Laiškų Titui, Filemonui ir hebrajams apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Laiškų Titui, Filemonui ir hebrajams apžvalga
PIRMASIS Pauliaus kalinimas Romoje baigiasi 61 m. e. m. ir netrukus apaštalas apsilanko Kretos saloje. Pamatęs, kad bendruomenėms reikia dvasinės paramos, ten palieka Titą. Paskui tikriausiai iš Makedonijos rašo Titui laišką ir duoda tam tikrų nurodymų, padėsiančių jam atlikti savo pareigas. Pauliaus laiškas, be to, paliudija, kad Titas darbuojasi paties apaštalo įgaliotas.
Kiek ankstėliau, dar tebekalėdamas, Paulius 61 m. e. m. parašė laišką vienam Kolosuose gyvenančiam krikščioniui, vardu Filemonas. Į jį, kaip draugą, kreipėsi su asmenišku prašymu.
Apie 61 m. e. m. Paulius taip pat parašė įtikėjusiems Kristų hebrajams, gyvenantiems Judėjoje. Savo laiške jiems išdėstė, kuo krikščionybė pranašesnė už judaizmą. Visuose trijuose laiškuose yra pamokymų, vertingų ir mums (Hbr 4:12).
LAIKYKIMĖS SVEIKO TIKĖJIMO
Paaiškinęs, kas yra žinotina skiriant „kiekvienam miestui vyresniuosius“, Paulius pataria Titui griežtai drausminti neklusniuosius, kad „laikytųsi sveiko tikėjimo“. Visus Kretos bendruomenių tikinčiuosius ragina, kad, atsisakę bedievystės, gyventų „santūriai, teisingai ir maldingai“ (Tit 1:5, 10-13; 2:12).
Paulius duoda ir daugiau patarimų, kaip padėti Kretos broliams laikytis sveiko tikėjimo. Titui jis rašo: „Paikų klausimų, [...] ir vaidų dėl įstatymo venk“ (Tit 3:9).
Atsakymai į klausimus:
1:15. Kaip gali būti „tyriems viskas tyra“, o „susitepusiems ir netikintiems“ — netyra? Čia reikia suprasti, ką Paulius turėjo omenyje sakydamas „viskas“. Jis kalbėjo ne apie tai, kas Dievo rašytiniame Žodyje tiesiogiai smerkiama, o apie tokius dalykus, dėl kurių apsispręsti Šventasis Raštas leidžia patiems tikintiesiems. Jeigu asmens mąstysena išlavinta pagal Dievo normas, jam tokie dalykai yra tyri. O tam, kieno mąstymas iškreiptas ir sąžinė suteršta, visa tai atrodo netyra. *
3:5. Kaip pateptieji krikščionys yra ‘išgelbėti nuplovimu’ ir ‘atnaujinti šventąja dvasia’ (Jr)? Jie yra ‘išgelbėti nuplovimu’ ta prasme, kad Dievas juos nuplovė, arba apvalė, Jėzaus, paaukojusio save kaip išperkamąją auką, krauju. Taip pat jie yra ‘atnaujinti šventąja dvasia’ — juk iš dvasios atgimę Dievo sūnumis, dabar jau yra „naujas kūrinys“ (2 Kor 5:17).
Ko pasimokome:
1:10-13; 2:15. Krikščionių bendruomenės prižiūrėtojai turi būti ryžtingi, kai tenka taisyti tam tikras negeroves.
2:3-5. Kaip ir pirmajame amžiuje, brandžios krikščionės šiandieną turi elgtis garbingai, ‘neapkalbinėti, negirtuokliauti, mokyti gero’. Tada bendruomenėje jos galės asmeniškai padėti ir jaunesniosioms.
3:8, 14. Stengtis „pirmauti gerais darbais“ yra „gera ir naudinga“. Šitaip mes neliekame bevaisiai Dievo tarnyboje. Tada yra lengviau ir laikytis atstu nuo nedoro pasaulio.
RAGINKIME „MEILĖS VARDU“
(Fm 1-25)
Paulius pagiria Filemoną už tai, kad šis pasižymi „tikėjimu ir meile“. Filemonas atgaivina bendratikių širdis, ir apaštalas, tai žinodamas, turi „daug džiaugsmo ir paguodos“ (Fm 4, 5, 7).
