Jehova meilingai rūpinasi savo senyvais tarnais

„Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui“ (HBR 6:10).

1, 2. a) Kokios mintys galbūt kyla, kai žvelgi į žilagalvį? b) Kaip Jehova žiūri į pagyvenusius krikščionis?

KAI žvelgi į kurį nors žilagalvį bendratikį, ar prisimeni, kas pasakyta viename Biblijos pasakojime, užrašytame Danieliaus knygoje? Šis pranašas regėjime matė Jehovą Dievą baltais plaukais. Danielius rašė: „Man stebint, buvo pastatyti sostai, ir Ilgaamžis atsisėdo savo soste. Jo drabužis buvo baltas kaip sniegas, o galvos plaukai — tarsi gryna vilna“ (Dan 7:9).

² Gryna vilna paprastai yra šiltos baltos spalvos. Todėl žodžiai apie baltus plaukus ir titulas „Ilgaamžis“ nurodo Dievo amžinumą ir beribę išmintį — tai, į ką žiūrime su didžia pagarba. O kaip pats Ilgaamžis, Jehova, žiūri į ištikimai jam tarnaujančius pagyvenusius vyrus ir moteris? Dievo Žodyje sakoma, kad „žili plaukai — šlovės vainikas, jei įgytas teisumo kelyje“ (Pat 16:31, Brb). Tikrai, Dievas gėrisi dvasiniu brandumu atsidavusio krikščionio, jau sulaukusio tokių metų, kai plaukai žiba sidabru, pabąla. Ar pats žvelgi į garbaus amžiaus bendratikius Jehovos akimis?

Kodėl jie tokie brangūs?

3. Kodėl mes labai branginame savo pagyvenusius bendratikius?

³ Tarp garbaus amžiaus Dievo tarnų yra Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos narių, esamų ir buvusių keliaujančiųjų prižiūrėtojų, darbščių pionierių, patyrusių Karalystės skelbėjų — visi šie brangūs broliai ir seserys su atsidavimu tarnauja mūsų bendruomenėse. Gal ir pats pažįsti ne vieną skelbėją, jau daugelį dešimtmečių uoliai skelbiantį gerąją naujieną, asmeniniu pavyzdžiu uždegantį jaunesniuosius ir padedantį jiems kreipti savo gyvenimą tinkama linkme. Kai kurie pagyvenusieji eina nelengvas pareigas bendruomenėje ir buvo net persekiojami dėl gerosios naujienos. Jehova, taip pat „ištikimas ir protingas vergas“ labai brangina visa, ką jie nuveikė ir ką dabar daro Karalystės labui (Mt 24:45, Jr).

4. Kodėl turime gerbti senus krikščionis ir už juos melstis?

⁴ Mūsų ištikimi senieji nusipelno visų Dievo tarnų pagarbos ir dėkingumo. Juk Įstatyme, Jehovos duotame per Mozę, dėmesys ir pagarba senoliams tiesiogiai siejama su dievobaimingumu (Kun 19:32). Turime nuolat melstis už šiuos atsidavusius krikščionis ir dėkoti Dievui už jų meilės triūsą. Štai ir apaštalas Paulius melsdavosi už savo brangius bendradarbius — jaunus ir senus. (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 1:2, 3.)

5. Kuo mums naudinga bendrystė su pagyvenusiais Jehovos garbintojais?

⁵ Bendrystė su pagyvenusiais krikščionimis naudinga kiekvienam iš mūsų. Šie Dievo garbintojai, studijuodami dvasines tiesas, stebėdami gyvenimą bei kaupdami patirtį, įgijo vertingų žinių. Jie išmoko rodyti kantrybę, būti atjautūs ir dabar su džiaugsmu bei pasitenkinimu gali skiepyti tuos bruožus kitai kartai (Ps 71:18).  Jaunesnieji, kaip išmintinga iš tokio žinių šaltinio tartum iš gilaus šulinio semtis patirties! (Pat 20:5)

