Ar esi pasirengęs ginti savo tikėjimą?

AR KADA buvo taip, kad negalėjai tylėti — jautei turįs ginti savo tikėjimą? Štai pažiūrėkime vieną pavyzdį iš Paragvajaus. Kartą Zuzana, šešiolikmetė mūsų sesutė, etikos pamokoje išgirdo aiškinant, kad Jehovos liudytojai nepripažįsta „Senojo Testamento“, Jėzaus Kristaus nei Marijos ir kad yra fanatikai, verčiau pasiryžę mirti negu priimti medicininę pagalbą. Ką tu būtum jos vietoje daręs?

Zuzana pasimeldė Jehovai ir pakėlė ranką. Pamoka tuoj turėjo baigtis, todėl mergina tik atsiklausė mokytojos, ar galėtų paruošti referatą apie savo tikėjimą — nes pati esanti Jehovos liudytoja. Mokytoja mielai pritarė. Taigi paėmusi brošiūrą Jehovos liudytojai. Kas jie? Kuo jie tiki? ji dvi savaites ruošėsi.

Pagaliau atėjo lauktoji diena. Zuzana paaiškino, kodėl mes vadinamės Jehovos liudytojais, kokių didžių permainų laukiame ateityje ir kodėl atsisakome kraujo perpylimo. Paskui visą klasę paragino teirautis, jei dar kas domina. Ranką kėlė dauguma moksleivių. Mokytoja džiaugėsi, kad mergina į klausimus atsakinėja tiesiog iš Šventojo Rašto.

Vienas vaikinas iš klasės ir sako: „Kartą nuėjau į Karalystės salę, bet nemačiau ten jokio paveikslo.“ Čia mokytojai parūpo, kodėl nenaudojame religinių atvaizdų. Zuzana perskaitė Psalmyno 115:4-8 ir Išėjimo 20:4. Mokytoja nusistebėjo: „Tai kažin kodėl mūsų bažnyčios pilnos šventų paveikslų, jeigu Biblija tai smerkia?“

Į mokinių klausimus Zuzana atsakinėjo 40 minučių. Kai pasiūlė, gal kas norėtų pažiūrėti filmą Gydymas be kraujo — išsprendžiamas uždavinys, visa klasė suūžė: „Aišku, norime!“ Mokytoja rytojaus dienai paskyrė tam laiką. Po filmo Zuzana dar paaiškino, kokie gydymo metodai kai kuriems liudytojams priimtini. Čia mokytoja įsiterpė: „Nežinojau, kad medicinoje yra tiek daug alternatyvų ir kad geriausia apsieiti be kraujo perpylimo. Ar šitaip gydomi tik Jehovos liudytojai?“ Išgirdusi, kad taip gali gydytis visi, kas nori, mokytoja pasakė: „Dabar, kai pas mane ateis Jehovos liudytojai, tikrai pasišnekėsiu.“

Nors iš pradžių Zuzana ruošėsi pateikti referatą per 20 minučių, viskas truko tris valandas. Dar  po savaitės apie savo bažnyčią bei religines pažiūras kalbėjo kiti mokiniai. Juos irgi apipylė klausimais, bet pakovoti už tikėjimą jie nesugebėjo. Mokytoja papriekaištavo: „Kodėl negalit apginti savo tikėjimo kaip jūsų bendraklasė Jehovos liudytoja?“

„Jie juk gilinasi į Bibliją, o mes ne“, — nuskambėjo atsakymas.

Atsigręžusi į Zuzaną mokytoja tarė: „Išties matau, kad kruopščiai studijuojat Bibliją ir stengiatės daryti, kas joje prisakyta. Šaunuoliai!“

Tąkart, kai apie Jehovos liudytojus buvo kalbama neteisybė, Zuzana, aišku, galėjo nuleisti viską negirdomis. Bet ji ryžosi prabilti. Čia ji sekė įkvepiančiu vienos izraelitų mergaitės pavyzdžiu. Tą mergaitę (beje, nežinome nė kuo ji vardu) pagrobė sirai ir ji atsidūrė karvedžio Naamano namuose. Matydama Naamaną sergant baisia odos liga, jaunoji izraelitė netylėjo. „Kad nueitų mano šeimininkas Samarijon pas pranašą, — kalbėjo ji savo šeimininkei, — jis išgydytų jo raupsus.“ Mergaitė negalėjo susilaikyti neliudijusi apie tikrąjį Dievą. Ir viskas baigėsi tuo, kad Naamanas, jos šeimininkas, tapo Jehovos garbintoju (2 Kar 5:3, 17).

Panašiai ir Zuzana negalėjo neliudyti apie Jehovą ir jo garbintojų bendruomenę. Drąsiai gindama savo tikėjimą nuo neteisingų kaltinimų, Zuzana pakluso Biblijos priesakui: „Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai“ (1 Pt 3:15, Brb). O pats ar esi pasiruošęs ginti savo tikėjimą? Ir jeigu atsiranda proga, — ar ja pasinaudoji?

[Iliustracija 17 puslapyje]

Kuo gali pasinaudoti gindamas savo tikėjimą