Nepaliaukime daryti gera
Nepaliaukime daryti gera
„Darykite gera“ (LK 6:35).
1, 2. Kodėl dažnai būna nelengva daryti kitiems gera?
DARYTI kitiems gera dažnai būna nelengva. Tie, kuriais su meile rūpinamės, gali pasirodyti nedėkingi. Skelbdami laimingojo Dievo ir jo Sūnaus „garbės Evangeliją“, darbuojamės dėl dvasinės žmonių gerovės, bet neretai jie lieka abejingi, nevertina mūsų pastangų (1 Tim 1:11). O kiti yra nepakantūs „Kristaus kryžiaus priešai“ (Fil 3:18). Kaip mes, krikščionys, turime į tokius žiūrėti?
2 Jėzus Kristus davė mokiniams patarimą: „Mylėkite savo priešus, darykite gera“ (Lk 6:35). Pasigilinkime į šiuos žodžius. Taip pat naudinga aptarti, kaip dar Jėzus mokė daryti kitiems gera.
„Mylėkite savo priešus“
3. a) Savais žodžiais apibendrink Jėzaus priesaką, užrašytą Mato 5:43-45. b) Kaip skirtingai pirmojo amžiaus žydų religiniai vadovai vertino žydus ir nežydus?
3 Garsiajame Kalno pamoksle Jėzus prisakė mylėti priešus ir melstis už savo persekiotojus. (Perskaityk Mato 5:43-45.) O jo klausėsi žydai, žinantys Dievo įsakymą „nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19:18). Pirmajame amžiuje žydų religiniai vadovai buvo įsitikinę, jog „artimu“ vadintinas tik savos tautos žmogus. Mozės įstatymas reikalavo, kad izraelitai laikytųsi skyrium nuo kitataučių. Bet ilgainiui įsigalėjo požiūris, jog kiekvienas nežydas yra priešas, kurio reikia neapkęsti.
4. Kaip Jėzus mokė elgtis su priešininkais?
4 Jėzus mokė visai kitaip. Jis sakė: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5:44). Jo mokiniai turėjo meilingai elgtis net su priešininkais. Evangelistas Lukas yra užrašęs tokius Jėzaus žodžius: „Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6:27, 28). Kaip šių raginimų klausę Jėzaus sekėjai, taip ir mes ‘darome gera tiems, kurie mūsų nekenčia’, — nepaisydami priešiškumo elgiamės su jais maloningai. ‘Laiminame tuos, kurie mus keikia’, tai yra kalbame su jais gražiuoju. Ir ‘meldžiamės už savo persekiotojus’, kurie prieš mus smurtauja arba kitaip niekina. Mylėdami savo priešininkus, maldoje prašome, kad jų širdys suminkštėtų ir kad savo elgesiu jie galiausiai pelnytų Jehovos malonę.
5, 6. Kodėl turime mylėti savo priešininkus?
5 Kodėl savo priešininkus turime mylėti? „Kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“, — sakė Jėzus (Mt 5:45). Laikydamiesi šio patarimo tampame Dievo „vaikais“ ta prasme, kad sekame jo pavyzdžiu. Juk Jehova „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“. Dievas, kaip rašo Lukas, yra „maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“ (Lk 6:35).
6 Kaip svarbu mylėti priešininkus, Jėzus savo mokiniams pabrėžė tokiais žodžiais: „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?!“ (Mt 5:46, 47). Jei palankūs esame vien tiems, kurie mus myli, nesitikėkime iš Dievo jokio „atlygio“, arba malonės. Net mokesčių rinkėjai, dažniausiai kitų niekinami, rodė meilę tiems, kurie juos mylėjo (Lk 5:30; 7:34).
7. Kodėl neviršytume kitų, jei sveikintume tiktai brolius?
7 Žydai paprastai sveikindavosi sakydami „ramybė“ (Ts 19:20; Jn 20:19). Šitaip žmogui palinkėdavo sveikatos, gerovės, klestėjimo. ‘Kuo gi viršytume kitus’, jei sveikintume tiktai tuos, kuriuos laikome savo broliais? Juk taip, anot Jėzaus, daro ir pagonys.
8. Ką Jėzus skatino savo klausytojus daryti žodžiais ‘būkite tobuli’?
8 Kristaus sekėjai, kaip ir visi nuodėmę paveldėję žmonės, negali būti be trūkumų, tobuli (Rom 5:12). Bet šią kalbos dalį Jėzus užbaigė žodžiais: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5:48). Taip jis skatino klausytojus mokytis iš Jehovos, „dangiškojo Tėvo“, ir ugdytis tobulą, visa apimančią meilę, tai yra mylėti net priešininkus. Šito tikimasi ir iš mūsų.
