Nepamirškime tų, kurie negali būti kartu su mumis

APAŠTALAS Paulius bendratikius ragino: „Darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Gal 6:10). Mes irgi stengiamės klausyti šio Biblijos pamokymo, tad nepraleidžiame progų savo bendratikiams daryti gera. Tarp tų, kurie nusipelnė dėmesio bei meilės, yra ir mūsų brangūs senyvi broliai ir seserys, gyvenantys slaugos namuose.

Tiesa, kai kuriose šalyse seni tėvai paprastai glaudžiasi po vienu stogu su šeimyniškiais ir šie jais rūpinasi. Tačiau kitur daugelis senelių dažniausiai prižiūrimi slaugos įstaigose. Kaip yra su ten gyvenančiais garbaus amžiaus krikščionimis? Kokių jiems būna sunkumų? Kaip tada, jeigu iš artimųjų nėra kas jais pasirūpintų? Kaip tokiems senoliams galėtų padėti krikščionių bendruomenė? Ko patys pasisemiame reguliariai juos lankydami?

Kokių keblumų kyla slaugos namuose

Pagyvenęs krikščionis, persikėlęs į slaugos namus, neretai patenka jau į kitą liudytojų  bendruomenę. Jos nariai tokiam asmeniui nepažįstami. Taigi būna, kad vietiniams liudytojams tiesiog neateina į galvą mintis jį dažnai lankyti. Be to, slaugos namuose krikščionį supa kitokių religinių įsitikinimų žmonės. Todėl mūsų senyvam bendratikiui gali kilti keblumų.

Pavyzdžiui, kai kuriuose slaugos namuose vyksta religinės apeigos. Viena slaugytojos padėjėja pasakoja: „Pasitaiko, kad seni, aiškiai kalbėti nebegalintys liudytojai nė nepasiteiravus jų nuomonės nuvežami invalido vežimėliais klausytis bažnytinių pamaldų.“ Personalas globotinių nuotaikai praskaidrinti organizuoja šventes: gimtadienius, Kalėdas, Velykas. Būna, kad patiekiamas maistas, kurio valgyti krikščioniui sąžinė neleidžia (Apd 15:29). Jei nuolat lankysime savo senuosius brolius ir seseris, tokius keblumus padėsime jiems išspręsti.

Bendruomenės parama

Pirmiesiems krikščionims buvo duotas nurodymas globoti artimųjų neturinčius senus bendratikius (1 Tim 5:9). Panašiai ir šiandien ganytojai privalo dėti pastangas, kad senyvi liudytojai, gyvenantys bendruomenės teritorijoje esančiuose slaugos namuose, nebūtų apleisti. * Robertas, tarnaujantis vyresniuoju, sako:  „Geriausia, jei krikščionių prižiūrėtojas pats aplanko senelius, pasižiūri, kaip jie gyvena, drauge pasimeldžia. Bendruomenė gali daug nuveikti rūpindamasi šiais žmonėmis.“ Jeigu lankome garbaus amžiaus bendratikį, vadinasi, suprantame, kaip, Jehovos požiūriu, svarbu ištiesti ranką tam, kuriam reikia mūsų pagalbos (Jok 1:27).

Būtinais atvejais vyresnieji noriai organizuoja praktinę pagalbą savo broliams ir sesėms slaugos namuose. Robertas pamini viena, ko gali reikėti: „Senyvus bendratikius, kurie yra pajėgūs, turėtume skatinti vykti į sueigas.“ O tiems, kam į Karalystės salę keliauti per sunku, vyresnieji gali padėti kitaip. Štai Žaklin, įpusėjusi aštuntą dešimtį ir varginama osteoartrito, sueigų programos klausosi telefonu. Ji sako: „Man labai daug reiškia tas tiesioginis ryšys, kai vyksta sueigos. Šito į nieką kitą neiškeisčiau.“

Jei pagyvenęs krikščionis negali programos klausytis telefonu, vyresnieji turėtų pasirūpinti, kad viskas būtų įrašyta. Bendratikis, atnešęs įrašą tokiam ligoniui, galėtų su juo maloniai pasišnekučiuoti. „Jei papasakojame naujienas apie bendruomenės brolius ir seseris, senieji krikščionys jausis, kad vis dar yra dvasinės šeimos nariai“, — sako vienas prižiūrėtojas.

