Džiaukimės, kad Jehova mus stebi

„Viešpaties akys aprėpia visą žemę ir sustiprins tuos, kurie su juo visa širdimi“ (2 MET 16:9).

1. Kodėl Jehova mus tiria?

JEHOVA — tobuliausias Tėvas. Jis puikiai mus permato, žino kiekvieną mūsų „norą bei mintį“ (1 Met 28:9). Bet tiria žmogų ne tam, kad nustatytų jo kaltę (Ps 11:4; 130:3). Ne, jis iš meilės mums nori apsaugoti nuo visko, kas pakenktų tarpusavio santykiams su juo arba sukliudytų įgyti amžinąjį gyvenimą (Ps 25:8-10, 12, 13).

2. Ką Jehova sustiprina?

² Jehovos galia neišmatuojama, jis visa mato. Todėl ir savo ištikimiesiems padeda, remia per išmėginimus, kai tik jo šaukiasi. „Viešpaties akys aprėpia visą žemę ir sustiprins tuos, kurie su juo visa širdimi“, — sakoma 2 Metraščių 16:9. Atkreipk dėmesį, kad Jehova sustiprina žmogų, tarnaujantį jam visa širdimi, — tyra, nesavanaudiškus motyvus puoselėjančia širdimi.  O veidmainiui, apgavikui Dievas nepadeda (Joz 7:1, 20, 21, 25; Pat 1:23-33).

Eik su Dievu

3, 4. Ką reiškia ‘eiti su Dievu’ ir kokių Biblijos laikais gyvenusių žmonių pavyzdžiai padeda tai suprasti?

³ Daugeliui nesuvokiama, kad milžiniškos visatos Kūrėjas leidžia žmogui, kalbant perkeltine prasme, eiti su juo drauge. Bet Jehova kaip tik šito ir nori. Biblijos laikais Henochas ir Nojus „ėjo su Dievu“ (Pr 5:24; 6:9). Mozė „liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“ (Hbr 11:27). Karalius Dovydas stengėsi nuolankiai laikytis šalia savo dangiškojo Tėvo. Šis vyras pasakė: „[Viešpačiui] esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu“ (Ps 16:8).

⁴ Aišku, neįsikabinsime Dievui į ranką norėdami eiti šalia. Bet simboline prasme tai įmanoma. Kaip? Psalmininkas Asafas kalbėjo: „Būsiu su tavimi visada. Tu laikai mane už dešinės rankos, vedi mane savo mokymu“ (Ps 73:23, 24). Paprastai tariant, einame su Jehova tada, kai nenukrypstamai laikomės patarimų, pirmiausia duodamų jo rašytiniame Žodyje, taip pat per „ištikimą ir protingą vergą“ (Mt 24:45, Jr; 2 Tim 3:16).

5. Kaip Jehova tėvišku žvilgsniu stebi savo ištikimuosius ir kaip patys turėtume į tai reaguoti?

⁵ Jehova, brangindamas greta einantį žmogų, tėviškai jį stebi, saugo ir moko, juo rūpinasi. „Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, lydėdamas tave akimis“, — sako Dievas (Ps 32:8). Todėl yra apie ką pamąstyti. Ar einu, taip sakant, koja kojon su Jehova semdamasis iš jo išminties ir neabejodamas, kad į mane žvelgia rūpestingos jo akys? Kokį poveikį mano mintims, žodžiams ir veiksmams daro tai, jog žinau, kaip arti manęs yra Dievas? Ar žinau, kad kai suklystu, Jehova žiūri į mane ne šaltu, rūsčiu žvilgsniu, o kaip malonus, gailestingas Tėvas, norintis padėti atgailaujančiam prie jo sugrįžti? (Ps 51:19 [51:17, Brb])

6. Koks yra Jehovos, palyginus su tėvais, pranašumas?

⁶ Neretai Jehova padeda jau iš anksto, mums dar nė nepasukus klaidinga kryptimi. Galbūt jis įžvelgia kokį klastingą širdies polinkį, kad ji geidžia nederamų dalykų (Jer 17:9). Tada Dievas gali reaguoti labai greitai, pirmiau nei vaiką drausminantys tėvai, nes, skirtingai nei šie, jis savo „įdėmiu žvilgsniu“ permato žmogų ir žino slapčiausias mūsų mintis (Ps 11:4; 139:4; Jer 17:10). Prisiminkime Baruchą, pranašo Jeremijo raštininką ir artimą draugą, ir pažiūrėkime, kaip Jehova veikė vienu jo gyvenimo tarpsniu.

