Ką atiduosi dėl to, kad gyventum?
Ką atiduosi dėl to, kad gyventum?
„Ką žmogus galėtų duoti mainais už savo gyvybę?“ (MT 16:26, Jr)
1. Kodėl Jėzus taip griežtai atsakė į Petro pastabą?
APAŠTALAS Petras negalėjo patikėti savo ausimis. Jo mylimas Mokytojas Jėzus Kristus „visiškai atvirai“ kalbėjo netrukus turėsiąs daug iškentėti ir mirti! Čia Petras, be abejo, iš geriausių paskatų Jėzų sudraudė: „Pagailėk savęs, Viešpatie. Tau nieku gyvu taip nenutiks!“ (NW). Nusigręžęs nuo Petro, Jėzus pažvelgė į kitus mokinius. Jų supratimas veikiausiai buvo toks pat klaidingas. Tada Petrui tarė: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mk 8:32, 33; Mt 16:21-23).
2. Kam, anot Jėzaus, turi būti pasirengęs tikras jo mokinys?
2 Tolesni Jėzaus žodžiai galbūt padėjo Petrui suvokti, kodėl Mokytojas atsakė taip griežtai. „Pasišaukęs minią ir savo mokinius“, Jėzus kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs [...] ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8:34, 35). Jėzus jau buvo pasiruošęs atiduoti savo gyvybę. Ir jis tikėjosi, kad aukoti gyvybę dėl Dievo tarnystės bus taip pat pasirengę jo sekėjai. Už tokį pasiaukojimą jų laukė didelis atlygis. (Perskaityk Mato 16:27.)
3. a) Ko Jėzus susirinkusiųjų paklausė? b) Ką galėjo priminti antrasis Jėzaus klausimas?
3 Tąkart Jėzus dar iškėlė du svarbius klausimus. Vienas buvo toks: „Ką padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, bet prarastų savo gyvybę?“ Ir kitas: „Ką žmogus galėtų duoti mainais už savo gyvybę?“ (Mk 8:36, 37, Jr). Atsakymas į pirmąjį klausimą žmogišku požiūriu akivaizdus. Jei asmuo laimėtų visą pasaulį, bet netektų gyvybės, jam nebūtų iš to jokios naudos. Turtas turi vertę tik jeigu žmogus yra gyvas ir gali juo pasinaudoti. Antrasis Jėzaus klausimas — „ką žmogus galėtų duoti mainais už savo gyvybę?“ — galbūt priminė tai, ką kadaise, Jobo dienomis, tvirtino Šėtonas: „Visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę“ (Job 2:4). Daugelis — aišku, ne Jehovos garbintojai, — taip ir darytų. Jie griebtųsi bet ko, pamintų visus principus, kad tik liktų gyvi. Krikščionių pasaulėžiūra kitokia.
4. Kodėl krikščioniui Jėzaus klausimai turi gilią prasmę?
4 Žinome, jog Jėzus atėjo į žemę ne tam, kad apdovanotų mus gera sveikata, turtu ir ilgu gyvenimu jau dabar. Jis atėjo atverti kelio į amžiną gyvenimą naujajame pasaulyje, ir ši viltis mums be galo brangi (Jn 3:16). Krikščionis pirmąjį Jėzaus klausimą suprastų taip: „Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet prarasti amžinojo gyvenimo viltį?“ Jokios naudos — būtų atsakymas (1 Jn 2:15-17). O norėdami atsakyti į antrąjį Jėzaus klausimą, kiekvienas pasvarstykime: „Kiek dabar esu pasirengęs aukotis, kad išsipildytų mano lūkestis gyventi naujajame pasaulyje?“ Pati mūsų gyvensena rodo, kaip yra iš tikrųjų, — ar ši viltis mūsų sąmonėje ryški. (Palygink Jono 12:25.)
