pat galima išgirsti iš krikščionijos religinių vadovų. Jie tvirtina kalbą Dievo vardu, bet daugiausia jų pasisakymai nėra pagrįsti Šventuoju Raštu. Apskritai jie šneka tuščius dalykus. Beverčiai yra ir atskalūnų žodžiai. Šie asmenys dedasi esą išmintingesni už paskirtąjį „ištikimą ir protingą vergą“ (Mt 24:45-47, Jr). Iš tikrųjų atskalūnai dėsto savo pačių išmintį, ir tiems, kas klausosi, jų beverčiai žodžiai gali tapti suklupimo akmeniu (Lk 17:1, 2). Kaip tad neapsigauti?
Kaip atsiriboti nuo beverčių žodžių
18. Kaip galime pritaikyti patarimą, užrašytą 1 Jono 4:1?
18 Apaštalas Jonas, sulaukęs senyvo amžiaus, davė gerą patarimą, kaip nesusiklaidinti beverčiais žodžiais. (Perskaityk 1 Jono 4:1.) Vadovaudamiesi jo nurodyta taisykle, krikščioniškojoje tarnyboje visada skatiname žmones patikrinti, ar tai, ko jie buvo mokomi, derinasi su Biblija. Ir patys turime šio principo laikytis. Jeigu išgirstame ką nors kritikuojant tiesą, šmeižiant bendruomenę, vyresniuosius ar kitus mūsų bendratikius, neskubėkime tokių šnekų priimti už gryną pinigą. Štai pasvarstykime. Ar asmuo, skleidžiantis negražias kalbas, elgiasi taip, kaip Biblijoje prisakyta? Ar savo šnekomis prisideda prie Jehovos valios įgyvendinimo? Ar bendruomenėje palaiko santarvę? Jei girdime žodžius, menkinančius broliją, o ne pakylėjančius ir ugdančius, tokie žodžiai yra beverčiai (2 Kor 13:10, 11).
19. Ką turi omenyje vyresnieji, nenorėdami kalbėti beverčių žodžių?
19 Perspėjimas dėl beverčių žodžių aktualus ir vyresniesiems. Jie atmena savo ribotumus, todėl pastabų ir patarimų, esant reikalui, nesiima dalyti grynai iš savo asmeninio žinių bagažo. Jie visada turėtų nurodyti, kas sakoma Biblijoje. Aiški taisyklė yra šie apaštalo Pauliaus žodžiai: „Nieko daugiau, negu parašyta“ (1 Kor 4:6). Vyresnieji neišeina už ribų to, kas parašyta Biblijoje, ir, galima pridurti, neišeina už ribų to, kas rašoma ištikimo ir protingo vergo leidiniuose (nes pamokymai, teikiami šioje literatūroje, kaip žinia, yra pagrįsti Šventuoju Raštu).
20. Ką darome nenorėdami susiteršti beverčiais dalykais?
20 Kas tuščia ir neturi vertės — ar tai būtų „dievai“, žodžiai, ar dar kas nors, — labai žalinga. Todėl visad meldžiame Jehovos, kad padėtų suprasti, jei kuris dalykas yra bevertis, ir sekame jo patarimais, kaip to šalintis. Pritariame psalmininkui, giedojusiam „nugręžk mano akis nuo to, kas tuščia, laikyk mane gyvą savo keliuose“ (Ps 119:37). Kitame straipsnyje plačiau pakalbėsime, kodėl taip svarbu leistis Jehovos vadovaujamiems.
Ar gali paaiškinti?
• Kas apskritai yra „tušti dalykai“, kurių privalome šalintis?
• Ką reikia turėti omenyje, kad pinigai netaptų dievu?
• Kaip kūno geismai gali prilygti stabmeldystei?
• Kaip galime atsiriboti nuo beverčių žodžių?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 3 puslapyje]
Izraelitai buvo skatinami ‘įdirbti savo dirvą’ ir nesivaikyti tuščių, beverčių dalykų
[Iliustracija 5 puslapyje]
Žiūrėkime, kad dėl materialinių dalykų nesulėtintume tempo Jehovos tarnyboje
[Iliustracija 6 puslapyje]
Vyresniųjų žodžiai gali būti labai vertingi
