Nuo ko turime bėgti
Nuo ko turime bėgti
„Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės?“ (MT 3:7).
1. Paminėk kelis pavyzdžius iš Biblijos, kai žmogus turėjo bėgti.
APIE ką pagalvoji išgirdęs žodį „bėgti“? Galbūt akyse iškyla vaizdas, kaip dailus jaunuolis Juozapas leidžiasi bėgti išsisukęs nuo nedorų Potifaro žmonos vilionių (Pr 39:7-12). O gal mintimis nusikeli į 66-ųjų mūsų eros metų Jeruzalę, iš kurios bėga krikščionys paklusdami Jėzaus perspėjimui: „Kai matysite Jeruzalę, supamą kariuomenės, [...] tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste, teišeina iš jo“ (Lk 21:20, 21).
2, 3. a) Ką iš esmės reiškė perspėjimas, kurį Jonas Krikštytojas davė žydų religiniams vadovams? b) Koks buvo Jėzaus įspėjimas, dar griežtesnis negu Jono?
2 Minėtais atvejais žmogui teko tiesiog imti ir bėgti. Šiandieną tikriesiems krikščionims, kad ir kuriame pasaulio krašte gyventų, irgi žūtbūt reikia bėgti — tik kitokia prasme. Kokia? Atkreipkime dėmesį, ką, vieną sykį kalbėdamas, turėjo omenyje Jonas Krikštytojas. Pasižiūrėti, ką Jonas daro, atėjo savimi pasitikintys žydų religiniai vadovai, kurie nė nemanė atgailauti. Paprastą liaudį, susirinkusią krikštytis atgailos krikštu, jie niekino. Šiems veidmainiams Jonas pasakė tiesiai į akis: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite atsivertimą liudijančių vaisių!“ (Mt 3:7, 8).
3 Žodį „bėgti“ Jonas pavartojo ne paraidine prasme. Jis perspėjo apie artėjantį teismą, rūstybės dieną. Religiniams vadovams jis aiškiai pasakė, kad jeigu nenori tą dieną pražūti, privalo duoti tikros atgailos vaisių. Pats Jėzus vėliau demaskavo tuos religininkus, mat jų žudikiškos užmačios bylojo, kad jų tėvas iš tikrųjų yra Velnias (Jn 8:44). Jėzus irgi vadino juos „angių išperomis“ ir perspėdamas dar griežčiau nei Jonas paklausė: „Kaip jūs pabėgsite nuo pasmerkimo į Geheną?“ (Mt 23:33, NW). Ką Jėzus norėjo pasakyti žodžiu „Gehena“?
4. Ką Jėzus norėjo pasakyti žodžiu „Gehena“?
4 Gehena buvo vadinama slėni vieta už Jeruzalės sienų, kur degindavo šiukšles ir gyvulių kaulus. Jėzus apie Geheną prakalbo kaip apie amžinosios mirties simbolį. (Žiūrėk straipsnelį 27 puslapyje.) Klausdamas, negi anie religininkai pabėgs nuo pasmerkimo į Geheną, jis leido suprasti, kad visas jų luomas užsitraukė amžiną pražūtį (Mt 5:22, 29, NW).
5. Kaip istorija liudija, kad Jono ir Jėzaus perspėjimas pasitvirtino?
5 Persekiodami Jėzų ir jo mokinius žydų vadovai dar papildė savo nuodėmių saiką. Paskui, kaip Jonas ir Jėzus buvo perspėję, atėjo Dievo rūstybės diena. Tąkart „besiartinanti rūstybė“ turėjo ištikti tik vieną kraštą, Judėją su Jeruzale, taigi žmogus galėjo iš ten tiesiog imti ir pabėgti. Rūstybė išsiliejo 70 m. e. m., kai romėnų kariuomenė sugriovė Jeruzalę ir jos šventyklą. Tokio „suspaudimo“ Jeruzalė dar niekada nebuvo patyrusi. Aibė gyventojų žuvo arba pateko į nelaisvę. Bet tai tebuvo pirmavaizdis didesnės pražūties, ištiksiančios daugybę krikščionijos pasaulio ir kitų religijų žmonių (Mt 24:21).