Nuolat bendraukime

Suprantama, kad daugelis senelių persikėlę į slaugos namus patiria stresą, nebesusivokia naujoje vietoje. Kai kurie užsisklendžia savyje. Todėl iškart aplankykime tenai įsikūrusius bendratikius ir patikinkime, jog jų neapleisime. Taip jiems padėsime atgauti vidinę ramybę ir neprarasti džiaugsmo (Pat 17:22).

Jei senieji mąsto nebe taip aiškiai, turi klausos ar kitokių sutrikimų ir tai komplikuoja bendravimą, kai kas gali manyti, jog iš apsilankymų maža naudos. Tačiau, net jei ir sunku susikalbėti, stenkimės jų nepamiršti ir užsukti. Tegu būna akivaizdu, kad mes nenustojame savo bendratikio ‘pagarbiai vertinti’ (Rom 12:10, Brb). Jei senyvo brolio atmintis silpsta ir jis nebeatmena, kas buvo prieš kelias minutes, paprašyk jį papasakoti ką nors iš praeities, gal net iš vaikystės, ar pasidomėti, kaip jis pažino Biblijos tiesą. O jeigu senoliui nelengva rasti reikiamus žodžius? Kantriai klausykis, primink vieną kitą žodį, kuris pinasi ant liežuvio galo, trumpai pakartok jo mintį, paragink pasakoti toliau. Jei žmogus turi kalbos defektą arba painiojasi šnekėdamas, įsiklausyk į balso toną ir šitaip mėgink jį suprasti.

Jeigu susišnekėti nepavyksta, parodyk dėmesį kitaip. Štai pionierė Lorens reguliariai lanko aštuoniasdešimtmetę krikščionę, vardu Medelin. Ši sesė kalbėti jau nebegali. Lorens pasakoja, kaip jiedvi bendrauja: „Kada meldžiamės, laikau Medelin ranką. O ji švelniai suspaudžia manąją ir akimis dėkoja už šias brangias akimirkas.“ Tavo senajam draugui bus labai malonu, jei palaikysi jį už rankos, šiltai apkabinsi.

Svarbiausia — būti šalia

Pati geriausia paslauga senoliui — kuo dažniau jį lankyti. Štai Danielė jau apie dvidešimt metų vis užsuka į slaugos namus pas pagyvenusius bendratikius. Ji sako: „Kai personalas mato, kad kuris nors globotinis lankomas reguliariai, juo rūpinasi stropiau.“ Minėtas Robertas pastebi: „Slaugos namų darbuotojai labiau linkę įsiklausyti į pageidavimus tokio lankytojo, kuris nuolat rūpinasi ten gyvenančiu seneliu. O su tuo, kas tik retkarčiais pasirodo, bendradarbiauja ne itin noriai.“ Slaugytojai daugiausia girdi giminaičių pretenzijas, todėl tavo padėkos žodis juos tikrai nudžiugins.  Be to, palaikydamas draugiškus santykius su slaugos namų darbuotojais, galbūt nuteiksi juos pripažinti tenai gyvenančių liudytojų dvasines vertybes ir labiau gerbti jų įsitikinimus.

Ryšį su personalu stiprinsi ir pasisiūlydamas padėti atlikti paprastesnius darbus. Kai kur dėl nuolatinio kvalifikuotų darbuotojų stygiaus globotinių priežiūra nėra tinkama. Viena slaugytoja, Rebeka, pataria: „Darbas pietų metu tiesiog verda. Būtų puiku, jei kaip tik tuo laiku kas nors aplankytų savo draugą ir padėtų jam pavalgyti.“ Nesivaržyk paklausti slaugytojų, kuo galėtum patalkinti.

