Tarnyba po namus — įveikiamas uždavinys

„Pasitikėdami Dievu, mes drąsiai skelbėme Dievo Evangeliją, nors kova buvo smarki“ (1 TES 2:2).

1. Ką Jeremijui teko įveikti ir kaip jis tai pajėgė?

JEREMIJAS buvo toks pat žmogus kaip ir mes. Jehovos įpareigotas tarnauti „pranašu tautoms“, jis sudejavo: „Ak, Viešpatie Dieve! Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“ Bet, pasikliaudamas Jehova, šią užduotį priėmė (Jer 1:4-10). Daugiau kaip keturiasdešimt metų Jeremijas turėjo pakęsti žmonių abejingumą, pajuokas, buvo tautiečių atstumtas, net patyrė fizinį smurtą (Jer 20:1, 2). Kartais jis jau norėdavo nuleisti rankas. Vis dėlto nepasidavė. Ištvermingai skelbė žinią, kurios mažai kas klausė. Dievo stiprinamas Jeremijas padarė tiek, kiek savo jėgomis niekaip nebūtų įstengęs. (Perskaityk Jeremijo 20:7-9.)

2, 3. Kodėl galima sakyti, kad Dievo tarnams šiais laikais tenka panašus uždavinys kaip Jeremijui?

² Ir šiais laikais dažnam Dievo tarnui Jeremijo jausmai nesvetimi. Galbūt kadaise nė neprisileidome minties, kad gerąją naujieną skelbsime po namus. Patys sau tarėme: „Šito niekada negalėsiu daryti.“ Vėliau supratome — Jehova nori, kad skelbtume.  Taigi nugalėjome baimę ir ėmėmės tarnybos. Bet ir paskui dėl tam tikrų aplinkybių šis darbas vienu ar kitu metu galėjo rodytis ne pagal jėgas. Pradėti skelbti gerąją naujieną po namus ir nesiliauti šitaip jos garsinus, iki ateis galas, — tikrai nemenkas uždavinys (Mt 24:13).

³ Gal jau kurį laiką su Jehovos liudytojais studijuoji Bibliją ir lankai bendruomenės sueigas, tik nesiryžti skelbti gerosios naujienos po namus? O gal esi krikštytas liudytojas, bet eiti į tarnybą po namus tau sunku, nors sveikata ir leidžia? Žinok, jog įvairiausią gyvenimo patirtį turintys žmonės tau paliudys, kad skelbti žinią po namus nėra per sunki užduotis. Jehovos padedamas, ir pats tuo įsitikinsi.

Kaip įgauti drąsos

4. Iš kur Paulius sėmėsi drąsos skelbti gerąją naujieną?

⁴ Be abejo, supranti, kad pasaulinis evangelizacijos darbas atliekamas ne žmogaus jėgomis ir išmintimi, o Dievo dvasia (Zch 4:6). Tą patį galima pasakyti ir apie kiekvieno krikščionio tarnybą (2 Kor 4:7). Štai apaštalas Paulius primindamas vieną atsitikimą, kai misionieriškoje kelionėje su savo bendražygiu buvo priešininkų užpulti, rašė: „Nukentėję bei patyrę nuoskaudų Filipuose, pasitikėdami Dievu, mes drąsiai skelbėme Dievo Evangeliją, nors kova buvo smarki“ (1 Tes 2:2; Apd 16:22-24). Galbūt sunku įsivaizduoti, kad Pauliui, tokiam uoliam skelbėjui, kartais tekdavo tarnyboje kovoti pačiam su savimi. Bet, kaip ir visi mes, apaštalas turėjo pasikliauti Jehova. Tik šitaip jis įgavo drąsos skelbti gerąją naujieną. (Perskaityk Efeziečiams 6:18-20.) Kaip galėtume sekti Pauliaus pavyzdžiu?

5. Kas padėtų įgauti drąsos skelbti gerąją naujieną?

⁵ Viena, kas padeda įsidrąsinti skelbti žinią, — tai malda. „Aš meldžiu, kad gebėčiau kalbėti su įsitikinimu, meldžiu, kad pavyktų pasiekti žmogaus širdį, meldžiu, kad tarnyboje netrūktų džiaugsmo. Juk tai Jehovos darbas, ne mūsų, todėl be jo pagalbos nieko neišeitų“, — sako viena sesuo, pionierė (1 Tes 5:17). Visi turime nuolat melsti Dievą, kad savo šventąja dvasia padėtų drąsiai skelbti gerąją naujieną (Lk 11:9-13).

6, 7. a) Kokį regėjimą Ezechielis gavo ir ką jis reiškė? b) Ko Dievo tarnai šiandieną iš Ezechielio regėjimo pasimoko?