5. Kaip galime gauti amžinojo gyvenimo dovaną?
5 Tiesa, Jėzus nesakė, kad amžinąjį gyvenimą galime užsitarnauti. Gyvenimas — net palyginti trumpas dabartinis — yra dovana. Jo neįmanoma nei nusipirkti, nei užsipelnyti. Amžinojo gyvenimo dovaną gausime tik jeigu „įtikėjome Kristų Jėzų“ ir Jehovą, kuris „jo ieškantiems atsilygina“ (Gal 2:16; Hbr 11:6). Be to, tikėjimą privalu rodyti atitinkamais veiksmais, nes „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2:26). Svarstydami, kaip patys atsakytume į aną Jėzaus klausimą, gerai pagalvokime, kiek dabartiniu laiku esame pasiryžę aukotis, ką užsibrėžiame nuveikti Jehovos tarnyboje ir ar tai tikrai rodo mūsų tikėjimą esant gyvą.
„Kristus gyveno ne savo malonumui“
6. Kas Jėzui buvo svarbiausia?
6 Jėzus nežiūrėjo į tai, ką siūlė pasaulis, nesusiviliojo kurti sau materialinės gerovės. Ne, jis sutelkė dėmesį į kur kas svarbesnius reikalus. Jo gyvenimo kelias — klusnumas ir pasiaukojimas Dievui, o ne savo norų tenkinimas. Jis sakė: „Visuomet darau, kas [Dievui] patinka“ (Jn 8:29). Ką Jėzus buvo pasiruošęs dėl Dievo atiduoti?
7, 8. a) Kokia buvo Jėzaus auka ir kokio atlygio jis sulaukė? b) Į kokius klausimus turėtume sau atsakyti?
7 Sykį Jėzus mokiniams pasakė: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20:28). Anksčiau, kai Jėzus ėmė sekėjams aiškinti turėsiąs greit „savo gyvybę atiduoti“, Petras jį primygtinai prašė pagailėti savęs. Bet Jėzus nė akimirkos nesudvejojo. Jis noriai atidavė savąją tobulo žmogaus gyvybę — pasiaukojo už žmoniją. Parodydamas tokį nesavanaudiškumą, Jėzus savo gyvenimo neiššvaistė. Kaip tik priešingai: buvo prikeltas ir „Dievo dešinės išaukštintas“ (Apd 2:32, 33). Taigi mums jis geriausias pavyzdys.
8 Romoje gyvenantiems krikščionims apaštalas Paulius rašė, kad „sau pataikauti“ nevalia. „Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui“, — priminė jis bendratikiams (Rom 15:1-3). Ar įsiklausome į apaštalo žodžius? Kiek, sekdami Kristaus pėdomis, esame nusiteikę aukotis?
Atiduokime Jehovai visa, kas geriausia
9. Ką reiškia tai, kad krikščionis pasiaukoja Dievui?
9 Senovės Izraelyje Mozės įstatymas reikalavo, kad vergystėn parsidavęs hebrajas septintais tarnybos metais arba jubiliejaus metais būtų paleistas į laisvę. Bet galiausiai jis pats spręsdavo, kaip pasielgti. Jeigu mylėjo šeimininką, galėjo pasilikti jo namuose vergu visam gyvenimui. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 15:12, 16, 17.) Panašiai apsisprendžiame ir mes — pasiaukojame Dievui. Savanoriškai įsipareigojame vykdyti jo valią, ne savo įgeidžius tenkinti. Tuo parodome nuoširdžią meilę Jehovai ir troškimą tarnauti jam amžinai.
10. Kokia prasme mes priklausome Dievui ir kaip tai turi veikti mūsų mintis ir elgesį?
10 Jei su Jehovos liudytojais studijuoji Bibliją, skelbi gerąją naujieną ir lankai krikščionių sueigas, tai labai pagirtina. Tikimės, jog netrukus širdis paskatins tave pasiaukoti Jehovai ir tarti, kaip kad etiopas Pilypui: „Kas gi kliudo man pasikrikštyti?“ (Apd 8:35, 36). Tavo santykiai su Dievu tada bus tokie kaip anų krikščionių, kuriems Paulius rašė: „Ar nežinote, kad [...] nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti“ (1 Kor 6:19, 20). Visiems mums, kurie pasiaukojome Jehovai, — ir puoselėjantiems dangiškąją, ir žemiškąją viltį, — jis yra Šeimininkas. Kaip tad svarbu atsisakyti savanaudiškų siekių ir ‘nepasidaryti žmonių vergais’! (1 Kor 7:23) Koks džiaugsmas ištikimai tarnauti Jehovai ir atsiduoti jo valiai!