Reguliariai lankydamasis slaugos namuose, geriau įžvelgsi savo bendratikio poreikius ir žinosi, kaip tu, pasitaręs su personalu, gali jam padėti. Pavyzdžiui, gal tiktų jo kambaryje pakabinti artimųjų nuotraukų arba vaikų piešinėlių? O gal jį pradžiuginsi padovanojęs šiltą chalatą ar kokių kūno priežiūros priemonių. Jei slaugos namuose yra sodas, pasiūlyk senoliui drauge išeiti į gryną orą. Minėta Lorens toliau pasakoja: „Medelin kiekvieną savaitę manęs laukia. Kada su savimi pasiimu vaikus, ji iškart nusišypso, sušvinta jos akys.“ Senyvam žmogui toks dėmesys itin malonus (Pat 3:27).

Tai naudinga visiems

Ar senyvą bendratikį lankome reguliariai? Juk tuo išbandomas mūsų „meilės nuoširdumas“ (2 Kor 8:8). Kaip išbandomas? Pavyzdžiui, gali būti sunku matyti, kaip bendratikis su kiekviena diena eina silpnyn. Lorens prisipažįsta: „Vis prastėjant Medelin sveikatai, iš pradžių taip slėgė širdį, kad verkdavau po kiekvieno apsilankymo. Paskui supratau, kad tik karšta malda padės įveikti nerimą ir suteiks jėgų toliau rūpintis ligone.“ Robertas, daugelį metų lankantis parkinsonizmu sergantį brolį Larį, pasakoja: „Negalia taip pakirto žmogų, jog nebeįmanoma suprasti nė vieno jo žodžio. Tačiau, kai sykiu meldžiamės, jaučiu, koks stiprus Lario tikėjimas.“

Lankydami pagyvenusius bendratikius, ne tik jiems padedame, — patys semiamės stiprybės. Brangūs senoliai, supami kitatikių, bet pasiryžę nesitraukti nuo Jehovos, savo pavyzdžiu skatina mus saugoti tikėjimą, ugdytis drąsą. Jie, kad ir prastėja klausa bei regėjimas, trokšta dvasinio peno ir tai mums primena, jog „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4:4). Šie žilagalviai džiaugiasi paprastais dalykais — vaiko šypsena, pasišnekučiavimu prie pietų stalo ir taip moko mus būti patenkintus tuo, ką turime. Senųjų bendratikių meilė dvasinėms vertybėms skatina nepamiršti, kam patys turime skirti pirmenybę.

Tai, kad remiame senyvus krikščionis, visai bendruomenei tik į gera. Kodėl taip sakome? Žmogaus, turinčio fizinę negalią, gerovė neatsiejama nuo brolių meilės, todėl čia kiekvienam bendruomenės nariui yra proga ugdytis ir rodyti atjautą. Vadinasi, visiems privalu rūpintis pagyvenusiais, net jei tam reikia nemažai laiko. Nepamirškime, jog šitaip tarnaujame vieni kitiems (1 Pt 4:10, 11). Jei vyresnieji imsis iniciatyvos padėti, kiti irgi supras, kokia svarbi ši krikščioniška priedermė (Ez 34:15, 16). Neapleiskime garbaus amžiaus bendratikių — noriai, su meile juos remkime.

[Išnaša]

[Anotacija 28 puslapyje]

„Kai personalas mato, kad kuris nors globotinis lankomas reguliariai, juo rūpinasi stropiau.“

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mūsų nuoširdžios maldos gali padėti garbaus amžiaus bendratikiui atgauti vidinę ramybę

[Iliustracija 26 puslapyje]

Švelnūs, iš širdies pasakyti žodžiai labai guodžia mūsų senąjį draugą