Kiekviename žingsnyje leiskis Dievo vedamas

„Šis Dievas — mūsų Dievas per amžių amžius. Jis ves mus amžinai“ (PS 48:15 [48:14, Brb]).

1, 2. Kodėl, užuot pasitikėję savo išmintimi, turėtume leistis Jehovos vadovaujami ir kokių kyla klausimų?

DĖL dalykų, kurie yra beverčiai ar žalingi, lengva imti save apgaudinėti (Pat 12:11). Jeigu labai norime daryti viena ar kita, kas krikščioniui netinka, mūsų širdis greitai sugalvos tam įtikinamų priežasčių (Jer 17:5, 9). Vadinasi, psalmininkas išmintingai darė melsdamas Jehovos „siųsk savo šviesą ir tiesą, ir teveda jos mane“ (Ps 43:4 [43:3, Brb]). Jis pasikliovė Jehova, ne savo paties ribota išmintimi. Ir kas kitas būtų galėjęs geriau jam vadovauti? Mes, kaip ir psalmininkas, visada turime žiūrėti, kur link veda Dievas.

² O kodėl užvis labiausiai turėtume pasitikėti Jehovos vadovavimu? Kada jo reikia? Kokia vidinė nuostata padės mums laikytis Dievo nurodytos krypties? Per ką šiandieną gauname pamokymų nuo Jehovos? Šiuos svarbius klausimus toliau ir aptarsime.

Kodėl verta pasitikėti Jehovos vadovavimu?

3—5. Kodėl visiškai pasitikime Jehovos vadovavimu?

³ Jehova yra mūsų dangiškasis Tėvas (1 Kor 8:6). Jis kiekvieną puikiai pažįsta ir skaito mūsų širdis (1 Sam 16:7; Pat 21:2). Karalius Dovydas sakė Dievui: „Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, iš tolo supranti mano  mintis. [...] Nespėjus mano liežuviui žodį ištarti, tu, Viešpatie, jį jau žinai“ (Ps 139:2, 4). Jeigu Jehova mus kiaurai permato, neabejokime — jis tikrai žino, kas mums geriausia. Jehovos išmintis beribė. Jis viską regi, ir ne taip kaip žmogus. Įžvelgia daug giliau, nuo pat pradžių numato, kuo vienas ar kitas dalykas baigsis (Iz 46:9-11; Rom 11:33). Jis vienintelis yra „išmintingasis Dievas“ (Rom 16:27).

⁴ Jehova, be to, mus myli ir linki mums visa, kas geriausia (Jn 3:16; 1 Jn 4:8). Iš meilės jis dosniai mus apdovanoja. Kristaus mokinys Jokūbas rašė: „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo“ (Jok 1:17). Kas leidžiasi Dievo vedamas, labai daug gauna iš jo dosnios rankos.

⁵ Dar reikia pridurti, kad Jehova yra visagalis. Tai turėjo mintyje ir psalmininkas. Štai jo giesmės žodžiai: „Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje, pasilieka Visagalio pavėsy. Jis sakys Viešpačiui: ‘Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, pasitikiu tavimi!’“ (Ps 91:1, 2). Vadovaudamiesi Jehovos pamokymais, ieškome prieglaudos pas Dievą, ir jis niekada neapvilia. Nors ir priešininkai pultų, nebijosime, nes Jehova mus palaikys. Jis niekad nepaliks mūsų bėdoje (Ps 71:4, 5; perskaityk Patarlių 3:19-26). Taip, Jehova žino, kas mums geriausia, linki, kas geriausia, ir yra pajėgus suteikti, kas geriausia. Kaip kvaila būtų nepaisyti jo vadovavimo! O, beje, kada mums to vadovavimo reikia?

Kada mums reikia vadovavimo?

6, 7. Kada mums reikia Jehovos vadovavimo?

⁶ Tiesą sakant, Dievo vadovavimo mums reikia visą gyvenimą, nuo jaunystės iki senatvės. Psalmininkas giedojo: „Šis Dievas — mūsų Dievas per amžių amžius. Jis ves mus amžinai“ (Ps 48:15 [48:14, Brb]). Kaip ir psalmininkas, išmintingi krikščionys niekada nenustoja žiūrėti, kur link Dievas veda.