11. Ką krikščionys skatinami aukoti ir kuo tai reikšminga, turint omeny Mozės įstatymo nuostatus dėl aukų?
11 Paulius bendratikiams rašė: „Prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, — tai jūsų sąmoningas tarnavimas“ (Rom 12:1, Brb). Šie žodžiai Kristų įtikėjusiems žydams, ko gero, priminė aukas, kurias Dievui atnašavo prieš tapdami krikščionimis. Jie turėjo žinoti, kad Mozės įstatymas reikalavo ant Jehovos aukuro guldyti pačius geriausius gyvulius. Prastesnė auka nebūtų buvusi priimtina (Mal 1:8, 13). Vadovaudamiesi tokiu principu, dabar mes patys prisistatome Dievui ‘kaip gyva auka’. Jehovai atiduodame visa, kas geriausia, o ne kas lieka patenkinus savo įnorius. Pasiaukodami Dievui mes besąlygiškai paskiriame jam savo gyvenimą — taigi ir jėgas, ir išteklius, ir sugebėjimus (Kol 3:23). Ką tai iš tikrųjų reiškia?
Išmintingai panaudok laiką
12, 13. Paminėk vieną sritį, kurioje turėtume atiduoti Jehovai, kas geriausia.
12 Viena, kaip Jehovai atiduodame, kas geriausia, — stengiamės išmintingai panaudoti laiką. (Perskaityk Efeziečiams 5:15, 16.) Tam reikia savidrausmės. Dėl pasaulio įtakos ir paveldėto netobulumo galbūt norisi laiką leisti vien savo malonumui arba asmeniškiems reikalams. Aišku, „viskam yra metas“, tad reikia ir malonių atokvėpio valandėlių, ir darbuotis, kad atliktume savo krikščionišką priedermę aprūpinti šeimą (Mok 3:1). Bet pasiaukojęs krikščionis čia neturėtų pulti į kraštutinumus. Laiką privalu naudoti išmintingai.
13 Paulius lankydamasis Atėnuose pastebėjo, kad „visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką, pasakodami naujienas arba jų klausydami“ (Apd 17:21). Ir šiandien daugelis laiką leidžia tuščiai — valandų valandas žiūri televizorių, žaidžia kompiuterinius žaidimus, naršo po internetą. Vis daugiau dalykų blaško dėmesį ir atima laiką. Jeigu į tokius užsiėmimus pasinertume, nukentėtų mūsų dvasingumas. Gal net imtume manyti esą taip apkrauti, jog tai, „kas vertingiau“, — Jehovos tarnystę — tenka palikti nuošalyje (Fil 1:9, 10).
14. Į kokius klausimus turėtume sau atsakyti?
14 Kiekvienas Jehovai pasiaukojęs tarnas tegul atsako sau į tokius klausimus. Ar kasdien skiriu laiko paskaityti Bibliją ir viską apmąstyti, pasimelsti? (Ps 77:13 [77:12, Brb]; 119:97; 1 Tes 5:17) Ar randu kada pasiruošti krikščionių sueigoms? Ir ar sueigose savo pasisakymais pakeliu kitiems dvasią? (Ps 122:1; Hbr 2:12) Šventajame Rašte paminėta, kad Paulius su Barnabu „daug laiko [...] drąsiai kalbėjo Viešpatyje“ (Apd 14:3, Brb). Galbūt ir tu, šiek tiek pakoregavęs savo tvarkaraštį, galėtum labiau atsidėti evangelizacijos darbui? Ir gal pavyktų tam skirti „daug laiko“, netgi tarnauti pionieriumi? (Perskaityk Hebrajams 13:15.)