Kodėl turime būti atlaidūs?
9. Kaip iš Jėzaus pavyzdinės maldos suprantame, ką dar reiškia daryti gera?
9 Jei esame nusiteikę visada daryti gera, mielai atleisime tam, kuris pasielgė su mumis neteisingai. Pats Jėzus pavyzdinėje maldoje mokė melsti: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6:12).
10. Kaip galime sekti Dievu, kai reikia atleisti?
10 Mes turime sekti Dievu, noriai atleidžiančiu atgailaujantiems nusidėjėliams. Apaštalas Paulius rašė: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4:32). Psalmininkas Dovydas giedojo: „Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės. [...] Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes. [...] Kaip toli Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes. Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi pagarbiai jo bijančiųjų. Juk jis žino, kokie mes padarai, atsimena, kad mes esame dulkės“ (Ps 103:8-14).
11. Kam Dievas atleidžia?
11 Dievas žmogui atleis tik tada, jei šis jau atleido savo kaltininkams (Mk 11:25). Kalbėdamas apie tai Jėzus pridūrė: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6:14, 15). Išties Dievas dovanoja tiktai tam, kuris pats mielai atleidžia. Viena, kas skatins taip daryti, yra Pauliaus patarimas: „Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kol 3:13).
„Neteiskite“
12. Kokį patarimą Jėzus davė linkusiems teisti kitus?
12 Kitas Kalno pamoksle Jėzaus duotas patarimas, kaip daryti gera, — liautis teisti. Čia Jėzus savo mintį pabrėžė vaizdinga iliustracija. (Perskaityk Mato 7:1-5.) Pažiūrėkime, ką reiškė Jėzaus raginimas „neteiskite“.
13. Ką kiekvienas, paklusdamas Jėzui, turėjo daryti?
13 Evangelijoje pagal Matą Jėzaus įspėjimas užrašytas taip: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ (Mt 7:1). Lukas šią mintį persakė tokiais žodžiais: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6:37). Pirmajame amžiuje fariziejai, vadovaudamiesi ne Šventuoju Raštu, o tradicijomis, griežtai kitus teisė. Kiekvienas, kas taip elgėsi, turėjo paklusdamas Jėzui liautis teisęs ir verčiau atleisti — dovanoti nusižengusiam žmogui. Apaštalas Paulius, kaip jau minėjome, irgi patarė atleisti.
14. Ką žmones daryti galėjo paskatinti Jėzaus mokiniai, mielai jiems dovanodami?
14 Jėzaus mokiniai mielai dovanodami tiems, kurie prasikalsdavo, galėjo paskatinti žmones ugdytis atlaidumą. „Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, — sakė Jėzus, — ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mt 7:2). Kaip elgiamės su kitais, to ir patys susilauksime — pjausime, ką sėjame (Gal 6:7).
15. Kaip Jėzus paaiškino, kad negerai būti pernelyg kritiškam?
15 Nepamirškime, kad Jėzus norėdamas pabrėžti, kokia klaida būti pernelyg kritiškam, paklausė: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, — kai tavo akyje rąstas?!“ (Mt 7:3, 4). Kritikuoti linkęs asmuo pastebi brolio „akyje“ menkiausią ydą. Jo nuomone, brolis blogai mato — yra silpnos nuovokos. Nors yda visai nedidelė, tartum krislelis, tas asmuo sako: „Leisk, išimsiu krislą.“ Jis pasisiūlo padėti broliui, kad šis aiškiau viską regėtų, bet tai veidmainystė.
16. Kodėl galima sakyti, kad fariziejų akyje tysojo „rąstas“?
16 Kritikuoti kitus itin mėgdavo žydų religiniai vadovai. Štai pažiūrėkime pavyzdį. Kai Kristus išgydė vieną neregį ir šis ėmė tvirtinti, kad Jėzus yra iš Dievo, fariziejai atkirto: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ (Jn 9:30-34). Fariziejai ne tik neturėjo aiškios dvasinės regos ir gebėjimo viską deramai vertinti, bet buvo tiesiog akli. Jų akyje, taip sakant, tysojo „rąstas“. Todėl Jėzus griežtai tarė: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies“ (Mt 7:5; Lk 6:42). Jeigu mes pasiryžę daryti gera ir elgtis su kitais krikščioniškai, nebūsime priekabūs kritikai, vis ieškantys brolio akyje „krislo“. Priešingai — pripažinsime savo pačių netobulumą ir vengsime kritikuoti bei teisti bendratikius.
