„Jehova yra mano stiprybė“

Papasakojo Joana Kovil

Gimiau 1925-aisiais Hadersfilde, Anglijoje. Buvau vienintelis vaikas šeimoje ir dar silpnos sveikatos. Mano tėtis net sakydavo: „Vos papučia vėjas — tu jau sergi.“ Panašiai ir būdavo.

DAR maža girdėdavau kunigus uoliai prašant Dievą taikos, bet vėliau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jie jau meldė pergalės. Man tai buvo sunkiai suprantama, širdyje kilo visokios abejonės. Kaip tik tokiu laikotarpiu pas mus apsilankė Eini Retklif, vienintelė kaimynystėje gyvenanti Jehovos liudytoja.

Sužinau tiesą

Eini pasiūlė vieną knygą * ir pakvietė mamą pas save į sueigą, kurioje turėjo būti aptariamas tam tikras klausimas iš Biblijos. Mama pasiėmė ir mane. Kaip šiandien menu tą pirmą diskusiją. Buvo kalbama apie išpirką, ir, mano nuostabai, nenusibodo klausytis. Išgirdau atsakymus į daugelį savo klausimų. Kitą savaitę vėl nuėjome. Tą sykį aiškino Jėzaus pranašystes apie paskutinių dienų ženklą. Žinodamos, kokia bloga padėtis pasaulyje, mes su mama iškart supratome, kad čia tiesa. Tą pačią dieną mus pakvietė į Karalystės salę.

Ten, Karalystės salėje, susipažinau su jaunomis pionierėmis, tarp jų su Džoise Barber (dabar Elis), iki šiol su vyru Piteriu tebetarnaujančia Londono Betelyje. Man pasirodė, kad pionieriškos tarnybos čia imasi kone kiekvienas. Todėl ir aš, dar moksleivė, iškart kibau į darbą ir skelbdavau evangeliją 60 valandų per mėnesį.

Po penkių mėnesių, 1940-ųjų vasario vienuoliktąją, zonos asamblėjoje (dabar vadinama rajono asamblėja) Bradforde mudvi su mama pasikrikštijome. Tėtis mūsų naujus įsitikinimus toleravo, bet tiesos pusėn taip niekada ir nestojo. Tais metais, kai krikštijausi, liudytojai pradėjo skelbti tiesos žinią gatvėse. Prisidėjau ir aš — pasiimdavau maišelį su žurnalais ir nešdavau plakatą. Vieną šeštadienį paskyrė mane stovėti prekybos kvartale, pačioje judriausioje vietoje. Man, tebekaustomai žmonių baimės, atrodė, jog pro mane praėjo visi bendraklasiai.

1940-aisiais mūsų draugiją (taip tada vadindavo bendruomenę) reikėjo padalyti į dvi ir kone visi mano bendraamžiai pateko ne ten, kur aš. Pasiguodžiau draugijos tarnui  (dabar vadinamas bendruomenės pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju). Šis patarė: „Jei tau trūksta draugų, susirask jų darbuodamasi lauko tarnyboje ir atsivesk čia.“ Taip ir dariau! Gana greit susipažinau su Elze Nobl — ji pamilo tiesą ir tapome neišskiriamomis draugėmis.

Laiminga tarnauju pioniere

Baigusi mokyklą, dirbau sąskaitininke. Matydama, kokie laimingi yra visalaikiai tarnai, pati norėjau daugiau atsidėti Jehovos tarnybai — būti pioniere. Kaip džiaugiausi, kai pagaliau 1945-ųjų gegužę pradėjau specialiosios pionierės tarnybą! Pačią pirmąją dieną lietus pylė kaip iš kibiro. Bet jaučiausi tokia laiminga skelbėja, jog net dargana buvo man vieni niekai. Beje, kasdienės kelionės dviračiu į tarnybą ir darbavimasis gryname ore sustiprino mano sveikatą. Visada tesvėriau 40 kilogramų su trupučiu, bet nei smulkus sudėjimas, nei kitos priežastys nebuvo man kliūtis tęsti tarnystę. Per tuos metus tikrai įsitikinau, kad „Jehova yra mano stiprybė“ (Ps 28:7, NW).

Mane, kaip ir kitus specialiuosius pionierius, siųsdavo į miestus, kuriuose tuo metu nebuvo nė vieno Jehovos liudytojo, su viltimi, jog ilgainiui tenai įsikurs bendruomenė. Iš pradžių trejus metus tarnavau Anglijoje, paskui tiek pat laiko Airijoje. Čia, Lisberne, Biblijos studijas vedžiau vienam vyrui, protestantų pastoriaus padėjėjui. Sužinojęs pagrindinius Biblijos mokymus, jis savo bendruomenėje ėmė dalytis naujai įgytomis žiniomis. Žmogų paskundė bažnyčios vyresnybei ir pakvietė pokalbio. Jis paaiškino, jog, kaip krikščionis, jautė pareigą kaimenei pasakyti mokęs ją daugelio neteisingų dalykų. Šis vyras, nors artimieji labai priešinosi, pasiaukojo Jehovai ir ištikimai jam tarnavo iki pat mirties.

Antras Airijos miestas, į kurį mane paskyrė tarnauti, buvo Larnas. Pusantro mėnesio triūsiau viena, nes mano partnerė išvyko į anuomet, 1950-aisiais, Niujorke rengiamą Jehovos liudytojų kongresą „Teokratijos augimas“. Buvo liūdna. Kaip troškau pati ten dalyvauti! Bet per tą laiką tarnyboje buvo keletas malonių susitikimų. Štai susipažinau su pagyvenusiu vyru, kuris labai seniai, prieš dvidešimt suvirš metų buvo gavęs vieną mūsų leidinį. Vis jį skaitydamas, ilgainiui beveik mintinai žinojo, kas ten rašoma. Tiesą priėmė ne tik jis, bet taip pat sūnus ir dukra.

Gaunu kvietimą į Gileado mokyklą

1951-aisiais mane drauge su dešimt kitų Anglijos pionierių pakvietė į Gileado mokyklos, įsikūrusios Saut Lansinge (Niujorko valstija, JAV), septynioliktąjį kursą. Koks džiaugsmas buvo visus tuos mėnesius semtis Biblijos mokymo! Tada bendruomenėse veikiančioje teokratinės tarnybos mokykloje seserims užduočių dar neskirdavo, bet čia,  Gileado mokykloje, ir mes, sesės, pateikdavome pokalbių pavyzdžius, papasakodavome atsitikimų iš lauko tarnybos. Kaip visos jaudindavomės! Štai per pirmąją savo užduotį laikydama užrašus niekaip negalėjau suturėti drebančių rankų. Brolis Maksvelas Frendas, nestokodamas humoro, pasakė: „Kitaip nei visi geri kalbėtojai, tu jaudinaisi ne tik kalbos pradžioje, bet ir iki pat pabaigos.“ Čia visi išmokome kur kas geriau reikšti savo mintis priešais auditoriją. Mokslo laikas prabėgo nepastebimai ir štai mes, absolventai, jau pasirengę vykti į įvairiausius pasaulio kraštus. Mane tarnauti paskyrė į Tailandą!

„Šypsenų šalis“

Astrida Anderson, mano misionieriškos tarnybos partnerė, buvo tikra dovana nuo Jehovos. Plaukėme į Tailandą krovininiu laivu bemaž porą mėnesių, kol pasiekėme šalies sostinę Bankoką. Matėme, kokia gyva prekyba vyksta mieste, kaip iš vietos į vietą keliaujama kanalais. Visame Tailande 1952-aisiais buvo arti 150 Karalystės skelbėjų.