Rūstybė, nuo kurios dar reikės bėgti
6. Kas ėmė rastis pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenėje?
6 Kai kurie pirmojo amžiaus krikščionys tapo atskalūnais ir net įgijo šalininkų (Apd 20:29, 30). Jėzaus apaštalai savo dienomis dar ‘sulaikė’ tokią atskalūnybę, bet po jų mirties atsirado daug netikros krikščionybės sektų. Šiais laikais yra šimtai tarpusavyje nesutariančių konfesijų, kurios skelbiasi esančios krikščioniškos. Biblijoje išpranašauta, kad atsiras krikščionijos dvasininkų luomas, ir jam taikomi tokie žodžiai: „nedorybės žmogus“ ir „pražūties sūnus“, kurį „Viešpats Jėzus sunaikins [...] ir sutriuškins savo didingu atėjimu“ (2 Tes 2:3, 6-8).
7. Kodėl krikščionijos dvasininkų luomą tinka pavadinti „nedorybės žmogumi“?
7 Krikščionijos dvasininkų nedorybė pasireiškia tuo, kad jie milijonus žmonių suvedžioja propaguodami, kas nesiderina su Biblija: skleidžia klaidingas doktrinas, skatina švęsti nekrikščioniškas šventes, pritaria blogiems darbams. Kaip kadaise Jėzaus pasmerktų religinių vadovų, taip šiandien tų, kurie priklauso „pražūties sūnaus“ luomui, laukia amžina pragaištis, be prikėlimo vilties (2 Tes 1:6-9). O kaip su tais žmonėmis, kurie yra krikščionijos ir kitų religijų dvasininkų suklaidinti? Atsakymą sužinosime pasigilinę, kaip įvykiai klostėsi nuo 607 m. p. m. e., kai Jeruzalė buvo pirmą kartą sugriauta.
„Bėkite iš Babilono“
8, 9. a) Ką ištremtiems į Babiloną žydams reiškė pranašiški Jeremijo žodžiai? b) Kokia prasme buvo įmanoma bėgti, kai medai ir persai nugalėjo Babiloną?
8 Artinantis 607-iesiems metams prieš mūsų erą apie būsimą Jeruzalės žūtį skelbė pranašas Jeremijas. Jis taip pat išpranašavo, kad Dievo tauta atsidurs tremtyje, bet po septyniasdešimt metų sugrįš į tėvynę (Jer 29:4, 10). Žydams, ištremtiems į Babiloną, Jeremijo žodžiai reiškė kai ką svarbaus, — kad nevalia susiteršti jokia klaidinga Babilono religija. Šitaip jie bus pasirengę grįžti Jeruzalėn ir atnaujinti tyrą Dievo garbinimą, kai tik ateis tam skirtas laikas. Medai ir persai 539 m. p. m. e. nugalėjo Babiloną ir netrukus Persijos karalius Kyras II paskelbė potvarkį, leidžiantį žydams vykti į Jeruzalę atstatyti Jehovos šventyklos (Ezr 1:1-4).
9 Tūkstančiai žydų priėmė tokį siūlymą ir sugrįžo namo (Ezr 2:64-67). Taip jie pakluso pranašiškam Jeremijo priesakui bėgti — traukti į kitą vietą. (Perskaityk Jeremijo 51:6, 45, 50.) Ne visiems žydams aplinkybės leido keliauti tolimą kelią iki Jeruzalės ir Judo. Pasilikusieji Babilone, pavyzdžiui, senyvas pranašas Danielius, iš širdies palaikydami Jeruzalėje atkurtą tyrą garbinimą ir šalindamiesi neteisingos Babilono religijos, irgi buvo Dievo laiminami.
10. Dėl kokių „šlykštybių“ kalta „didžioji Babelė“?
10 Šiandieną milijardai pasaulio gyventojų yra išpažinėjai klaidingų religijų, kurių šaknys siekia senovės Babiloną (Pr 11:6-9). Drauge paėmus, visos tos religijos vadinamos „didžiąja Babele, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“ (Apr 17:5). Nuo seniausių laikų neteisinga religija remia politinius vadovus. Ji atsakinga už tokias „šlykštybes“ kaip karai, per kuriuos ‘žemėje nužudyta’ šimtai milijonų žmonių (Apr 18:24). Bažnyčios vadovų toleruojama dvasininkų pedofilija ir kitoks seksualinis palaidumas — tai irgi „šlykštybės“. Argi reikia stebėtis, kad Jehova Dievas greit išvalys šį pasaulį nuo klaidingos religijos? (Apr 18:8)
