Koks žmogus norėtum būti?

FILIPINUOSE vienas policijos komisaras mūsų pionierės paklausė: „Ką darėte, kad tas žmogus taip pasikeistų?“ Rodydamas į krūvą dokumentų ant savo stalo, pridūrė: „Va kiek bylų jam buvo iškelta. Dabar iš vieno vargo mieste mus išvadavote.“ Vyras, apie kurį jie kalbėjo, anksčiau buvo girtuoklis ir nuolat pridarydavo rūpesčių. Kas paskatino jį taip neatpažįstamai pasikeisti? Dievo įkvėptas Žodis — Biblija.

Daug kas paklūsta apaštalo Pauliaus raginimui „atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą“ (Ef 4:22-24). Kiekvienas — daug ar mažai privalantis pasikeisti — stodamas į krikščionio kelią turi apsivilkti nauja asmenybe.

Tai, kiek gebėjai pasikeisti, kad galėtum krikštytis, viso labo tik pradžia. Krikštui pasirengęs asmuo yra nelyginant medžio drožinys, kurio pagrindiniai kontūrai jau išryškėjo. Akivaizdu, kaip tas kūrinys atrodys, bet kad jis būtų gražus, dar daug darbo reikia įdėti. Meistrui reikės paplušėti prie atskirų detalių. Iki krikšto mes irgi jau išsiugdėme svarbiausias Dievo tarnui būtinas savybes. Vis dėlto mūsų vidinė asmenybė dar lyg pradinis drožinys. Privalome ją šlifuoti, keistis, kur būtina.

Netgi Paulius prisipažino turįs pasitaisyti. Štai jo žodžiai: „Kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga“ (Rom 7:21). Jis gerai žinojo, koks žmogus yra ir koks norėtų būti. O kaip mes? Vertėtų pagalvoti: „Kas prie manęs, taip sakant, prilipę? Koks iš tikrųjų esu ir kokiam reikėtų būti?“

 Kas ‘prilipę’?

Remontuojamą seną su pūvančiomis sijomis namą negana tik nudažyti iš lauko. Jei neištaisysime statybinių elementų defektų, vėliau bus bėdos. O ar gana, jei mes vien iš šalies atrodome teisūs? Ne. Privalu ištirti, kokia mūsų vidinė asmenybė, įžvelgti savo taisytinus trūkumus. Antraip senojo žmogaus bruožai vėl ims viršų. Vadinasi, būtina save tikrinti (2 Kor 13:5). Nustatykime, kokios savybės nepageidaujamos, ir jų atsikratykime. Čia Jehova mums siūlo savo pagalbą.

Paulius tvirtino: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hbr 4:12). Dievo rašytinis Žodis, Biblija, žmogui gali daryti nepaprastai didelį poveikį. Jis pasiekia pačias mūsų esybės gelmes, vaizdžiai sakant, kaulų smegenis. Atskleidžia mintis ir motyvus, parodo, kokie mes iš tikrųjų, o ne kokie tik atrodome ar manome esą. Dievo Žodis išties padeda mums pamatyti savo trūkumus.

Kai remontuojame būstą, negana tik pakeisti yrančias medžiagas. Reikia nustatyti, kodėl jos dūlėja, ir tada imsimės apsaugos priemonių. Taigi ir savo asmeninių trūkumų neužtenka vien žinoti — būtina visko, dėl ko jie pasireiškia, vengti ir taip save kontroliuoti. Mūsų asmenybę formuoja daug kas: socialinė bei materialinė padėtis, supanti aplinka bei kultūra, tėvai, draugai ir pažįstami, anksčiau praktikuota religija. Net televizijos laidos ir filmai bei kitos pramogos palieka savo pėdsakus mūsų sąmonėje. Kai suvokiame, kas daro mums neigiamą įtaką, galime daug veiksmingiau jai priešintis.

Save ištyręs galbūt prieisi prie išvados: „Toks jau aš esu.“ Nederėtų taip manyti. Štai kadaise korintiečiams, kurie prieš tapdami krikščionimis ištvirkavo, girtavo, buvo pasinėrę į homoseksualizmą ir darė kitas blogybes, Paulius rašė: „Kai kurie iš jūsų buvote tokie, bet dabar esate nuplauti [...] mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6:9-11). Jehovos šventosios dvasios padedami mes irgi galime pasitaisyti.

Tai liudija Marko * iš Filipinų pavyzdys. