Evangelijos pagal Joną apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Evangelijos pagal Joną apžvalga
JĖZAUS gyvenimo ir tarnystės istoriją paskutinis iš evangelistų aprašė Jonas, „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“ (Jn 21:20). Jo Evangelijoje, datuojamoje apie 98 m. e. m., mažai tesikartoja to, kas sudėta į kitas tris Evangelijas.
Apaštalas savo Evangeliją parašė turėdamas konkretų tikslą. Apie įvairius paties išdėstytus dalykus jis sako: „Šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“ (Jn 20:31). Mums jo pasakojimas išties didžiai vertingas (Hbr 4:12).
„ŠTAI DIEVO AVINĖLIS“
Išvydęs ateinantį Jėzų, Jonas Krikštytojas su tvirtu įsitikinimu prabyla: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1:29). Jėzus keliaudamas po Samariją, Galilėją, Judėją, ir kraštą į rytus nuo Jordano, skelbia gerąją naujieną, moko žmones, daro galingus darbus, todėl ‘daugelis eina pas jį ir įtiki’ (Jn 10:41, 42).
Vienas įsimintiniausių Jėzaus padarytų stebuklų — Lozoriaus prikėlimas. Matydami prieš keturias dienas mirusį žmogų vėl gyvą, daugelis įtiki Jėzų. Tačiau aukštieji kunigai ir fariziejai susimoko jį nužudyti. Jėzus pasitraukia iš ten „į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu“ (Jn 11:53, 54).
Atsakymai į klausimus:
1:35, 40. Koks dar mokinys, be Andriejaus, stovėjo šalia Jono Krikštytojo? Pasakotojas Joną Krikštytoją visada vadina tiesiog „Jonu“, o savęs vardu Evangelijoje niekur nemini. Taigi neįvardytasis mokinys, matyt, buvo pats Evangelijos rašytojas Jonas.
2:20. Kuri šventykla buvo statyta „keturiasdešimt šešerius metus“? Žydai šiuo atveju turėjo omenyje Zerubabelio šventyklos atstatymą, prasidėjusį Judėją valdant karaliui Erodui. Istorikas Juozapas Flavijus nurodo, jog darbo imtasi 18-aisiais Erodo viešpatavimo metais, tai yra 18—17 m. p. m. e. Pačią šventovę ir kitus svarbius pastatus užbaigė per aštuonerius metus. Tačiau šventyklos komplekse meistrai tebesidarbavo iki 30 m. e. m. Paschos, — kai žydai pasakė, jog pastatyti ją prireikė keturiasdešimt šešerių metų, — ir tada ne viskas dar buvo baigta.
5:14. Ar galima teigti, kad žmogus serga dėl savo nuodėmių? Nebūtinai. Vyrą, kurį Jėzus išgydė, liga trisdešimt aštuonerius metus buvo varginusi dėl įgimtos netobulybės (Jn 5:1-9). Jėzus tiesiog norėjo šiam žmogui pasakyti, jog dabar, susilaukęs gailestingumo, jis privalo eiti išganymo keliu ir tyčinių nuodėmių nebedaryti, kad neištiktų kas blogesnio negu liga. Jeigu jis, tarkim, padarytų nedovanotiną nuodėmę, būtų vertas mirties, iš kurios nėra prikėlimo (Mt 12:31, 32; Lk 12:10; Hbr 10:26, 27).
5:24, 25. Kas yra tie ‘iš mirties perėję į gyvenimą’? Jėzus čia kalba apie tuos, kurie kadaise buvo dvasiškai mirę, tačiau išgirdo jo žodžius, įtikėjo ir liovėsi vaikščioti nuodėmės keliais. Jie ‘iš mirties yra perėję į gyvenimą’ ta prasme, kad mirties nuosprendis jiems panaikintas ir dėl tikėjimo Dievu suteikta amžinojo gyvenimo viltis (1 Pt 4:3-6).
