Laiško romiečiams apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Laiško romiečiams apžvalga
APAŠTALAS Paulius, prieš grįždamas iš trečios misionieriškosios kelionės, apie 56-uosius mūsų eros metus kuriam laikui sustoja Korinto mieste. Jis žino, kad Romoje gyvenančių krikščionių žydų ir nežydų požiūris kai kuriais tikėjimo klausimais skiriasi. Norėdamas juos visiškai suvienyti Kristuje, nutaria parašyti jiems laišką.
Paulius romiečiams aiškina, kokiu pagrindu žmogus gali būti pripažintas teisiu ir kaip jis turėtų gyventi. Laiškas padeda geriau pažinti Dievą ir jo Žodį. Taip pat jame daug kalbama apie neužtarnautą Dievo malonę, pabrėžiamas Kristaus, kaip Gelbėtojo, vaidmuo (Hbr 4:12).
KAIP DIEVO TARNAI NUTEISINAMI?
„Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, — rašo Paulius, — o nuteisinami dovanai [Dievo] malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Toliau Paulius sako: „Žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų“ (Rom 3:23, 24, 28). Per tikėjimą Atpirkėjo „teisiu darbu“ yra ‘nuteisinami’ ir pateptieji krikščionys, ir „milžiniškos minios“ nariai, dar vadinami „kitomis avimis“. Pirmieji pašaukiami valdyti kartu su Kristumi danguje, o antriesiems, kaip Dievo draugams, atsiveria kelias pereiti „didį sielvartą“ (Rom 5:18; Jok 2:21-24; Apr 7:9, 14; Jn 10:16; Mt 25:46).
„Gal darysime nuodėmes, jei esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje?! — klausia Paulius ir toliau pats atsako: — Nieku būdu!“ Žmogus, kaip aiškina apaštalas, yra vergas to, kurio klauso, „ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar klusnumas, vedantis į teisumą“ (Rom 6:15, 16). „Jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite“, — sako jis (Rom 8:13).
Atsakymai į klausimus:
1:24-32. Ar čia rašoma apie žydų ar apie pagonių moralinį sugedimą? Nors tai, ką Paulius čia rašė, galėjo tikti ir vieniems, ir antriems, apaštalas turėjo omenyje izraelitus, jau nuo senovės nepaklusdavusius Dievui. Teisingus Jehovos nuostatus jie žinojo, bet „nesirūpino pažinti Dievą“, todėl ir buvo smerktini.
3:24, 25. Kaip galėjo „Kristaus Jėzaus atpirkimas“ padengti „nuodėmes, padarytas anksčiau“, kol išpirka dar nebuvo sumokėta? Pirmoji pranašystė apie Mesiją, užrašyta Pradžios 3:15, pildėsi 33 m. e. m., kai Jėzus mirė ant kančių stulpo (Gal 3:13, 16). Bet, Jehovos požiūriu, jau nuo pat tos akimirkos, kai jis paskelbė aną pranašystę, išpirka buvo tarytum sumokėta, — argi kas galėjo Dievui sukliudyti žodį tesėti? Taigi Adomo palikuonims, tikintiems kadaise duotu pažadu, Jehova galėjo nuodėmes atleisti dėl būsimos Jėzaus Kristaus aukos. Išpirka taip pat yra pagrindas prikelti žmones, mirusius iki Kristaus (Apd 24:15).
6:3-5. Ką reiškia būti pakrikštytam Kristuje Jėzuje ir pakrikštytam jo mirtyje? Kai Jehova patepa Kristaus sekėją šventąja dvasia, jis yra suvienijamas su Kristumi ir tampa bendruomenės, prilygintos Kristaus kūnui, nariu; šitos bendruomenės Galva, kaip žinia, yra pats Kristus (1 Kor 12:12, 13, 27; Kol 1:18). Tai ir reiškia būti pakrikštytam Jėzuje Kristuje. Pateptieji krikščionys dar yra „pakrikštyti [Jėzaus] mirtyje“: gyvena pasiaukojamai ir atsisako amžinojo gyvenimo žemėje vilties. Todėl jų mirtis, nors ir neturi išperkamosios vertės, yra tarsi aukos mirtis, panaši kaip Jėzaus. Krikštas Jėzaus mirtyje užsibaigia, kai pateptasis krikščionis miršta ir yra prikeliamas gyventi danguje.
7:8-11. Kaip suprasti, kad nuodėmė ‘per įsakymus gavo progą’? Įstatymas padėjo žmonėms suprasti, kas yra nuodėmė, ir įsisąmoninti savo nuodėmingumą. Daugiau nuodėmės apraiškų iškilo aikštėn ir daugiau asmenų suprato esą nusidėjėliai. Todėl ir galima sakyti, kad per Įstatymą nuodėmė gavo progą.
Ko pasimokome:
1:14, 15. Gerąją naujieną uoliai skelbti turime dėl įvairių priežasčių. Viena — kad esame skolingi žmonėms, atpirktiems Jėzaus krauju, ir jaučiame pareigą padėti jiems dvasiškai.
1:18-20. Neregimosios Dievo ypatybės įžvelgiamos iš kūrinijos, todėl bedieviai ir neteisingi žmonės yra „nepateisinami“.
2:28; 3:1, 2; 7:6, 7. Žodžius, kurie žydams gali atrodyti užgaulūs, Paulius paskui sušvelnina. Tai moko mus būti taktiškus ir supratingus, kai reikia aptarti opius klausimus.
3:4. Jei žmogaus žodžiai ir prieštarauja tam, kas pasakyta Dievo Žodyje, mums „Dievas išlieka tiesakalbis“: elgiamės, kaip jis liepia, ir pasitikime Biblija. Uoliai skelbdami žinią apie Karalystę ir dirbdami mokinių ruošimo darbą, Dievo teisumu padedame įsitikinti ir kitiems.