⁷ Kartais susiklosto tokios aplinkybės, kad prireikia neatidėliotinos pagalbos. Kenčiame persekiojimą, užklumpa sunki liga, staiga netenkame darbo (Ps 69:17, 18 [69:16, 17, Brb]). Tokiais atvejais labai nusiraminame kreipdamiesi į Jehovą. Žinome, kad jis suteiks jėgų viską ištverti ir ves teisinga linkme, padės priimti gerus sprendimus. (Perskaityk Psalmyno 102:18 [102:17, Brb].) Jo pagalbos mums reikia ir kitais gyvenimo atvejais. Štai kada einame skelbti gerosios naujienos apie Karalystę savo kaimynams, prašome Jehovos vadovavimo, kad mūsų liudijimas būtų paveikus. Ir kaskart, kai tenka dėl ko nors apsispręsti — tarkim, kaip pramogauti,  kokio stiliaus aprangą dėvėti, su kokiais žmonėmis bičiuliautis, priimti darbo pasiūlymą ar nepriimti, kokią specialybę ir išsilavinimą įgyti ir taip toliau, — išmintingai darome tik jeigu vadovaujamės Jehovos nurodymais. Iš tikrųjų galėtume be galo vardyti situacijas, kuriose mums reikia Dievo vadovavimo.

Kodėl pavojinga nekreipti dėmesio į Dievo vadovavimą

8. Ką iš esmės reiškė tai, kad Ieva nusprendė valgyti uždraustą vaisių?

⁸ Vis dėlto atminkime, kad vadovautis Jehovos pamokymais turime savo noru. Dievas neprivers to daryti, jeigu nenorėsime. Jehovos nurodymų nesilaikyti pirmoji nusprendė Ieva, ir iš jos pavyzdžio matome, kokias baisias pasekmes gali užtraukti netikęs sprendimas. Pamėginkime įsigilinti į jos veiksmų potekstę. Ieva valgė uždraustą vaisių, nes norėjo būti „kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3:5). Šitaip ji stojosi Dievo vieton: užuot paklususi Jehovos vadovavimui, pati ėmė spręsti, kas yra gera, o kas bloga. Ji nebepripažino Jehovos visavaldžiu. Užsimanė būti pati sau šeimininkė. Neklusnumo keliu pasuko ir jos vyras Adomas (Rom 5:12).

9. Ką reikštų nepaisyti Jehovos nurodymų ir kodėl tai labai neišmintinga?

⁹ Šiandieną, jei mes nekreiptume dėmesio į Jehovos vadovavimą, irgi rodytume nepagarbą jo visavaldystei. Pailiustruokime tai vienu pavyzdžiu. Tarkim, kas nors įjunksta žiūrėti pornografiją. Jeigu jis yra krikščionių bendruomenės narys, žino, ką Jehova šiuo klausimu yra nurodęs. Netyrų dalykų nedera net minėti, juolab spoksoti su gašliu pasimėgavimu (Ef 5:3). Šis žmogus, nepaisydamas Jehovos nurodymų, nebepripažįsta jo visavaldystės, pamina autoriteto principą (1 Kor 11:3). O tai labai neišmintinga, nes, pasak Jeremijo, „ne nuo asmens priklauso galia eiti ir nustatyti kryptį savo žingsniams“ (Jer 10:23, Jr).

10. Kodėl valios laisve turime naudotis atsakingai?

¹⁰ Kai kas gali paprieštarauti Jeremijo žodžiams ir sakyti, kad jeigu Jehova suteikė mums valios laisvę, tai neturėtų smerkti už vienokį ar kitokį sprendimą. Tačiau atminkime, jog valios laisvė yra dovana, ir tai, kad ją gavome, mus didžiai įpareigoja. Už savo žodžius ir darbus esame Dievui atskaitingi (Rom 14:10). Jėzus pasakė: „Burna kalba tai, ko pertekusi širdis.“ Kitąkart jis paaiškino: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“ (Mt 12:34; 15:19). Vadinasi, žodžiai ir darbai parodo, kas mūsų širdyje. Pasimato, kokie esame iš tikrųjų. Štai kodėl išmintingas krikščionis kiekviename žingsnyje atsižvelgia į Jehovos vadovavimą. Tada Jehova pripažįsta jį esant „doros širdies“ ir imasi jam ‘daryti gera’ (Ps 125:4).