11. Kokią pareigą jaučia tikrieji krikščionys, kol tebėra didžioji Babelė?
11 Tai žinodami tikrieji krikščionys jaučia pareigą perspėti didžiosios Babelės narius. Viena, kaip galime juos perspėti, — platinti Bibliją ir ją aiškinančius spaudinius, kuriuos leidžia „ištikimas ir protingas vergas“, Jėzaus paskirtas tiekti dvasinį peną „reikiamu metu“ (Mt 24:45, Jr). Jei žmogus susidomi skelbiama žinia, jam suteikiama pagalba — vedamos Biblijos studijos. Tikimės, jog studijuotojas suvoks, kad reikia, kol dar nevėlu, ‘bėgti iš Babilono’ (Apr 18:4).
Bėkime nuo stabmeldystės
12. Kaip Dievas žiūri į atvaizdų ir stabų garbinimą?
12 Atgrasus yra ir didžiosios Babelės paprotys garbinti atvaizdus bei stabus. Dievas juos vadina „bjauriais dalykais“ (Įst 29:16 [29:17, Brb]). Visi, kurie nori pelnyti Dievo malonę, privalo šalintis stabmeldystės. Jis juk sako: „Aš esu Viešpats [„Jehova“, NW], tai mano vardas. Savo garbės neperleisiu kitam, nei savo šlovės stabams“ (Iz 42:8).
13. Nuo kokios užmaskuotos stabmeldystės turime bėgti?
13 Dievo Žodis sako, jog esama ir užmaskuotos stabmeldystės. Štai Biblijoje stabmeldyste vadinamas net ir godumas (Kol 3:5). Čia turimas omenyje neleistinas geismas, pavyzdžiui, svetimo turto gviešimasis (Iš 20:17). Kadaise vienas angelas, dabar vadinamas Šėtonu ir Velniu, ėmė geisti to, kas jam nepriklausė, — užsinorėjo prilygti Aukščiausiajam ir būti garbinamas (Lk 4:5-7). Jis pradėjo maištauti prieš Jehovą ir sugundė Ievą užsigeisti to, ką Dievas draudė. Adomas, galima sakyti, irgi pasielgė kaip stabmeldys: kai teko rinktis, ar paklusti mylinčiam dangiškajam Tėvui, ar pasiduoti savanaudiškam norui bet kokia kaina likti su žmona, jis davė valią savo troškimams. Skirtingai nei čia paminėti maištininkai, kiekvienas, kas nori pabėgti nuo Dievo rūstybės, privalo būti besąlygiškai jam atsidavęs ir saugotis visokio godumo.
„Bėkite nuo paleistuvystės“
14—16. a) Kodėl Juozapas yra geras dorumo pavyzdys? b) Ką turime daryti, jei kyla netyras geismas? c) Kokių dalykų turime šalintis, jeigu esame pasiryžę bėgti nuo paleistuvystės?
14 Perskaityk 1 Korintiečiams 6:18. Kai Potifaro žmona bandė Juozapą suvilioti, jam iš tiesų teko nuo jos bėgti. Kokį gerą pavyzdį krikščionims, tiek vienišiems, tiek susituokusiems, jis paliko! Juozapas tokią sąžinę tikriausiai išsiugdė apmąstydamas praeities įvykius, rodančius, kaip Dievas vertina santuokos ryšį. Jei klausai priesako „bėkite nuo paleistuvystės“ (Jr), vengsi visko, kas skatintų aistringai geisti asmens, su kuriuo nesi susituokęs. Juk pasakyta: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė. Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė netikėjimo vaikams“ (Kol 3:5, 6).
15 Įsidėmėkime: „ateina Dievo rūstybė“. Daugelis pasaulio žmonių žadina savo širdyje nederamus geismus ir jiems pasiduoda. Krikščionis, kad jo neužvaldytų netyri geiduliai, turi melsti Dievo pagalbos ir šventosios dvasios. ‘Gyventi dvasia’ padės ir Biblijos studijavimas, krikščionių sueigų lankymas, ryžtas skelbti žmonėms gerąją naujieną. Šitaip mes ‘nepasiduosime kūno geismams’ (Gal 5:16).