4:9-12. Dievas įskaitė Abraomui tikėjimą teisumu ne tada, kai šis, jau sulaukęs 99-erių, buvo apipjaustytas, o gerokai anksčiau (Pr 12:4; 15:6; 16:3; 17:1, 9, 10). Tai aiškiai byloja, ko, Dievo požiūriu, reikia, kad žmogus galėtų būti jo pripažintas teisiu.
4:18. Viltis ir tikėjimas neatsiejami. Tikėjimas netgi pagrįstas viltimi (Hbr 11:1).
5:18, 19. Logiškai paaiškinęs, kuo Jėzus panašus į Adomą, Paulius glaustai išdėsto, kodėl vienas žmogus galėjo „savo gyvybę atiduoti kaip išpirką už daugelį“ (Mt 20:28). Mums, evangelizuotojams, verta iš Pauliaus pasimokyti logiško argumentavimo ir glaustos minčių raiškos (1 Kor 4:17).
7:23. Tokie kūno nariai kaip rankos, kojos ir liežuvis gali ‘paversti mus belaisviais nuodėmės įstatymo’, taigi žiūrėkime, kad nenaudotume jų tam, kam nereikia.
8:26, 27. Jeigu atsiduriame tokioje keblioje padėtyje, kad nė nežinome, ko melsti, „pati Dvasia užtaria mus“. Jehova, „maldos klausytojas“, tada priima savo Žodyje užrašytas atitinkamas maldas, tarsi jos būtų mūsų pačių (Ps 65:2, Jr).
8:38, 39. Nei didžiausios nelaimės, nei piktosios dvasios, nei jokia žmonių valdžia nesutrukdys Jehovai mūsų mylėti; tegul visa tai nesutrukdo ir mums mylėti Jehovos.
9:22-28; 11:1, 5, 17-26. Daugybė pranašysčių apie Izraelio atkūrimą išsipildo pateptųjų krikščionių bendruomenei, į kurią žmonės pašaukti „ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių“.
10:10, 13, 14. Uoliai darbuotis krikščioniškoje tarnyboje mus skatina meilė Dievui bei artimui, taip pat tvirtas tikėjimas ir kliovimasis Jehovos pažadais.
11:16-24, 33. Kaip nuostabiai „Dievo maloningumas ir griežtumas“ vienas kitą atsveria! Juk taip apie Jehovą ir pasakyta: „Tai Uola! Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi“ (Įst 32:4).
GYVENKIME, KAIP PRIDERA NUTEISINTIEMS
Paulius sako: „Taigi aš raginu jus, broliai, Dievo gailestingumu atnašauti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkamą auką“ (Rom 12:1, Jr). Žodžiu „taigi“ jis pabrėžia, jog tolesnius klausimus aptars remdamasis pirmiau minėtu faktu, — kad krikščionys yra nuteisinami tikėjimu. O klausimai tokie: kaip derėtų vertinti save, kitus ir pasaulietinę valdžią.
„Raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti“, — rašo Paulius. „Meilė tebūna be veidmainystės“, — pataria bendratikiams (Rom 12:3, 9). „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai“ (Rom 13:1). Dėl reikalų, kurie paliekami asmens sąžinei, apaštalas perspėja krikščionis ‘neteisti vieniems kitų’ (Rom 14:13).
Atsakymai į klausimus:
12:20. Kaip suprasti, kad ‘krauname žarijas’ ant priešininko galvos? Biblijos laikais rūdą į krosnį suversdavo ant žarijų ir dar vieną jų sluoksnį užpildavo ant viršaus. Karščiu alsuojančios viršutinės anglys padėdavo tiek įkaitinti metalą, kad jis imdavo lydytis ir priemaišos atsiskirdavo. Panašiai ir mes krauname žarijas ant priešininko galvos: darome jam gera, kad jo kietas nusistatymas, vaizdžiai tariant, išsilydytų ir atsiskleistų gerosios savybės.
12:21. Kaip mes ‘nugalime pikta gerumu’? Viena — tai be baimės skelbiame gerąją naujieną apie Karalystę ir nesustosime tol, kol Jehova pasakys, jog darbas baigtas (Mk 13:10).
13:1. Kokia prasme viešosios valdžios yra „Dievo nustatytos“? Pasaulietinės valdžios „Dievo nustatytos“ ta prasme, kad Dievas leidžia joms viešpatauti, o kai kurias yra iš anksto numatęs. Biblijoje, kaip žinia, užrašyta ne viena pranašystė apie valdovus.
Ko pasimokome:
12:17, 19. Jeigu pradėtume kerštauti, patys imtumės to, ką iš tikrųjų reikia atiduoti į Jehovos rankas. Kaip būtų akiplėšiška ‘atmokėti piktu už pikta’!
14:14, 15. Neliūdinkime brolio ir neverskime jo suklupti dėl mūsų siūlomo maisto ar gėrimo.
14:17. Dievo malonė nelabai priklauso nuo to, ką valgome, geriame arba kokio valgio ir gėrimo atsisakome. Jo malonė neatsiejama nuo teisumo, ramybės, džiaugsmo.
15:7. Būkime bešališki ir kiekvieną nuoširdų tiesos ieškotoją, kuris ateina pas mus į bendruomenę, pasitikime svetingai. Ir žinią apie Karalystę skelbkime neatsižvelgdami į asmenis.
[Iliustracijos 31 puslapyje]
Ar Dievas galėjo atleisti žmonėms nuodėmes Kristaus išpirkos pagrindu dar prieš tai, kai ta išpirka buvo sumokėta?
