Su Dievo baime siekime šventumo

UŽ JEHOVĄ nėra nieko šventesnio, todėl Biblijoje pabrėžiama: „Šventas, šventas, šventas Viešpats“ (Iz 6:3; Apr 4:8). Hebrajų ir graikų kalbose į šventumo sąvoką įeina religinis tyrumas, atsiribojimas nuo visko, kas gali suteršti. Dievas šventas ta prasme, kad yra aukščiausias moralės etalonas, absoliučiai tobulas.

Ar šventasis Dievas, Jehova, neturėtų tikėtis, kad jo garbintojai irgi bus šventi, tai yra fiziškai švarūs, moraliai ir dvasiškai tyri? Biblijoje labai aiškiai pasakyta, jog savo tautos žmones Jehova nori matyti šventus. Štai 1 Petro 1:16 skaitome tokius žodžius: „Būkite šventi, nes aš esu šventas.“ Bet ar Jehovos šventumo pavyzdžiu įmanoma sekti netobulam žmogui? Taip, įmanoma, nors ir ne absoliučia prasme. Jeigu garbiname Dievą tyra širdimi ir palaikome su juo glaudžius santykius, jo akyse esame šventi.

Kaip tad galime išlikti tyri, jei visuomenė, kurioje gyvename, moraliniu požiūriu nėra tyra? Kokie įpročiai krikščioniui nepritinka? Ir kaip, galimas dalykas, dar turime pakeisti savo kalbą ir elgesį? Pasimokykime iš istorijos: pažiūrėkime, ko Dievas reikalavo iš žydų, 537 m. p. m. e. grįžtančių iš Babilono į tėvynę.

‘Ten eis šventasis Kelias’

Jehova išpranašavo, kad jo tauta, gyvenanti Babilono tremtyje, sugrįš namo. Pranašystėje, be kita ko, buvo laiduojama: „Vieškelis ten eis. Jis bus vadinamas šventuoju Keliu“ (Iz 35:8a). Šie žodžiai rodo, kad Jehova ne tik atvėrė žydams kelią į tėvynę, bet ir pažadėjo juos toje kelionėje saugoti.

Šiais laikais žemėje gyvenantiems savo tarnams Jehova atvėrė „šventąjį Kelią“, vedantį iš didžiosios Babelės, visokios neteisingos religijos. Pateptuosius krikščionis 1919 metais jis išvadavo iš klaidingos religijos pančių ir šie ilgainiui apsivalė nuo visų melagingų mokymų. Jehovos tarnai šiandieną džiaugiasi ramia, nesuteršta dvasine aplinka. Štai tokioje bendruomenėje mes ir garbiname Dievą, puoselėjame taikius santykius su savo artimu ir su Kūrėju.

„Mažosios kaimenės“ nariai, tai yra dvasia pateptieji krikščionys, ir „kitos avys“, kurių buriasi ištisa „milžiniška minia“, nusprendė eiti šventumo keliu ir visus į šį  kelią kviečia (Lk 12:32; Jn 10:16; Apr 7:9). „Šventasis Kelias“ atviras kiekvienam, kas pasirengęs ‘aukoti savo kūną kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką’ (Rom 12:1).

„Kas netyras, tas negalės juo eiti“

Žydai, grįžtantys į tėvynę 537 m. p. m. e., turėjo atitikti svarbų reikalavimą. Apie tuos, kurie susiruošė žengti „šventuoju Keliu“, Izaijo 35:8b pasakyta: „Kas netyras, tas negalės juo eiti.“ Žydai Jeruzalėn keliavo vienu tikslu — tyro garbinimo atkurti, todėl tarp jų nebuvo vietos savanaudžiui nei jokiam šventenybių negerbiančiam arba dvasiškai netyram asmeniui. Grįžtantieji privalėjo laikytis Jehovos nustatytų aukštų moralės normų. Tas pats privalu ir visiems, kurie šiandieną trokšta pelnyti Dievo malonę. Jie turi su Dievo baime siekti šventumo (2 Kor 7:1). Kokių gi netyrų dalykų reikia vengti?

„Kūno darbai žinomi, — rašė apaštalas Paulius, — tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas [„palaidas elgesys“, NW]“ (Gal 5:19). Ištvirkavimu vadinami bet kokie intymūs santykiai ne su savo santuokiniu partneriu, kai yra panaudojami lyties organai. Palaidas elgesys apibrėžiamas kaip pasileidimas, geidulingumas, begėdiškumas, gašlumas. Ir ištvirkavimas, ir palaidas elgesys yra aiški priešingybė Jehovos šventumui. Jeigu asmuo nesiliauja gyventi palaidai ir ištvirkauti, jam neleidžiama tapti krikščionių bendruomenės nariu; krikščionis, kuris šitaip gyvena, yra atskiriamas nuo bendruomenės. Lygiai taip asmenį diskvalifikuoja ir didelis netyrumas, tai yra „visokia netyrybė su godulyste“ (Ef 4:19, Jr).