15. Kaip vyresnieji išmintingai panaudoja laiką?
15 Apaštalas Paulius ir Barnabas lankydamiesi Antiochijoje „išbuvo su mokiniais netrumpą laiką“ ir stiprino jų bendruomenę (Apd 14:28). Šiandieną vyresnieji irgi negailėdami laiko meilingai rūpinasi bendratikiais. Ne tik eina į lauko tarnybą, bet ir gano kaimenę, ieško paklydusių avių, padeda nusilpusiems, atlieka bendruomenėje daug kitų atsakingų darbų. Jeigu esi krikštytas brolis, gal ir tau aplinkybės leidžia siekti šių pareigų?
16. Kaip įvairiopai ‘darome gera tikėjimo namiškiams’?
16 Daug kas džiaugiasi galėdami teikti pagalbą nukentėjusiems nuo stichinių ar žmogaus sukeltų nelaimių. Štai viena Betelyje tarnaujanti sesuo, pati jau eidama septintą dešimtį, ne kartą ryžosi keliauti ilgus atstumus ir pasidarbuoti kaip savanorė nelaimės zonoje. Kodėl ji nusprendė šitaip panaudoti atostogas? Ji sako: „Nors jokio amato nemoku, mielai dariau, ką tik reikėjo. Kaip buvo gera matyti, kad broliai ir seserys, patyrę didžiausių materialinių nuostolių, yra nepajudinamo tikėjimo!“ Visame pasaulyje, be to, tūkstančiai savanorių padeda statyti Karalystės sales, asamblėjų sales. Imdamiesi šitokios veiklos mes nesavanaudiškai ‘darome gera tikėjimo namiškiams’ (Gal 6:10).
„Esu su jumis per visas dienas“
17. Ką tu atiduotum už amžinąjį gyvenimą?
17 Nuo Dievo atitolusi žmonių visuomenė greit nueis į nebūtį. Tiksliai nežinome, kada tai įvyks. Bet žinome, kad „laikas trumpas“ ir kad „šio pasaulio scena keičiasi“ (NW). (Perskaityk 1 Korintiečiams 7:29-31.) Todėl dar prasmingesnis tampa Jėzaus klausimas: „Ką žmogus galėtų duoti mainais už savo gyvybę?“ Idant laimėtume „tikrąjį gyvenimą“, mes, be jokios abejonės, paaukosime viską, ko Jehova prašo (1 Tim 6:19). Išties yra būtina paklusti Jėzaus raginimui nuolatos juo sekti ir ‘pirmiausia ieškoti Dievo karalystės’ (Mt 6:31-33; 24:13).
18. Kuo mes tvirtai tikime ir kodėl?
18 Suprantama, sekti Jėzumi ne visada lengva ir, kaip jis pats buvo įspėjęs, kai kuriems tai net kainavo gyvybę. Tačiau, kaip ir Jėzus, mes nesusigundome ‘pagailėti savęs’. Pirmojo amžiaus pateptuosius sekėjus jis patikino: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“, ir mes tuo neabejojame (Mt 28:20). Tad kiek įmanydami panaudokime savo laiką ir sugebėjimus šventoje tarnyboje. Šitaip parodysime tvirtai tikį, kad Jehova apsaugos mus per didįjį sielvartą arba prikels naujajame pasaulyje (Hbr 6:10). Ir dar parodysime, kaip didžiai vertiname gyvenimo dovaną.
Kaip atsakysi?
• Kaip Jėzus parodė didžiulį norą tarnauti Dievui ir žmonėms?
• Kodėl žmogus turėtų išsižadėti savęs ir ką tai reiškia?
• Tiktai kokias aukas Jehova senovės Izraelyje priimdavo ir ko mes iš to pasimokome?
• Kaip galime išmintingai panaudoti laiką?
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 26 puslapyje]
Jėzus visados darė, kas Dievui patinka
[Iliustracija 28 puslapyje]
Tikrojo Dievo šlovei izraelitai dėkinga širdimi atiduodavo, kas geriausia
[Iliustracijos 29 puslapyje]
Dievą džiuginame išmintingai panaudodami laiką