Paulius čia palieka sektiną pavyzdį visiems prižiūrėtojams: aštroką klausimą dėl Onesimo sprendžia ne duodamas Filemonui vienokį ar kitokį paliepimą, o ragindamas jį „meilės vardu“. Štai apaštalo žodžiai Filemonui: „Rašau tau, pasitikėdamas tavo klusnumu ir žinodamas, jog padarysi daugiau, negu prašau“ (Fm 8, 9, 21).
Atsakymai į klausimus:
10, 11, 18. Kaip seniau „nenaudingas“ Onesimas tapo „naudingu“? Onesimas buvo vergas ir darbavosi nenoromis. Paskui iš Filemono namų Kolosuose jis pabėgo ir nukako į Romą. Kad turėtų už ką nukeliauti tuos 1400 kilometrų, Onesimas savo šeimininką galbūt net apvogė. Tikrai Filemonui jis buvo nenaudingas. O Romoje Pauliaus padedamas Onesimas tapo krikščioniu. Dabar jau kaip bendratikis, kaip brolis, šis seniau „nenaudingas“ vergas tapo „naudingu“.
15, 16. Kodėl Paulius neprašė Filemono suteikti Onesimui laisvę? Paulius norėjo daryti tik tai, ką įpareigotas, — ‘skelbti Dievo Karalystę ir mokyti apie Viešpatį Jėzų Kristų’. Jis nusprendė nesikišti į socialinius reikalus, taigi nesiėmė spręsti ir vergvaldystės klausimo (Apd 28:31).
Ko pasimokome:
2. Filemonas mielai atvėrė duris krikščionių bendruomenei, jo namuose būdavo rengiamos sueigos. Jeigu mūsų namuose vyksta lauko tarnybos sueigos, tai mums tikra garbė (Rom 16:5; Kol 4:15).
4-7. Nieko nelaukdamas pagirk bendratikį, kuris savo tikėjimu ir meile yra pavyzdys.
15, 16. Jei gyvenime atsitinka kas negera, neturėtume dėl to pernelyg nerimauti. Kaip ir Onesimo atveju, viskas gali išeiti į naudą.
21. Paulius tikėjosi, kad Filemonas atleis Onesimui. Iš mūsų irgi tikimasi, kad broliui, kuris mums galbūt nusižengė, dovanosime (Mt 6:14).
„EIKIME TOLIAU Į SUBRENDIMĄ“
Norėdamas įrodyti, kad tikėjimas Jėzaus auka yra pranašesnis už Įstatymo darbus, Paulius aiškina, koks prakilnus yra krikščionybės Įkūrėjas, kokia neprilygstama jo kunigystė, jo auka ir naujoji sandora (Hbr 3:1-3; 7:1-3, 22; 8:6; 9:11-14, 25, 26). Kristų įtikėjusiems hebrajams, tautiečių persekiojamiems, tai turėjo suteikti jėgų atsilaikyti. Paulius skatina šiuos savo bendratikius eiti „toliau į subrendimą“ (Hbr 6:1, Jr).
Kiek krikščionybėje yra svarbus tikėjimas? „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“, — rašo Paulius. Toliau jis hebrajus ragina: „Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse.“ O tam, aišku, irgi reikia tikėjimo (Hbr 11:6; 12:1).
Atsakymai į klausimus:
2:14, 15. Ar Šėtonas, turėdamas „mirties jėgą“ (Brb), gali atimti gyvybę, kam tik panorėjęs? Ne, šito jis negali. Žinia, savo melagystėmis Šėtonas mirtį sėja nuo pat pradžių, kai Edene pasuko nedorybės keliu: anuomet jis pastūmėjo nusidėti Adomą, o per pirmąjį žmogų nuodėmė ir mirtis prasiskverbė į visą žmoniją (Rom 5:12). Taip pat ne vieną Dievo tarną — kaip, beje, ir Jėzų — nužudė persekiotojai, Šėtono žemiškieji bendrininkai. Bet tai nereiškia, kad Šėtonas turi neribotą galią žudyti visus, ką panorėjęs. Priešingu atveju jis jau seniai būtų išnaikinęs Jehovos garbintojus. Aukščiausiasis savo tarnus, kaip visumą, saugo ir neduoda Šėtonui jų išžudyti. Dievas ir tam, kuriam leido žūti nuo piktojo antpuolių, visą patirtą žalą galiausiai atitaisys.
4:9-11. Kaip mes galime „įžengti į [Dievo] atilsį“? Šeštos kūrimo dienos pabaigoje po visų savo darbų Dievas ilsėjosi būdamas tikras, kad tai, ką yra sumanęs žemės ir žmonijos labui, bus įgyvendinta (Pr 1:28; 2:2, 3). Mes galime „įžengti į aną atilsį“ ne bandydami išteisinti save darbais, o pripažindami Dievo parūpintą išperkamąją auką. Tikėti Jehovą ir klusniai sekti jo Sūnumi, užuot vaikiusis savanaudiškų tikslų, mums yra atgaiva ir atilsis, kasdienė palaima (Mt 11:28-30).
9:16. Kas yra naujosios sandoros testatorius? Naująją sandorą sudarė Jehova, o jos testatorius yra Jėzus — sandoros Tarpininkas. Save jis atidavė kaip auką, reikalingą sandorai įteisinti (Lk 22:20; Hbr 9:15).
11:10, 13-16. Kokio „miesto“ Abraomas laukė? Jis laukė ne žmogaus rankomis statyto miesto, o „dangaus Jeruzalės“, į kurią įeina Kristus ir 144000 jo bendravaldžių. Pastarieji, gavę dangiškąją šlovę, dar vadinami „šventuoju miestu — naująja Jeruzale“ (Hbr 12:22; Apr 14:1; 21:2). Abraomas troško išvysti pasaulį, kuriame viešpatauja Dievo Karalystė.
12:2. Dėl kokio „jam skirto džiaugsmo“ Jėzus „ištvėrė kančių stulpą“ (NW)? Jėzus džiaugėsi žinodamas, jog savo tarnyste daug ko pasieks. Jehovos vardas bus pašlovintas, Dievo visavaldystės teisė apginta, žmonijos šeima išpirkta iš mirties vergijos. Jėzus taip pat žinojo turėsiąs atlygį — ateis metas, kai jis žmonijos labui viešpataus kaip Karalius ir tarnaus Vyriausiuoju Kunigu.
13:20. Kodėl naujoji sandora pavadinta „amžinąja“? Šitaip ją galima vadinti dėl trijų priežasčių: 1) ji niekada nebus pakeista; 2) amžina tai, kas per ją bus įgyvendinta; 3) naujoji sandora net ir po Armagedono teiks naudos „kitoms avims“ (Jn 10:16).
Ko pasimokome:
5:14. Atsidėję gilinkimės į Bibliją, Dievo Žodį, ir taikykime, ką iš jos sužinome. Tik šitaip ‘išlavinsime savo pojūčius ir sugebėsime atskirti gera nuo bloga’ (Hbr 5:14).
6:17-19. Neišklysti iš tiesos kelio mums padeda viltis, tvirtai pagrįsta Dievo pažadu ir priesaika.
12:3, 4. Dėl visokių menkų išbandymų ir patiriamo priešiškumo ‘nepailskime ir nesuglebkime dvasia’. Verčiau darykime pažangą, siekime dvasinės brandos, per išbandymus ugdykimės ištvermę. Būkime pasiryžę priešintis net „iki kraujo“, tai yra iki mirties (Hbr 10:36-39).
12:13-15. Žiūrėkime, kad kokia „karti žalinga šaknis“ — asmuo, reiškiantis nepasitenkinimą tuo, kaip bendruomenėje tvarkomi reikalai, — mūsų nepaveiktų. Nesiduokime išvedami iš kelio, vaikščiokime „palikdami tiesius pėdsakus“.
12:26-28. ‘Sutvertieji dalykai’, kurie nėra Dievo rankų darbas, — visa dabartinė santvarka, netgi nedoras „dangus“, — bus taip sudrebinti, kad pražus. Tada liks tik „tai, kas nesudrebinama“, būtent Dievo Karalystė ir jos šalininkai. Kaip svarbu mums uoliai skelbti žinią apie tą Karalystę ir visur vadovautis jos principais!
13:7, 17. Jeigu, kaip čia prisakyta, klausome bendruomenės prižiūrėtojų ir esame jiems atsidavę, tada ir širdy jaučiame norą su jais bendradarbiauti.
[Išnaša]