⁶ Kas dar mums įkvėptų drąsos kalbėti? Pažiūrėkime Ezechielio knygą. Pranašas gavo tokį regėjimą: Jehova įteikia jam ritinį, iš abiejų pusių prirašytą „raudų, aimanų ir dejonių“, ir liepia jį suvalgyti. Dievas taria: „Maitinkis šiuo ritiniu, kurį tau duodu, ir pripildyk juo savo skrandį.“ Ką šis regėjimas reiškė? Žinią, skirtą garsinti viešumoje, Ezechielis turėjo pats iki galo perprasti ir įsisąmoninti, gerte sugerti, kad paliestų jo giliausius jausmus. Pranašas toliau pasakoja: „Aš valgiau, ir mano burnoje [ritinys] tapo saldus tartum medus.“ Dievo žinią Ezechielis skelbė su tikru pasimėgavimu — lyg medumi gardžiuodamasis. Ir nors toji žinia daug kam buvo nemiela ir žmonės nenorėjo klausyti, Ezechielis suprato, kad atstovauti Jehovai ir vykdyti Dievo pavestą užduotį jam yra didelė garbė. (Perskaityk Ezechielio 2:8—3:4, 7-9.)

⁷ Dievo tarnai šiandieną pasimoko iš Ezechielio regėjimo kai ko svarbaus. Žinia, kurią skelbiame, daugeliui irgi rodosi nemiela ir jie mūsų pastangų nevertina. Taigi kad nepamirštume, kokia garbinga yra Dievo skirtoji tarnyba, privalome gerai dvasiškai maitintis. O norint Šventojo Rašto žodžius sugerti ir įsisąmoninti, neužtenka tik perbėgti akimis vieną kitą puslapį arba priešokiais pastudijuoti. Pagalvok: ar neturėtum stengtis Bibliją skaityti labiau įsigilindamas ir tai daryti kuo reguliariau? Ar panašiai nepagerintum  asmeninių studijų? O gal galėtum dažniau apmąstyti, ką perskaitęs? (Ps 1:2, 3)

Kaip tarnyboje pradėti pokalbį

8. Kaip kai kuriems skelbėjams tarnyboje po namus yra lengviau pradėti su žmogumi pokalbį?

⁸ Tarnyboje po namus daugeliui skelbėjų sunkiausia padaryti pradžią — užmegzti pokalbį su šeimininku. Tiesa, yra teritorijų, kur pradėti pokalbį išties nelengva. Kai kurie skelbėjai atėję pas žmogų jaučiasi smagiau, jeigu turi iš anksto apgalvoję pirmuosius sakinius ir, kai juos pasako, įteikia lankstinuką (taip daryti siūloma čia pat rėmelyje). Asmens dėmesį galbūt patrauks lankstinuko pavadinimas arba spalvinga iliustracija. Čia bus proga trumpai paaiškinti, kodėl užėjome, ir iškelti kokį nors klausimą. Arba galima šeimininkui parodyti tris keturis lankstinukus ir pasiūlyti išsirinkti, kuris labiausiai domintų. Suprantama, mūsų tikslas yra ne tik platinti lankstinukus ar siūlyti juos prie kiekvienų durų, bet užmegzti pokalbį viena ar kita Šventojo Rašto tema, kad galėtume pereiti prie Biblijos studijų.

9. Kodėl svarbu gerai pasiruošti?

⁹ Kad ir kaip tarnyboje po namus ketini pradėti pokalbį, užtikrintas ir kupinas  entuziazmo būsi tik jeigu gerai pasiruošei. Štai vienas pionierius aiškina: „Stropiai pasiruošęs aš patiriu daugiau džiaugsmo. Tada negaliu tylėti — noriu su pašnekovu pasidalyti tuo, ką turiu mintyse.“ Kitas pionierius sako: „Kai gerai susipažįstu su leidiniais, kuriuos siūlysiu, labai laukiu progos panaudoti juos tarnyboje.“ Nors verta ir tylomis peržiūrėti, ką kalbėsi, daugelis įsitikino, jog kur kas naudingiau parepetuoti balsu. Šitaip galima duoti Jehovai, kas geriausia (Kol 3:23; 2 Tim 2:15).

10. Ko reikia, kad lauko tarnybos sueigos būtų praktiškos ir naudingos?

¹⁰ Eidami per namus daugiau nuveiksime ir labiau džiaugsimės, jeigu prieš tai lauko tarnybos sueigoje gausime praktiškų patarimų. Kartais dienos citata tiesiogiai pasako kai ką apie evangelizacijos darbą. Tada galima ją perskaityti ir trumpai pakomentuoti. Bet brolis, vedantis lauko tarnybos sueigą, dar turėtų spėti aptarti ir pademonstruoti paprastą, vietinei teritorijai tinkančią įžangą arba paaiškinti kitus praktinius dalykus, kuriuos tarnyboje galima tuojau pritaikyti. Čia susirinkusiems skelbėjams tai padės veiksmingiau liudyti tiesą. Vyresnieji ir kiti, kas šias sueigas veda, iš anksto gerai pasiruošę gebės viską išdėstyti neviršydami nustatyto laiko (Rom 12:8).

Būkime geri klausytojai

11, 12. Kodėl skelbėjams, norintiems, kad geroji naujiena paliestų žmogaus širdį, reikia mokėti jį išklausyti ir atjausti? Duok pavyzdžių.

¹¹ Tarnyboje užmegzti pokalbį su žmogumi ir pasiekti jo širdį padės ne tik geras pasiruošimas, bet ir nuoširdus dėmesys. O viena, iš ko bus matoma, jog mums tikrai rūpi pašnekovo gerovė, — tai noras jį išklausyti. Štai vienas keliaujantysis prižiūrėtojas sako: „Jeigu žmogų kantriai ir noriai išklausai, parodai, kad jis tau iš tiesų rūpi, ir tai jį patraukia.“ Leisdamas pašnekovui išsipasakoti ir jį atjausdamas, gali rasti kelią į širdį. Apie tai byloja tolesnis pavyzdys iš Prancūzijos.

¹² Atvirame laiške, išspausdintame Sent Etjeno laikraštyje Le Progrès, viena moteris pasakoja, kad labai sielvartavo netekusi trijų mėnesių dukrytės. Ir štai į duris pasibeldė du nepažįstamieji. „Iškart supratau, kad tai Jehovos liudytojai, — rašo ji. — Norėjau mandagiai atsisakyti pokalbio, bet dėmesį patraukė jų siūloma brošiūra, mat gvildeno klausimą, kodėl Dievas leidžia žmonėms kentėti. Nusprendžiau pasikviesti juos į vidų ir nuneigti jų argumentus. [...] Liudytojai išbuvo valandą suvirš. Jie išklausė mane su didžia atjauta ir, kai jau buvo susiruošę eiti, jaučiausi kur kas geriau, todėl sutarėme, kad vėl apsilankys“ (Rom 12:15). Vėliau ši moteris sutiko studijuoti Bibliją. Čia vertas dėmesio yra faktas, kad iš pirmo liudytojų vizito ji prisiminė ne tai, ką svečiai kalbėjo, o kaip atidžiai jos klausėsi.

13. Kaip mes, gerosios naujienos skelbėjai, galime prie pašnekovo prisitaikyti?

¹³ Gailiaširdiškai pašnekovo klausydami, mes žmogui leidžiame išpasakoti savo bėdas, dėl kurių jam ir reikia Dievo Karalystės. Tada suprantame, kas jį slegia, ir Šventojo Rašto žinią galime paskelbti taikliais žodžiais. Turbūt pastebėjai, kad geri evangelizuotojai daugiausia yra atidūs klausytojai (Pat 20:5). Tarnyboje sutiktas asmuo jiems išties rūpi. Užsirašo ne tik jo vardą ir adresą, bet ir kuo jis domisi, kokie jo poreikiai. Jeigu kas iškelia konkretų klausimą, jie paieško daugiau informacijos ir netrukus užeina pasidalyti tuo, ką išsiaiškinę. Šie Karalystės skelbėjai, sekdami apaštalo Pauliaus pavyzdžiu, stengiasi prie pašnekovo prisitaikyti. (Perskaityk 1 Korintiečiams 9:19-23.) Toks rūpinimasis, „širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo“ atspindys, gerąją  naujieną daro žmogui patrauklią (Lk 1:78).

Išlaikykime teigiamą požiūrį

14. Ko reikia, kad savo tarnybą atliktume, kaip Jehovos garbintojams dera?

¹⁴ Jehova davė mums valios laisvę ir taip parodė gerbiąs mūsų orumą. Visagalis nė vieno neverčia jam tarnauti, bet stengiasi patraukti žmones savo meile ir laimina tuos, kurie vertina jo nuostabias dovanas (Rom 2:4). Todėl kaskart, kai apie savo tikėjimą kam nors liudijame, turime gerąją naujieną pateikti taip, kaip gailestingojo Dievo tarnams ir dera (2 Kor 5:20, 21; 6:3-6). Čia mums uždavinys yra tarnyboje žiūrėti į žmones teigiamai. Kas padėtų tokį požiūrį išlaikyti?

15. a) Ką Jėzus pamokė apaštalus daryti, jeigu asmuo neklausys žinios? b) Kaip mums būtų lengviau sutelkti dėmesį į vertų žmonių paieškas?

¹⁵ Jėzus savo sekėjus pamokė pernelyg nesirūpinti, jeigu kas žinios neklausys, o tiesiog atsidėjus ieškoti vertų žmonių. (Perskaityk Mato 10:11-15.) Taip daryti mums bus lengviau, jei nusistatysime nedidelius, pasiekiamus tikslus. Štai vienas brolis save palygina su aukso ieškotoju. Jis dažnai sako: „Tikiuosi, šiandien aptiksiu grynuolį.“ Kitas brolis turi tikslą „kas savaitę rasti bent po vieną žmogų, kuris gerąją naujieną atidžiai išklausytų, ir po kelių dienų vėl pas jį užeiti žadinti susidomėjimo“. Kai kurie skelbėjai stengiasi kiekvienam pašnekovui, jei įmanoma, perskaityti bent vieną Šventojo Rašto eilutę. O kokių realių tikslų pats galėtum siekti?

16. Dėl kokių priežasčių mes nepaliaujame skelbti gerosios naujienos?

¹⁶ Tarnybos po namus sėkmę lemia ne vien tai, kaip gyventojai į mūsų skelbiamą žinią atsiliepia. Tyraširdžius žmones į išgelbėjimo kelią kviesti labai svarbu, bet evangelizacijos darbas daromas ir dėl kitų svarbių priežasčių. Kai einame skelbti gerosios naujienos, tokia savo tarnyba rodome Jehovai meilę (1 Jn 5:3). Taip pat apsisaugome nuo kraujo kaltės (Apd 20:26, 27). Perspėjame nedorus žmones, kad „atėjo [Dievo] teismo valanda“ (Apr 14:6, 7). Svarbiausia, visoje žemėje šloviname Jehovos vardą (Ps 113:3). Taigi ar žmonės klausosi ar nesiklauso, Karalystės žinią privalome skelbti be paliovos. Iš tiesų Jehovai malonu matyti, kaip stengiamės garsinti gerąją naujieną (Rom 10:13-15).

17. Ką žmonės netrukus turės pripažinti?

¹⁷ Nors į mūsų evangelizacijos darbą daugelis rimtai nežiūri, greit jiems teks pakeisti nuomonę (Mt 24:37-39). Jehova patikino Ezechielį, kad kai nuosprendžiai, apie kuriuos jis skelbia, bus įvykdyti, maištingi Izraelio namai žinos, jog „tarp jų buvo pranašas“ (Ez 2:5). Dabar, kai Dievas imsis veiksmų prieš šią pasaulio santvarką, žmonės irgi turės pripažinti, kad Jehovos liudytojai viešumoje ir po namus skelbė žinią nuo vienintelio tikrojo Dievo, Jehovos, ir kad tikrai buvo jo atstovai. O kokia garbė mums tarnauti Jehovos vardo liudytojais ir šiais kritiškais laikais garsinti jo žinią! Tad neapleiskime tarnybos po namus. Šitas uždavinys mums, Jehovos stiprinamiems, juk nėra per sunkus.

Kaip atsakysi?

• Kaip galime įgauti drąsos skelbti gerąją naujieną?

• Kaip tarnyboje po namus būtų lengviau pradėti pokalbį?

• Kaip galime žmogui parodyti, kad jis mums tikrai rūpi?

• Kas padėtų tarnyboje išlaikyti teigiamą požiūrį į žmones?

[Studijų klausimai]

[Rėmelis/iliustracija 9 puslapyje]

Pavyzdys, kaip tarnyboje pradėti pokalbį

Pirmas žingsnis:

▪ Pasisveikinęs su šeimininku, įteik jam lankstinuką ir sakyk: „Užėjau pas jus, nes noriu kai ką gera pasakyti šiuo svarbiu klausimu.“

▪ Arba pasiūlyk lankstinuką ir sakyk: „Aš tik trumpam. Noriu žinoti, ką manote tokiu klausimu.“

Jei lankstinuką paima:

▪ Nedarydamas ilgos pauzės, paklausk šeimininką, ką jis mano apie lankstinuko antraštę.

▪ Atidžiai išklausyk; stenkis suprasti, kokia yra asmens pasaulėžiūra. Maloniai padėkok už išsakytas mintis.

Tolesnis pokalbis:

▪ Atsižvelgdamas į tai, kas pašnekovą domina ir kas jam rūpi, perskaityk ir aptark vieną ar kelias Šventojo Rašto eilutes.

▪ Susidomėjusiam žmogui pasiūlyk literatūros ir, jeigu įmanoma, pademonstruok, kaip vyksta Biblijos studijos. Susitarkite, kada vėl užeisi.