6. Kaip gali parodyti senam žmogui, kad jį brangini?

⁶ Ar parodai senam krikščioniui, kad vertini jį taip kaip Jehova? Viena, kaip tai daryti, — kalbėti, kad brangini jį už ištikimybę, kad tau svarbi jo nuomonė. O jeigu ir savo elgesiu laikaisi jo patarimo, žmogus mato, kad tikrai yra gerbiamas. Daugelis pagyvenusiųjų prisimena, jog kadaise patys gavo patarimų iš ištikimų senų Dievo tarnų ir tie išmintingi žodžiai jiems pravertė visą gyvenimą. *

Rodyk dėmesį teikdamas praktinę paramą

7. Ką pirmiausia Jehova įpareigoja rūpintis senoliu?

⁷ Pasirūpinti senoliu pirmiausia Dievas įpareigoja namiškius. (Perskaityk 1 Timotiejui 5:4, 8.) Jehovai miela, kai šie jo pavyzdžiu taip ir daro — neapleidžia savo žilagalvio. Tokią šeimą už visas pastangas ir aukojimąsi Dievas laimina ir remia. *

8. Kodėl bendruomenė turi rūpintis pagyvenusiais krikščionimis?

⁸ Jehova taip pat džiaugiasi, kai visa bendruomenė padeda tiems ištikimiems pagyvenusiems savo nariams, kuriems reikia paramos ir šalia kurių nėra artimųjų — liudytojų arba neliudytojų, galinčių jais rūpintis (1 Tim 5:3, 5, 9, 10). Šitaip krikščionys parodo, kokie yra seniesiems: ‘užjaučiantys, mylintys, gailestingi’ (1 Pt 3:8). Bendratikių dėmesys senimui akivaizdžiai liudija, kad jų širdyse tokie pat jausmai kaip Pauliaus, sakiusio, jog kenčiant vienam kūno nariui „su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12:26). Praktiška parama, geradarystė žilagalviams yra principas, kurio laikomasi sekant Pauliaus patarimu: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“ (Gal 6:2).

9. Kokios gali būti senųjų naštos?

 ⁹ Kokios yra senųjų naštos? Daugelis jų greit pailsta. Gal net paprasti reikalai — vizitas pas gydytoją, mokesčių mokėjimas, susirašinėjimas su kuo nors, namų ruoša, maisto gaminimas — nebe jų jėgoms. Kadangi su amžiumi paprastai mažėja noras valgyti ir gerti, pagyvenusieji galbūt mano, jog nebūtina maitintis tiek, kiek iš tikrųjų jiems reikėtų. Galbūt sotintis dvasiniu penu jiems irgi nebe taip paranku: dėl silpstančio regėjimo ir klausos studijuoti Bibliją ir sekti sueigų programą yra nelengva. Net susiruošti į sueigą gali būti tikras vargas. Kaip tad turėtume padėti seniesiems?

Kaip tu galėtum padėti

10. Kaip bendruomenės vyresnieji gali pasirūpinti, kad senimui būtų teikiama praktinė pagalba?

¹⁰ Daugelis bendruomenių savo senimu rūpinasi pavyzdingai. Broliai ir sesutės su meile imasi darbų: eina į parduotuvę, gamina valgį, valo namus. Taip pat padeda pagyvenusiems bendratikiams studijuoti Bibliją, susiruošti į sueigas, neapleisti lauko tarnybos. Jaunesnieji palydi juos iki vietos, parūpina transportą. Jei senas žmogus iš namų nebegali išeiti, sueigų programa jam transliuojama telefonu arba įrašoma. Vyresnieji deda pastangas, kad bendruomenės senimui, kiek įmanu, reikiama praktinė pagalba būtų teikiama. *