16 Štai jeigu įniktume į pornografiją, tikrai gyventume ne dvasia. Krikščioniui nedera skaityti, žiūrėti ar klausytis to, kas sukelia seksualinį jaudulį. Dievo šventiesiems taip pat netinka tarpusavyje mėgautis nešvankiais juokeliais, nepadoriai kalbėti seksualinėmis temomis (Ef 5:3, 4). Šalindamiesi tokių dalykų, parodome savo meilingam Tėvui, kad tikrai norime išvengti jo būsimos rūstybės ir trokštame gyventi teisingame naujajame pasaulyje.
Bėkime nuo „meilės pinigams“
17, 18. Kodėl privalome bėgti nuo „meilės pinigams“?
17 Pirmajame laiške Timotiejui Paulius nurodė, kaip turi elgtis Kristaus sekėjais tapę vergai. Tarnaudami krikščionių namuose kai kurie tikėjosi iš savo šeimininkų materialinės naudos. Bendruomenėje, matyt, buvo ir tokių, kurie mėgino iš šventų dalykų pasipelnyti. Paulius perspėjo, kad niekas nemanytų, jog „maldingumas esąs pasipelnymo šaltinis“. Čia blogybių šaknis tikriausiai buvo „meilė pinigams“, galinti sugadinti bet kurį — ir turtuolį, ir vargšą (1 Tim 6:1, 2, 5, 9, 10).
18 Gal prisimeni pavyzdžių iš Biblijos, kai asmens santykius su Dievu žlugdė meilė pinigams arba geismas daiktų, ne pačių būtiniausių, kuriuos galima įgyti už pinigus? (Joz 7:11, 21; 2 Kar 5:20, 25-27) Paulius Timotiejų ragino: „Tu, Dievo žmogau, bėk nuo tų dalykų! Verčiau vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą“ (1 Tim 6:11). Šiam raginimui privalo paklusti kiekvienas, kas nori išsigelbėti rūstybės dieną.
Bėk nuo „jaunatvės aistrų“
19. Kas jaunuolius gali apsaugoti?
19 Perskaityk Patarlių 22:15. Kvailumas, slypintis jaunuolio širdyje, lengvai gali nuvesti jį į klystkelį. Nuo to apsaugo Biblija pagrįstas drausminimas. Daugybė jaunų krikščionių, kurių tėvai nėra Jehovos liudytojai, patarimų ieško Biblijoje ir stengiasi taikyti jos principus, taip pat dedasi širdin išmintingus brandžių bendratikių žodžius. Kad ir iš kieno lūpų išgirstų Šventuoju Raštu grindžiamų pamokymų, jaunuolis, jų paisydamas, bus laimingas jau dabar ir ateityje (Hbr 12:8-11).
20. Kaip galima pabėgti nuo „jaunatvės aistrų“?
20 Perskaityk 2 Timotiejui 2:20-22. Dažno jaunuolio širdis, nesulaukusi deramo drausminimo, palinko į tokius kvailumo klystkelius kaip bandymas iškilti virš kitų, godumas, ištvirkavimas, meilė pinigams, malonumų vaikymasis. Visa tai yra „jaunatvės aistros“, nuo kurių Biblija ragina mus bėgti. Jaunam krikščioniui tikrai pavyks pabėgti, jei saugosis blogos įtakos visur, kur tik jos esama. Ypač naudinga, kaip liepia Dievas, ugdytis krikščioniškas savybes drauge „su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties“.
21. Kokį viltingą pažadą Jėzus Kristus davė sekėjams, savo kaimenės avims?
21 Jeigu mes, ir jauni, ir senyvo amžiaus, nesileidžiame niekieno suvedžiojami, vadinasi, tikrai trokštame būti tarp avims prilygintų Jėzaus sekėjų, kurie ‘bėga nuo svetimųjų balso’ (Jn 10:5). Tačiau kad išsigelbėtume Dievo rūstybės dieną, reikia ne tik bėgti nuo žalingų dalykų. Taip pat turime vytis, kas gera, — ugdytis taurias savybes. Apie septynias tokias dorybes pakalbėsime kitame straipsnyje. Į tai pasigilinti verta. Juk žinome viltingą paties Jėzaus pažadą: „Aš [savo avims] duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10:28).
Kaip atsakysi?
• Kokį perspėjimą iš Jėzaus išgirdo religiniai vadovai?
• Kas milijonams žmonių gresia?
• Nuo kokios užmaskuotos stabmeldystės turime bėgti?
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 8, 9 puslapiuose]
Apie ką pagalvoji išgirdęs žodį „bėgti“?