Tikras tėvas Baruchui

7, 8. a) Kas buvo Baruchas ir kokie netinkami troškimai galėjo gimti jo širdyje? b) Kaip Jehova parodė savo tėvišką rūpinimąsi Baruchu?

⁷ Raštininkas Baruchas buvo ištikimas Jeremijo bendražygis atliekant nelengvą užduotį — skelbiant Jehovos nuosprendį Judui (Jer 1:18, 19). Šis izraelitas, matyt, priklausė įžymiai šeimai. Vienu tarpu Baruchas ėmė siekti „didelių dalykų“: gal puoselėjo ambicingus sumanymus, gal troško materialinės gerovės. Nežinome, ko iš tikrųjų Baruchas geidė, bet Jehova matė, prie kokių pavojingų minčių šį vyrą lenkia širdis. Dievas nedelsdamas per Jeremiją kreipėsi į jį: „Tu sakei: ‘Vargas man! Mano kančią Viešpats širdgėla pasunkino. Pavargau dejuodamas, atilsio sau rasti negaliu.’“ Paskui jam tarė: „Tu lauki sau didelių dalykų? Nelauk jų!“ (Jer 45:1-5).

⁸ Jehova kalbėjo Baruchui be užuolankų, bet ne pykdamas, o rodydamas nuoširdų tėvišką susirūpinimą. Tikriausiai matė,  kokia jo širdis: nors ir trokšta tam tikrų dalykų, nėra nedora arba klastinga. Jehova taip pat žinojo, kad Jeruzalei ir Judui atėjo paskutinės dienos, ir norėjo, kad tokiu kritišku laiku Baruchas nesuktų klaidinga linkme. Padėdamas savo tarnui situaciją vertinti tikroviškai, Dievas priminė sukelsiąs „nelaimę viskam, kas mirtinga“, ir paaiškino, kaip šis išliks gyvas, — jeigu elgsis išmintingai (Jer 45:5). Galima sakyti, Jehova pamokė Baruchą taip: „Būk realistas ir nepamiršk, kas netrukus nutiks nuodėmingam Judui bei Jeruzalei. Lik ištikimas ir gyvensi! Aš tave apsaugosiu!“ Aukščiausiojo patarimas tikriausiai uždegė Barucho širdį, nes jis pakluso paraginimui ir pergyveno Jeruzalės žūtį, užklupusią miestą po 17 metų.

9. Koks yra tavo atsakymas į pastraipoje iškeltus klausimus?

⁹ Apmąstydamas atsitikimą su Baruchu, paieškok atsakymo į tolesnius klausimus ir pasigilink į nurodomas Biblijos eilutes. Ką apie Jehovą ir jo jausmus savo tarnams sužinome iš jo dėmesio Baruchui? (Perskaityk Hebrajams 12:9.) Ko kritiškais mūsų laikais pasimokome iš Dievo perspėjimo Baruchui ir iš šio vyro požiūrio į gautą patarimą? (Perskaityk Luko 21:34-36.) Kaip krikščionių vyresnieji, sekdami Jeremiju, gali parodyti, kad Jehova rūpinasi savo tarnais? (Perskaityk Galatams 6:1.)

Sūnus myli taip kaip Tėvas

10. Kaip Jėzus yra sustiprintas būti krikščionių bendruomenės Galva?

¹⁰ Ikikrikščioniškaisiais laikais Jehova meilę savo tautai rodė per pranašus ir kitus ištikimus tarnus. Dabar savo meilę pirmiausia rodo per krikščionių bendruomenės Galvą — Jėzų Kristų (Ef 1:22, 23). Štai Apreiškimo knygoje Jėzus vaizduojamas kaip avinėlis su „septyniomis akimis, kurios yra septynios Dievo dvasios, siųstos į visą žemę“ (Apr 5:6). Vadinasi, sustiprintas Dievo šventosios dvasios apstybe, Jėzus turi puikiausią įžvalgą. Jis mato, kokie mes viduje, ir niekas nepraslys pro jo akis.