11. Papasakok, kaip viena šeima padėjo senyvam bendratikiui.

¹¹ Be to, krikščionys gali individualiai parodyti svetingumą ir būti dosnūs bendratikiui. Štai vienas pagyvenęs liudytojas likęs našliu mokėti mokesčių už būstą iš savos pensijos nebeišgalėjo. Anksčiau abu su žmona vedė Biblijos studijas vienai šeimai. Ši šeima — tėvai ir dvi paauglės dukros — gyveno dideliame name. Visi pasikvietė brolį įsikurti kartu ir davė jam du kambarius. Penkiolika metų dalijosi su juo maistu, smagia nuotaika, gaubė broliška meile. Dukros pasisėmė daug gera iš šio krikščionio tikėjimo, turtingos patirties, o jis džiaugėsi malonia bendryste. Mūsų brolis nugyveno čia iki pat savo amžiaus pabaigos ir mirė sulaukęs 89-erių metų. Visa šeima dar ir dabar dėkinga Dievui, kad buvo dosniai laiminama turėdama tokius glaudžius saitus su šiuo žmogumi. Jie, teikę paramą bendratikiui, Jėzaus Kristaus mokiniui, ‘neprarado savo užmokesčio’ (Mt 10:42). *

12. Kaip galime rodyti malonų dėmesį pagyvenusiam broliui arba sesutei?

¹² Tikriausiai nepajėgsi pasirūpinti senyvu broliu arba sesute tiek, kiek ana šeima, bet padėti bendratikiui nuvykti į sueigas arba dalyvauti lauko tarnyboje tu tikrai gali. Taip pat galėtum pasikviesti jį į svečius arba į malonią iškylą. Lankyk jį, ypač kai serga arba nebepajėgia išeiti iš namų. Be to, gali ir net privalai visu savo elgesiu rodyti, kad žiūri į jį kaip į brandų, gebantį apsispręsti asmenį. Tol, kol senyvas krikščionis protiškai pajėgus, aptariant visus su juo susijusius reikalus, reikia atsižvelgti į jo paties nuomonę. Jeigu žmogus net ir nebegali aiškiai protauti, gerai jaučia, ar kiti elgiasi su juo pagarbiai.

Jehova neužmirš tavo darbų

13. Kodėl svarbu suprasti pagyvenusio krikščionio jausmus ir jį paguosti?

¹³ Itin svarbu suprasti pagyvenusiojo jausmus ir jį paguosti. Neretai tokį žmogų  slegia mintis, kad jis nebegali daryti to, ką gebėjo būdamas jaunesnis ir sveikesnis. Štai viena sesė, maždaug penkiasdešimt metų veikliai tarnavusi Jehovai, darbavusis reguliariąja pioniere, dėl sekinančios ligos taip nusilpo, kad vos begalėjo lankyti sueigas. Sykį, lygindama ankstesnį gyvenimą su savo ribotu pajėgumu dabar, ėmė verkti. Nuleidusi galvą tarė pro ašaras: „Nieko nebepajėgiu.“

14. Kaip senus Jehovos tarnus guodžia psalmių žodžiai?

¹⁴ Ar tavęs, jei esi jau vyresnio amžiaus, nekamuoja tokios sunkios mintys? Gal kai kada pamanai, jog Dievas tave apleido? Psalmininkas senatvėje, matyt, irgi taip jautėsi, nes maldavo Jehovos: „Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs. [...] Nepalik manęs, Dieve, net žilos senatvės sulaukusio“ (Ps 71:9, 18). Dievas, aišku, neapleido psalmininko, neapleis ir tavęs. Kitoje psalmėje Dovydas giedojo tikįs, kad Jehova jį rems. (Perskaityk Psalmyno 68:20 [68:19, Brb].) Ištikimas pagyvenęs krikščioni, nėmaž neabejok, kad Jehova yra su tavimi ir kasdien palaiko.