11. Ko pasimokome iš Izraelio istorijos?

¹¹ O štai pamoka iš Izraelio istorijos. Kai priimdavo teisingus sprendimus ir klausė Jehovos priesakų, toji tauta Dievo prieglobstyje buvo saugi (Joz 24:15, 21, 31). Deja, izraelitai neretai imdavo piktnaudžiauti valios laisve. Jeremijo dienomis Jehova apie juos pasakė: „Jie nei paklausė, nei paisė. Jie sekė paskui savo pačių užmačias, savo nedorų širdžių užsispyrimą, atsukdami man nugarą, o ne veidą [„jie ėjo ne pirmyn, bet atgal“, Brb]“ (Jer 7:24-26). Kaip  apmaudu! Žiūrėkime, kad dėl užsispyrimo ar pataikavimo savo norams nepaniekintume Jehovos vadovavimo ir nesektume paskui savo užmačias, — juk šitaip eitume „ne pirmyn, bet atgal“!

Ko reikia, kad laikytumės Dievo vadovavimo?

12, 13. a) Koks jausmas skatina mus noriai paisyti Jehovos vadovavimo? b) Kodėl tikėjimas būtinas?

¹² Jehovos vadovavimo noriai paisome todėl, kad jį mylime (1 Jn 5:3). Tačiau vien meilės negana — reikia dar kai ko. Apaštalas Paulius rašė: „Gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5:6, 7). Kuo svarbus tikėjimas? Jehova veda mus „teisumo takais“, bet jais eidami nepelnome nei pasaulio turtų, nei prestižo (Ps 23:3). Todėl privalome tikėjimo akimis nuolat žvelgti į neprilygstamas dvasines dovanas, kurių gausime tarnaudami Jehovai. (Perskaityk 2 Korintiečiams 4:17, 18.) Tikėjimas tuo tarpu leis pasitenkinti elementariais, pragyvenimui būtiniausiais dalykais (1 Tim 6:8).

¹³ Tikrojo Dievo garbintojas, kaip Jėzus sakė, turi būti pasirengęs aukotis, o tam irgi reikia tikėjimo (Lk 9:23, 24). Kai kurių atsidavusių krikščionių auka itin didelė: jie skursta, kenčia priespaudą, yra žmonių niekinami, net aršiai persekiojami (2 Kor 11:23-27; Apr 3:8-10). Tik tvirtas tikėjimas padeda jiems viską su džiaugsmu pakelti (Jok 1:2, 3). Toks nepajudinamas tikėjimas krikščioniui laiduoja, kad visada verta laikytis Dievo nurodytos krypties. Galų gale tai tikrai išeina į gera. Nėmaž neabejojame, jog tiems, kurie ištvers, už visus laikinus kentėjimus bus atlyginta su kaupu, ir jie gaus gerokai daugiau negu prarado (Hbr 11:6).

14. Kodėl Hagara turėjo parodyti nuolankumą?

¹⁴ Dar pakalbėkime, kaip Dievo priesakais vadovautis padeda nuolankumas. Čia tiktų paminėti Saros tarnaitės Hagaros pavyzdį. Kai Sara suprato negalinti turėti vaikų, Abraomui davė Hagarą, ir ši nuo Abraomo ėmė lauktis kūdikio. Hagara išpuiko ir pradėjo savo nevaisingą šeimininkę niekinti. Sara užtat „su ja taip šiurkščiai elgėsi“, kad Hagara nuo jos pabėgo. Tada Jehovos angelas pasirodė Hagarai ir prisakė: „Grįžk pas savo šeimininkę ir paklusk jos šiurkščiai rankai“ (Pr 16:2, 6, 8, 9). Tikriausiai Hagara būtų labiau džiaugusis kitokiais nurodymais. Kad padarytų, kaip angelas liepė, ji turėjo atsisakyti išdidumo. Vis dėlto Hagara nuolankiai įvykdė angelo priesaką, ir jos sūnus Izmaelis gimė saugioje savo tėvo stovykloje.

15. Paaiškink, kokiose situacijose mes, atsižvelgdami į Jehovos vadovavimą, turime nusižeminti.

¹⁵ Galbūt ir mes, atsižvelgdami į Jehovos vadovavimą, turėsime nusižeminti. Vienam, pavyzdžiui, teks įsisąmoninti, kad jo mėgstama pramoga Jehovos požiūriu nėra gera. Kitas gal ką nors įžeidė ir dabar turi atsiprašyti. Arba gal neteisingai pasielgė ir turi tai pripažinti. O jeigu krikščionis padarė sunkią nuodėmę? Jis turės parodyti nuolankumą  ir apie nuodėmę pasisakyti vyresniesiems. Galiausiai net ir atskirtas nuo bendruomenės asmuo, norėdamas sugrįžti, privalės nuolankiai atgailauti ir atsiversti. Tokiose situacijose labai paguodžia žodžiai iš Patarlių 29:23: „Žmogaus puikybė jį pažemins, o nuolankios dvasios žmogus bus pagerbtas.“

Per ką Jehova mums vadovauja?