Kai pirmą kartą paėmėme Sargybos bokštą tajų kalba, aiktelėjome: „Nejau šitokią kalbą kada nors išmoksim?“ Ypač sunku buvo tarti žodžius reikiamu tonu. Pavyzdžiui, žodis „kau“, pradedamas tarti aukšta gaida ir žemėjančia į pabaigą, reiškia „ryžiai“, o pasakytas vien žemu tonu reiškia „naujiena“. Ir štai mes lauko tarnyboje entuziastingai į žmones kreipdavomės: „Atnešėme jums gerų ryžių“, užuot tarę „gerąją naujieną“. Bet pamažu — ne kartą gardžiai pasikvatojusios iš savo tarties — kalbą išmokome.

Krašto žmonės labai draugiški. Ne veltui Tailandas vadinamas šypsenų šalimi. Pirmiausiai mus paskyrė į Koratą (dabar Nakhonračasima) ir tarnavome ten dvejus metus. Vėliau persikėlėme į Čiangmajaus miestą. Dauguma gyventojų yra budistai ir apie Bibliją nieko nežino. Korate vienas mano studijuotojas buvo pašto viršininkas. Pamenu, kalbamės apie patriarchą Abraomą. Vyriškis pritariamai linksi, parodydamas, jog žino, kas šis žmogus. Bet netrukus susigaudau, kad jis turi galvoje kitą asmenį — buvusį Jungtinių Valstijų prezidentą Abraomą Linkolną!

Džiaugėmės padėdamos daugeliui doros širdies žmonių sužinoti Biblijos tiesas, bet ir pačios mokėmės iš tenykščių, kaip būti laimingam gyvenant net ir visai paprastai. Tai labai pravertė, nes mūsų pirmuosiuose misionierių namuose Korate nebuvo nei elektros, nei vandentiekio. Tarnaujant tokiomis sąlygomis „visa ko teko ragauti: buvau [...] turtingas ir beturtis“. Kaip ir apaštalas Paulius, žinome, ką reiškia žodžiai „visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4:12, 13).

Nauja partnerystė, nauja tarnybos vieta

1945-aisiais svečiavausi Londone. Drauge su keletu pionierių ir beteliečių lankėmės Britų muziejuje. Mūsų grupėje buvo brolis Alanas Kovilis. Jį netrukus pakvietė į vienuoliktą Gileado mokyklos kursą. Baigęs gavo paskyrimą į Prancūziją, vėliau į Belgiją. * Po kurio laiko, kai tebetarnavau misioniere Tailande, Alanas man pasipiršo. Sutikau už jo tekėti.

Mudu susituokėme 1955 metų liepos 9-ąją Belgijoje, Briuselyje. Visada svajojau medaus mėnesį praleisti Paryžiuje ir Alanas nutarė, kad mudu važiuosime į ateinančią savaitę ten vyksiantį kongresą. Bet vos tik atsidūrėme Paryžiuje, broliai tuojau paprašė Alano padėti vertėjauti per visą programą. Kasryt išvažiuodavome labai anksti ir nakvoti grįždavome vėlai vakare. Taigi medaus mėnuo ėjo Paryžiuje, tik va į savo sutuoktinį teko žiūrėti iš tolo, — stovintį ant pakylos! Vis dėlto buvo gera, kad mano vyras, nors ką tik po vedybų, taip aukojasi dėl brolių ir sesių. Neabejojau, kad jeigu Jehova mums bus  svarbiausia santuokos saito gija, džiaugsmo niekada nestokosime.

Ištekėjusi jau tarnavau naujoje vietoje — Belgijoje. Apie šią šalį žinojau nedaug: ne viename kare čia būta mūšių lauko. Bet dabar dauguma belgų, kaip iškart pamačiau, yra tikri taikos mylėtojai. Turėjau išmokti ir prancūzų kalbą, mat ja buvo šnekama šalies pietuose.