5:26; 6:53. Ką reiškia ‘turėti gyvybę pačiam savyje’? Jėzui Kristui tai reiškia du dalykus: pirma, jis yra įgaliotas padėti žmonėms pelnyti Jehovos pritarimą ir, antra, Tėvas suteikė jam galią grąžinti mirusiesiems gyvybę, kitaip sakant, prikelti iš kapų. Jėzaus sekėjams turėti „savyje gyvybę“ reiškia pasiekti pačią gyvenimo pilnatvę. Pateptieji krikščionys tos pilnatvės sulaukia, kai Dievas juos prikelia gyventi danguje. O žemiškąją viltį puoselėjantys ištikimi Dievo garbintojai visišką gyvenimo pilnatvę patirs tada, kai atlaikys paskutinį išmėginimą, užeisiantį iškart po Jėzaus Kristaus tūkstantmečio karaliavimo (1 Kor 15:52, 53; Apr 20:5, 7-10).
6:64. Ar, kai rinkosi Judą Iskarijotą į mokinius, Jėzus žinojo, kad šis jį išduos? Iš visko sprendžiant, nežinojo. Tačiau 32 m. e. m. Jėzus kartą pasakė apaštalams: „Tarp jūsų vienas yra velnias [„šmeižikas“, NW].“ Matyt, tada ir buvo „pati pradžia“, kai Jėzus pastebėjo Judą Iskarijotą krypstant iš teisingo kelio (Jn 6:66-71).
Ko pasimokome:
2:4. Jėzus leido Marijai suprasti, kad dabar jis, pasikrikštijęs, šventąja dvasia pateptas Dievo Sūnus, privalo klausyti savo dangiškojo Tėvo. Nors Jėzus buvo tik ką pradėjęs tarnybą, jau žinojo savo valandą, tai yra jam pavesto darbo ir pasiaukojamos mirties laiką. Niekas, net motina ir kiti artimieji, negalėjo jam sutrukdyti vykdyti Dievo valią. Jehovai turime tarnauti su tokia kaip Jėzaus nuostata.
3:1-9. Iš žydų didžiūno Nikodemo pavyzdžio galime pasimokyti dviejų dalykų. Pirmiausia atkreipkime dėmesį į tai, kad Nikodemas parodė nuolankumą, įžvalgą, suvokė savo dvasinius poreikius, pripažino paprasto dailidės sūnų esant Dievo siųstą Mokytoją. Ir šiandieną tikriesiems krikščionims reikia nuolankumo. Tačiau Jėzui gyvenant žemėje Nikodemas tapti jo mokiniu neišdrįso. Galbūt jį sulaikė žmonių baimė, nenoras prarasti savo vietą sinedrione ar prisirišimas prie turto. Tai antra vertinga pamoka: nepasiduokime jausmams, kliudantiems ‘nešti kančių stulpą ir sekti Jėzumi’ (Lk 9:23, NW).
4:23, 24. Kad mūsų garbinimas Dievui būtų priimtinas, jis turi atitikti Biblijos puslapiuose atskleistą tiesą ir remtis šventosios dvasios vadovavimu.
6:27. Plušėti dėl maisto, „išliekančio amžinajam gyvenimui“, reiškia stengtis dėl dvasinio peno. „Laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių“, ir juos tenkina (Mt 5:3, NW).
6:44. Jehova pats asmeniškai mumis rūpinasi. Jis patraukia mus prie savo Sūnaus — kai kiekvienam iš mūsų paskelbiama geroji naujiena ir kai gauname šventosios dvasios, kuri padeda suprasti ir taikyti dvasines tiesas.
11:33-36. Jausmų parodymas nėra silpnumo požymis.
‘SEKIME PASKUI JĮ’
Artinantis 33-iųjų mūsų eros metų Paschai, Jėzus grįžta į Betaniją. Nisano 9-ąją ant asilaičio įjoja į Jeruzalę. Nisano 10-ąją jis vėl apsilanko šventykloje. Jėzui meldžiant, kad Tėvas pašlovintų savo vardą, balsas iš dangaus atsako: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ (Jn 12:28).
Per Paschos vakarienę Jėzus duoda paskutinius pamokymus ir meldžiasi už savo sekėjus. Jėzų suima, nuteisia ir pakabina ant stulpo. Galiausiai Dievas prikelia savo Sūnų iš numirusių.