16, 17. Ko reikia, jeigu norime visur vadovautis Dievo Žodžiu?

¹⁶ Pagrindinis vadovėlis, kuriame surašyti Jehovos pamokymai ir nurodymai, yra Biblija, įkvėptasis Dievo Žodis. (Perskaityk 2 Timotiejui 3:16, 17.) Jeigu norime tuo Žodžiu visur vadovautis, nemanykime, jog, kai iškils problema, tada Šventajame Rašte ir pasiieškosime patarimo. Įpraskime Bibliją skaityti kasdien (Ps 1:1-3). Tada įkvėptieji mokymai taps mums gerai žinomi, imsime mąstyti Dievo mintimis ir nesutriksime, jei koks rūpestis netikėtai užkluptų.

¹⁷ Perskaitytą Šventojo Rašto atkarpą taip pat svarbu apmąstyti ir netgi paminėti kai kuriuos dalykus maldoje Dievui. Šitaip gilindamiesi į Biblijos eilutes mes apsvarstome, kokiais gyvenimo atvejais jos taikytinos (1 Tim 4:15, Brb). Kai mums būna sunku, meldžiamės Jehovai ir prašomės vedami teisinga linkme. Tada Jehovos dvasia padeda prisiminti reikiamus Dievo Žodžio principus, kuriuos sužinojome skaitydami pačią Bibliją arba biblinius leidinius. (Perskaityk Psalmyno 25:4, 5.)

18. Kaip Jehova, pasitelkęs krikščionių broliją, mus veda?

¹⁸ Eiti Dievo nurodyta kryptimi mums labai padeda ir krikščionių brolija. Pats jos branduolys, Vadovaujančiosios tarybos atstovaujamas „ištikimas ir protingas vergas“, nuolatos teikia dvasinį peną — leidžia įvairius spaudinius, rengia sueigų ir didesnių sambūrių programas (Mt 24:45-47, Jr; palygink Apaštalų darbų 15:6, 22-31). Brandūs mūsų brolijos nariai, ypač vyresnieji, yra pasirengę asmeniškai padėti ir nurodyti, ką Šventasis Raštas pataria vienu ar kitu klausimu (Iz 32:1). Krikščionių šeimose augančias atžalas Dievo vadovavimas pasiekia ir per tėvus. Tokia yra Dievo nustatyta tvarka, ir jaunuoliai turi visada šio vadovavimo paisyti (Ef 6:1-3).

19. Kaip esame laiminami, jeigu visad stengiamės paklusti Jehovos vadovavimui?

¹⁹ Jehovos vadovavimas, kaip matome, ateina įvairiais kanalais. Mums tik reikia jį priimti. Apie pirmykštį Izraelio atsidavimą Jehovai karalius Dovydas sudėjo tokius giesmės žodžius: „Tavimi mūsų protėviai rėmėsi; jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai, tavęs šaukėsi ir buvo išgelbėti, tavimi pasitikėjo ir nenusivylė“ (Ps 22:4-6 [22:3-5, Brb]). Užtikrintai žengdami Jehovos nurodytais takais, mes irgi nenusivilsime. Užuot pasikliovę savo išmintimi, ‘paveskime Viešpačiui savo kelią’, ir Jehova jau dabar dosniai laimins (Ps 37:5). Jeigu iš to kelio niekad nesitrauksime, prieš mūsų akis atsivers nuostabus amžinasis gyvenimas. Karalius Dovydas rašė: „Viešpats mėgsta teisybę ir nepalieka savo šventųjų, bet saugo juos per amžius. [...] Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Ps 37:28, 29, Brb).

Ar gali paaiškinti?

• Kodėl pasitikime Jehovos vadovavimu?

• Ką iš esmės reikštų mūsų nenoras paklusti Jehovos vadovavimui?

• Kokiose situacijose krikščioniui reikia nuolankumo?

• Per ką Jehova mums šiandieną vadovauja?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 8 puslapyje]

Ar visose gyvenimo srityse atsižvelgi į Jehovos vadovavimą?

[Iliustracija 9 puslapyje]

Ieva nebepripažino Jehovos visavaldžiu

[Iliustracija 10 puslapyje]

Kokios savybės reikėjo Hagarai, kad padarytų, kaip angelas nurodė?