1955-aisiais Belgijoje buvo apie 4500 skelbėjų. Mudu su Alanu praleidome beveik 50 metų tarnaudami Betelyje ir triūsdami keliaujamajame darbe. Pirmuosius pustrečių metų į lankomas bendruomenes važinėdavome dviračiais — per lietų ir kaitrą, mindami įkalnėn ir riedėdami žemyn. Paskaičiavau, kad per visus aplankymus bendratikiai yra svetingai pasiūlę nakvynę daugiau nei dviejuose tūkstančiuose vietų! Neretai matydavau, kaip ne itin stiprios sveikatos broliai ir sesės tarnauja Jehovai visomis savo išgalėmis. Toks jų pavyzdys įkvėpdavo mane nenuleidžiant rankų atlikti patikėtą užduotį. Kaskart, baigiantis aplankymo savaitei, jausdavomės dvasiškai sustiprinti (Rom 1:11, 12). Alanas buvo man tikras draugas. Kokie teisingi yra Mokytojo 4:9, 10 žodžiai: „Dviem geriau negu vienam [...]. Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti“!

Didžiulė laimė visą gyvenimą tarnauti lydimai „Jehovos stiprybės“

Kiek daug džiaugsmo mudu su Alanu patyrėme padėdami kitiems tarnauti Jehovai. Štai 1983-iaisiais lankėme Antverpeno prancūzišką bendruomenę. Apsistojome šeimoje, kur taip pat svečiavosi Benjaminas Bandivila, jaunas brolis iš Zairo (dabar Kongo Demokratinė Respublika). Jaunuolis į Belgiją atvyko siekti aukštojo išsilavinimo. Jis mums vienu momentu ėmė ir prisipažino: „Tiesiog pavydžiu jums, su atsidavimu tarnaujantiems Jehovai.“ Alanas jam tarė: „Sakai, pavydi, o pats sieki pasaulietinės karjeros. Ar neprieštarauji sau?“ Tokia tiesmuka pastaba privertė Benjaminą permąstyti savo gyvenimą. Vėliau jis grįžo į Zairą ir ėmėsi pionieriškos tarnybos, o šiuo metu tarnauja šalies filialo komiteto nariu.

1999-aisiais man išoperavo stemplės opą. Nuo tada sveriu tik 30 kilogramų — iš tikrųjų esu trapus ‘molinis indas’. Bet Jehova man teikia „galybės gausą“ ir aš be galo jam už tai dėkinga. Jo dėka po operacijos vėl galėjau lydėti Alaną keliaujamajame darbe (2 Kor 4:7). Deja, 2004-aisiais, vieną kovo naktį, Alanas užmigo ir nebepabudo. Iki šiol širdį veria ilgesys. Bet žinau, kad Jehova saugo jį savo atmintyje, ir tai mane guodžia.

Jau sulaukiau aštuoniasdešimt trejų. Mintyse vis prabėga šešiasdešimt treji su viršum visalaikės tarnybos metų. Iki šiol garsinu tiesos žinią, taip pat vedu Biblijos studijas. Kiekviena proga stengiuosi pasakoti žmonėms, kokią nuostabią ateitį yra numatęs Jehova. Kartais susimąstau: „Kaip būtų pasisukęs mano gyvenimas, jei 1945-aisiais nebūčiau pradėjusi pionieriškos tarnybos?“ Silpna sveikata tuomet galėjo atrodyti rimtas kliuvinys. Smagu, kad dar visai jauna stojau į pionierių gretas! Tikra laimė patirti, kad Jehova, jeigu jam skiriame pirmąją vietą, yra mūsų stiprybė.

[Išnašos]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Su Astrida Anderson (dešinėje), savo misionieriškos tarnybos partnere

[Iliustracija 18 puslapyje]

Su vyru keliaujamajame darbe 1956 metais

[Iliustracija 20 puslapyje]

Mudu su Alanu 2000-aisiais