„Netyrumu“ galima vadinti daug nuodėmių. Graikiškas žodis, verčiamas „netyrumas“, reiškia visokią bjaurastį — nešvankią kalbą, nepadorų elgesį, religinę bendrystę su kitatikiais. Kai kada netyrumas gal nėra toks didelis, kad bendruomenės vyresniesiems reikėtų imtis teisminių veiksmų. * Bet ar asmuo, darantis netyrus darbus, eina šventumo keliu?

Tarkime, krikščionis pradeda slapta žiūrėti pornografiją. Pamažu jo netyri geismai stiprėja, o ryžtas Jehovos akivaizdoje išlikti tyram blėsta. Galbūt asmuo dar nenusirito tiek, kad elgtųsi labai netyrai, tačiau mąsto jau ne vien apie tai, kas ‘tyra, giriama, kas dorybinga ir šlovinga’ (Fil 4:8). Pornografija yra netyras dalykas ir, be abejo, griauna žmogaus santykius su Dievu. Joks netyrumas tenebūna mūsų net minimas (Ef 5:3).

Arba štai kitas pavyzdys. Kuris nors krikščionis, žiūrėdamas pornografiją ar jos nežiūrėdamas, įpranta masturbuotis —  sąmoningai žadinti sau lytinį jaudulį. Termino „masturbacija“ Biblijoje nėra, bet savaime aišku, jog šis įprotis teršia žmogaus protą ir emociškai smukdo. Argi ne tiesa, kad asmuo, šitaip teršdamasis, ilgainiui gali smarkiai sugadinti savo santykius su Jehova ir jo akyse tapti netyras? Tvirtai laikykimės apaštalo Pauliaus patarimo — „apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių“ ir numarinkime, „kas [mūsų] nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą“ (2 Kor 7:1; Kol 3:5).

Šėtono valdomas pasaulis netyrą elgesį toleruoja, net skatina, ir atsispirti pagundai būna išties nelengva. Bet tikriesiems krikščionims nedera elgtis, „kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės“ (Ef 4:17). Jei to, kas netyra, nedarysime — nei slapčia, nei viešumoje, — Jehova ir toliau leis mums eiti „šventuoju Keliu“.

„Nebus ten jokio liūto“

Kai kurie, norėdami pelnyti šventojo Dievo, Jehovos, malonę, dar turės gerokai pakeisti savo kalbą ir elgesį. Izaijo 35:9 pasakyta: „Nebus ten [šventajame Kelyje] jokio liūto, joks plėšrus žvėris nesibastys.“ Smurtaujantis, agresyvus, užgauliai kalbantis žmogus yra tarsi žvėris. Teisingame naujajame Dievo pasaulyje tokiam tikrai ne vieta (Iz 11:6; 65:25). Taigi kas trokšta patikti Dievui, privalo atsikratyti žvėriškų būdo bruožų ir siekti šventumo.

„Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis“, — sakoma Šventajame Rašte (Ef 4:31). Kitoje vietoje, Kolosiečiams 3:8, skaitome tokius žodžius: „Visa tai pameskite — piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų.“ Šiose dviejose eilutėse „piktžodžiavimu“ vadinama užgauli, žeminanti, šventvagiška kalba.

Dabartiniais laikais žeidžiantys, vulgarūs žodžiai pasidarė labai įprasti visur, net šeimoje. Sutuoktiniai kandžiomis, žiauriomis, žeminančiomis pastabomis apiberia vienas kitą ir vaikus. Krikščionių namuose tokių žodinių išpuolių neturi būti (1 Kor 5:11).

Su Dievo baime siekti šventumo — tikra palaima!

Tarnauti šventajam Dievui, Jehovai, yra nepaprasta garbė (Joz 24:19). Tą dvasinį rojų, į kurį Jehova mus įvedė, labai branginame. Visada Jehovos akivaizdoje pasižymėkime šventu elgesiu — juk tokia gyvensena pati geriausia.

Jau greitai žemė taps rojumi, kaip Dievas ir yra pažadėjęs (Iz 35:1, 2, 5-7). Visus, kurie šito laukia ir gyvena dievobaimingą gyvenimą, Jehova apdovanos — suteiks jiems vietą naujajame pasaulyje (Iz 65:17, 21). Tad garbinkime Dievą tyra širdimi ir būkime su juo kuo artimesni.

[Išnaša]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Ko buvo reikalaujama iš žydų, norinčių žengti „šventuoju Keliu“?

[Iliustracija 27 puslapyje]

Pornografija griauna žmogaus santykius su Jehova

[Iliustracija 28 puslapyje]

„Tebūna toli nuo jūsų visokie [...] riksmai ir piktžodžiavimai“