11. Koks yra Kristaus vaidmuo ir kaip jis savo dėmesingumu parodo dangiškojo Tėvo rūpinimąsi mumis?

¹¹ Kaip ir Jehova, Jėzus žiūri į mus iš dangaus ne policininko žvilgsniu. Ne, jis tiria  mus su meile. Vienas iš Jėzaus titulų — „Amžinasis Tėvas“ — primena mums, koks bus jo vaidmuo suteiksiant amžinąjį gyvenimą visiems, kas rodo tikėjimą juo (Iz 9:5 [9:6, Brb]). Kristus, krikščionių bendruomenės Galva, taip pat gali paskatinti atjaučius, dvasiškai brandžius bendratikius, ypač vyresniuosius, paguosti mus arba perspėti, kai reikia (1 Tes 5:14; 2 Tim 4:1, 2).

12. a) Ką apie Jėzų byloja septyni laiškai Mažosios Azijos bendruomenėms? b) Kaip vyresnieji parodo laikąsi Kristaus požiūrio į Dievo kaimenę?

¹² Apie didelį Kristaus dėmesį kaimenei byloja laiškai, skirti septynių Mažosios Azijos bendruomenių vyresniesiems (Apr 2:1—3:22). Iš jų akivaizdu, kad Jėzus ne tik žinojo, kas vyksta kiekvienoje bendruomenėje, bet ir labai rūpinosi savo sekėjais. Jis taip pat, netgi dar labiau, dėmesingas ir šiandien — juk Apreiškimo knygoje užrašytas regėjimas pildosi „Viešpaties dieną“ * (Apr 1:10). Kristus savo meilę dažnai rodo per vyresniuosius, tarnaujančius dvasiniais bendruomenės ganytojais. Jo skatinami šie „žmonės dovanos“ paguodžia, padrąsina arba pamoko, kai tik to reikia (Ef 4:8, NW; Apd 20:28; perskaityk Izaijo 32:1, 2). Ar tu į šių brolių pastangas žiūri kaip į Kristaus rūpinimąsi tavimi pačiu?

Pagalba pačiu laiku

13—15. Kaip Dievas gali atsakyti į maldas? Pateik pavyzdžių.

¹³ Ar buvo taip, kad labai meldei pagalbos ir jos sulaukei — tave atėjęs sustiprino dvasiškai brandus krikščionis? (Jok 5:14-16) O gal tokią pagalbą pajutai klausydamasis krikščionių sueigoje kalbos arba skaitydamas straipsnį viename iš mūsų leidinių. Neretai Jehova būtent taip atsako į mūsų maldas. Štai sykį kalbą sakęs vyresnysis paskui sušneko su seserimi, kurią prieš kelias savaites įskaudino didelė neteisybė. Bet dabar, užuot liejusi nuoskaudą, ji visa širdimi dėkojo už kalboje išsakytus priminimus iš Biblijos. Jie itin tiko jos padėčiai apibūdinti ir labai paguodė. Kaip džiaugėsi sesė, kad atėjo į tą sueigą!

¹⁴ Kokia pagalba yra malda, liudija atsitikimas su trimis nuteistaisiais. Jie kalėjime pažino Biblijos tiesą ir čia tapo nekrikštytais skelbėjais. Kartą visiems kaliniams po vieno smurtinio išpuolio buvo paskirtas griežtesnis režimas. Kilo nepasitenkinimas. Įkalintieji nutarė, kad kitą rytmetį protestuodami po pusryčių negrąžins savo lėkščių. Trims nekrikštytiems skelbėjams reikėjo apsispręsti, kaip elgtis. Jei prisidės prie maištininkų, pažeis Jehovos nurodymą, užrašytą Romiečiams 13:1. Jei ne, susilauks įpykusių kalinių keršto.