15. Kaip pagyvenusiajam išsaugoti optimistišką požiūrį?

¹⁵ Visa, ką jūs, garbaus amžiaus Jehovos garbintojai, esate nuveikę ir dabar darote Aukščiausiojo šlovei, jis atmena. „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui“, — sakoma Biblijoje (Hbr 6:10). Žiūrėkite, kad neužvaldytų pesimistiškas požiūris, esą senatvėje jūs Jehovai nebenaudingi. Vykite šalin niūrias mintis, mąstykite apie tai, kas gera. Džiaukitės, kad esate laiminami, kad puoselėjate ateities viltį! Mūsų laukia „vilties sklidina ateitis“ — šviesių šviesiausia — garantuota paties Kūrėjo (Jer 29:11, 12; Apd 17:31; 1 Tim 6:19). Vis mąstykite apie tai, stenkitės širdimi ir protu likti jauni ir niekada nesuabejokite, kad jūs bendruomenėje labai brangūs! *

16. Kodėl vienas senyvas krikščionis manė nebetinkąs toliau eiti vyresniojo pareigų, ir kaip vyresniųjų taryba jį sustiprino?

¹⁶ Štai Johanas, jau 80-metis, prižiūri savo žmoną Sani, ištikimai tarnavusią Dievui, bet dabar pakirstą neįgalumo. * Bendratikės pasikeisdamos lieka su ja, kai vyras išeina į sueigas arba į lauko tarnybą. Vis dėlto Johaną apėmė emocinis nuovargis ir jis net ėmė galvoti nebetinkąs toliau tarnauti bendruomenės vyresniuoju. „Ko verta mano tarnystė? — kalbėjo su ašaromis akyse. — Nebeišgaliu nieko gero nuveikti bendruomenėje.“ Čia pat kiti vyresnieji patikino, kokia neįkainojama yra jo patirtis ir įžvalga priimant sprendimus. Vyresniojo tarnystę, kad ir su tam tikrais ribotumais, paskatino jį tęsti. Šitaip paguostas, Johanas toliau eina savo pareigas bendruomenės labui.

Jehova tikrai rūpinasi

17. Kaip Biblija patikina pagyvenusius krikščionis?

¹⁷ Šventojo Rašto žodžiai aiškiai byloja, jog pagyvenusieji, nors ir slegiami senatvės,  gali dvasiškai klestėti. Psalmininkas pasakė: „Viešpaties namuose pasodinti, jie žydės [...], neš vaisių senatvėje, bus sultingi ir žali“ (Ps 92:13, 14, Brb). Apaštalas Paulius, pats, matyt, kentęs negalę, ‘nenuleido rankų, nors jis, kaip išorinis žmogus, vis nyko’. (Perskaityk 2 Korintiečiams 4:16-18.)

18. Kodėl senus bendratikius ir jų globėjus visi turime remti?

¹⁸ Yra daug pavyzdžių, rodančių, jog senimas „neša vaisių“. Vis dėlto liga ir senatvė nelengva netgi tiems, kuriuos prižiūri atsidavę, rūpestingi artimieji. Šie geradariai irgi gali išsekti. Garbinga bendruomenės pareiga — su meile remti ir senuosius, ir jų globėjus (Gal 6:10). Mūsų pagalba liudija, jog nesame tie, kurie jiems sako „sušilkite, pasisotinkite“, bet patys nė piršto nepajudina (Jok 2:15-17).

19. Kodėl pagyvenę ištikimi Dievo tarnai gali su pasitikėjimu žiūrėti į ateitį?

¹⁹ Senatvėje krikščionis gali būti nebe toks veiklus, bet Jehovos meilė savo ištikimam tarnui negęsta. Šie atsidavę garbintojai Dievui labai brangūs ir jis niekada jų neapleis (Ps 37:28; Iz 46:4). Jau sulaukusius senatvės Jehova juos palaikys ir ves (Ps 48:14, Brb).

[Išnašos]

Kaip atsakysi?

• Kodėl, tavo manymu, pagyvenę ištikimi Dievo tarnai turi būti branginami?

• Kaip galime parodyti malonų dėmesį seniems bendratikiams?

• Kas padės pagyvenusiajam išsaugoti optimistišką požiūrį?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Seniesiems bendratikiai rodo didelį dėmesį