Atsakymai į klausimus:
14:2. Kaip Jėzus turėjo savo pateptiesiems sekėjams danguje „vietą paruošti“? Pirmiausiai Jėzus turėjo prisistatyti Dievo akivaizdoje, kad būtų pripažinta jo auka ir įsigaliotų naujoji sandora. Taip pat turėjo gauti karaliaus valdžią ir tik paskui danguje galėjo prasidėti jo pateptųjų sekėjų prisikėlimas (1 Tes 4:14-17; Hbr 9:12, 24-28; 1 Pt 1:19; Apr 11:15).
14:16, 17; 16:7, 8, 13, 14. Kodėl Jono 14:16, 17 graikiškajame tekste, kur rašoma apie padėjėją (arba globėją, guodėją), tiesos dvasią, vartojami bevardės giminės įvardžiai, o Jono 16:7, 8, 13, 14 — vyriškosios giminės įvardžiai? Vyriškosios giminės įvardžiai vartojami grynai dėl gramatinių priežasčių, o ne todėl, kad būtų taikomi asmeniui. Graikų kalboje, kuria Jonas ir parašė Evangeliją, žodis „padėjėjas“ yra vyriškosios giminės, o „dvasia“ — bevardės giminės.
19:11. Ar Jėzus turėjo omenyje Judą Iskarijotą, kai Pilotui pasakė, jog „didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“? Jėzus greičiausiai turėjo omenyje ne vien Judą ar kokį kitą konkretų asmenį, o visus, prisidedančius prie jo nužudymo. Didžiulė nuodėmė krito ant Judo, „aukštųjų kunigų ir visos teismo tarybos“, taip pat žmonių, kurie lengvai davėsi sukurstomi prašyti, kad būtų paleistas Barabas (Mt 26:59-65; 27:1, 2, 20-22).
20:17. Kodėl Jėzus liepė Marijai Magdalenai jo nelaikyti? Matyt, Marija pamanė, kad Jėzus tuojau pakils į dangų ir ji daugiau niekada nebeišvys savo Mokytojo, todėl mėgino sulaikyti. Norėdamas patikinti, kad dar neiškeliauja, Jėzus liepė Marijai jo nelaikyti, bet verčiau eiti pranešti mokiniams, kad jis prisikėlęs.
Ko pasimokome:
12:36. Kad taptume „šviesos vaikais“, arba šviesos nešėjais, turime įgyti tikrų žinių iš Dievo Žodžio, Biblijos. Paskui, naudodamiesi tomis žiniomis, privalome ir kitus vesti iš dvasinės tamsos į Dievo šviesą.
14:6. Niekaip kitaip negalime pelnyti Dievo palankumo kaip tik per Jėzų Kristų. Norint suartėti su Jehova, būtina tikėti Jėzų ir sekti jo pavyzdžiu (1 Pt 2:21).
14:15, 21, 23, 24; 15:10. Klusnumas Dievo įsakymams padės mums pasilikti Jehovos ir jo Sūnaus meilėje (1 Jn 5:3).
14:26; 16:13. Jehova per savo šventąją dvasią mus moko ir daug ką primena, taip pat atskleidžia dvasines tiesas. Jos padedami galime įgyti žinių, išminties, įžvalgos, nuovokos, apdairumo. Todėl vertėtų atkakliai melsti Dievą, kad suteiktų šventosios dvasios (Lk 11:5-13).
21:15, 19. Jėzus paklausė Petrą, ar myli jį labiau negu „šitie“. Parodomasis įvardis graikiškajame tekste pavartotas daugiskaitos kilmininko linksniu, ir šiuo atveju visų trijų giminių (vyriškosios, moteriškosios ir bevardės) įvardžio forma yra vienoda, todėl klausimą galima išversti ir kitaip: ar Petras myli Jėzų labiau negu „šias“, tai yra priešais gulinčias žuvis. Tokiu klausimu Jėzus norėjo pabrėžti, kad, užuot toliau vertęsis žvejyba, Petras turi eiti jo pėdomis ir visą gyvenimą skirti tarnybai. Tegul Evangelijų apžvalga įkvepia ir mus mylėti Jėzų, ir tegul tos meilės nenustelbia jokie kiti reikalai. Taigi visąlaik nuoširdžiai juo sekime.
[Iliustracija 31 puslapyje]
Ko galime pasimokyti iš Nikodemo pavyzdžio?