Kaip turime su kitais elgtis
17. Kaip, remdamiesi Mato 7:12 užrašyta taisykle, turime elgtis su kitais?
17 Kalno pamoksle Jėzus pabrėžė, kad Dievas tėviškai rūpinasi savo tarnais ir išklauso jų maldas. (Perskaityk Mato 7:7-12.) Įsidėmėkime Jėzaus nurodytą elgesio taisyklę: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7:12). Tik šitaip elgdamiesi su artimu parodome esą tikrieji Jėzaus Kristaus sekėjai.
18. Kaip „Įstatymas“ mokė, kad kitiems turime daryti tai, ko ir patys iš jų laukiame?
18 Pasakęs, jog kitiems turime daryti, ko ir patys iš jų laukiame, Jėzus pridūrė: „Tai ir yra Įstatymas ir Pranašai.“ Jeigu su kitais elgiamės, kaip prisakyta Jėzaus, paisome „Įstatymo“ dvasios — klausome, kas parašyta Biblijos knygose nuo Pradžios iki Pakartoto Įstatymo. Jose ne tik buvo atskleistas Jehovos tikslas atsiųsti „sėklą“, arba palikuonį, sunaikinsiantį visą blogį, bet ir surašytas Įstatymas, kurį Dievas per Mozę 1513 m. p. m. e. davė Izraelio tautai (Pr 3:15, Brb). Be kita ko, Įstatymas aiškiai mokė, kad izraelitas privalo būti teisingas, nešališkas, rūpintis patekusiu į bėdą žmogumi, taip pat ateiviu (Kun 19:9, 10, 15, 34).
19. Kaip „Pranašai“ mokė, kad turime daryti gera?
19 Sakydamas „Pranašai“, Jėzus turėjo omenyje pranašų knygas, įeinančias į Biblijos hebrajiškųjų raštų kanoną. Tose knygose buvo pranašysčių apie Mesiją, ir jos išsipildė Kristui. Taip pat buvo parašyta, jog Dievas savo tautos žmones laimins tik tada, kai jie darys, kas teisinga jo akyse, ir deramai su kitais elgsis. Štai pranašas Izaijas izraelitams sakė: „Taip kalba Viešpats: ‘Laikykitės teisingumo ir būkite dori [...]. Palaimintas žmogus, kuris tai daro, ir žmogaus sūnus, kuris to laikosi, [...] ir sergstisi bet kokio pikto darbo’“ (Iz 56:1, 2). Taigi Dievas tikisi, kad jo garbintojai darys tik gera.
Visada daryk kitiems gera
20, 21. Kaip minios reagavo išklausiusios Jėzaus Kalno pamokslą ir kodėl tuos jo pamokymus turėtume apmąstyti?
20 Aptarėme tik keletą svarbių minčių, Jėzaus išsakytų neprilygstamame Kalno pamoksle. Bet ir iš šių kelių pamokymų galime lengvai įsivaizduoti, kokia turėjo būti tąsyk jo klausiusių žmonių reakcija. Štai pačioje Biblijoje skaitome: „Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7:28, 29).
21 Jėzus Kristus tikrai įrodė esąs išpranašautas „Nuostabusis Patarėjas“ (Iz 9:5 [9:6, Brb]). Kalno pamokslas liudija, kad Jėzus puikiausiai žino, kaip į tą ar aną dalyką žiūri jo dangiškasis Tėvas. Jėzus turėjo ką pasakyti ir kitais, šiame straipsnyje nepaliestais klausimais: kaip rasti tikrąją laimę, kaip nepasiduoti nedoriems geismams, kaip visada elgtis teisingai, ką reikia daryti, kad turėtume saugią, laimingą ateitį. Ir tai dar ne viskas, ką Jėzus tada kalbėjo. Imkime ir iš naujo atidžiai perskaitykime nuo 5-to iki 7-to Evangelijos pagal Matą skyrius ir su malda juos apmąstykime. Įsigilinkime į vertingus čia užrašytus Jėzaus pamokymus. Vadovaukimės principais, jo nurodytais Kalno pamoksle. Taip būsime geriau pasirengę teikti džiaugsmą Jehovai, krikščioniškai elgtis su kitais žmonėmis ir nepaliausime darę gera.
Kaip atsakysi?
• Kaip turime elgtis su priešininkais?
• Kodėl reikia atleisti?
• Ką Jėzus pasakė linkusiems kitus teisti?
• Kaip, remdamiesi Mato 7:12, turime elgtis su kitais?
[Studijų klausimai]
[Anotacija 10 puslapyje]
Ar žinai, kodėl Jėzus pasakė: „Neteiskite“?
[Iliustracija 8 puslapyje]
Kodėl turime melstis už savo persekiotojus?
[Iliustracija 10 puslapyje]
Ar visada darai kitiems tai, ko ir pats iš jų tikiesi?