¹⁵ Neturėdami galimybės bendrauti, tie trys vyrai meldė išminties. Kitą rytą paaiškėjo, jog visų jų sprendimas buvo vienodas — tiesiog atsisakyti pusryčių. Kai sargybiniai atėjo surinkti lėkščių, anie neturėjo ko grąžinti. Kokie laimingi jautėsi šie skelbėjai,  kad tas, kuris ‘išklauso maldas’, buvo taip arti! (Ps 65:3 [65:2, Brb])

Žiūrėkime į ateitį su pasitikėjimu

16. Kaip evangelizacijos darbas liudija, kad Jehova rūpinasi romiais it avys žmonėmis?

¹⁶ Pasaulinis evangelizacijos darbas yra dar vienas įrodymas, kad doros širdies žmonėmis — nesvarbu, kur jie gyventų, — Jehova rūpinasi (Pr 18:25). Dievas, dažniausiai pasitelkęs angelus, gali atvesti savo tarnus pas romius it avis žmones, net jeigu šie yra tokioje vietovėje, kurios geroji naujiena dar nepasiekė (Apr 14:6, 7). Štai pirmajame amžiuje vieną evangelizuotoją, Pilypą, angelas Dievo nurodymu pasiuntė užkalbinti Etiopijos pareigūno ir atverti jam šventųjų Raštų prasmę. Kuo viskas baigėsi? Anas vyras priėmė gerąją naujieną ir tapo krikštytu Jėzaus sekėju * (Jn 10:14; Apd 8:26-39).

17. Kodėl nėra pagrindo pernelyg nerimauti dėl ateities?

¹⁷ Šiai santvarkai riedant į pabaigą, išpranašauti kentėjimai nesibaigs (Mt 24:8). Štai maisto prekės dėl augančio poreikio, klimato permainų bei ekonominio nestabilumo gali labai pabrangti. Gal sunkiau bus rasti darbo, gal darbdaviai nustatys ilgesnes darbo valandas. Kad ir kaip būtų, visiems, kas dvasiniams reikalams skiria pirmąją vietą ir saugo „akį sveiką“, nėra ko pernelyg nerimauti. Juk žinome, kad Dievas mus myli ir mumis rūpinasi (Mt 6:22-34). Prisiminkime: anuomet, 607 m. p. m. e., kai Jeruzalei atėjo sunkios pabaigos dienos, Jehova neapleido Jeremijo.

18. Kaip Jehova parodė savo meilę Jeremijui per Jeruzalės apsiaustį?

¹⁸ Tuo metu, kai babiloniečių apsiaustai Jeruzalei artėjo galas, Jeremijas kalėjo sargybos kieme. Iš kur gauti maisto? Būdamas laisvas, jo galėtų pasiieškoti, bet dabar viskas priklausė nuo aplinkinių, iš kurių dauguma pranašo neapkentė. Jeremijas ir tokiomis aplinkybėmis kliovėsi ne žmogumi, o Dievu, pažadėjusiu jo neapleisti. Ar Jehova tesėjo savo žodį? Taip! Dievas pasirūpino, kad Jeremijas kasdien gautų „kepalą duonos, kol duona mieste visiškai išsibaigs“ (Jer 37:21). Jeremijas, taip pat Baruchas, Ebed Melechas ir kiti liko gyvi, nors aplink siautė badas, ligos, mirtis (Jer 38:2; 39:15-18).

19. Kam turime būti pasiryžę galvodami apie ateities įvykius?

¹⁹ Tikrai, „Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir jo ausys išgirs jų maldas“ (1 Pt 3:12). Argi nesidžiaugi, kad mūsų dangiškasis Tėvas viską mato? Ar nesijauti saugus žinodamas, kad jo akys stebi tave ir kad tai tik į naudą tau? Todėl, kad ir kokie įvykiai ateityje klostytųsi, būk pasiryžęs eiti su Dievu. Žinokime: Jehova nuolat įdėmiu tėvišku žvilgsniu stebi visus savo ištikimus tarnus (Ps 32:8; perskaityk Izaijo 41:13).

[Išnašos]

Ar gali paaiškinti?

• Kaip galime parodyti ‘einą su Dievu’?

• Kaip Jehova parodė savo meilę Baruchui?

• Iš ko matoma, kad Jėzus, krikščionių bendruomenės Galva, turi tokias kaip Tėvo savybes?

• Kaip parodome, kad šiais kritiškais laikais kliaujamės Dievu?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Kaip Baruchui Jeremijas, taip krikščionių vyresnieji parodo, kad Jehova mumis rūpinasi

[Iliustracija 10 puslapyje]

Kaip Jehova gali mums padėti pačiu laiku?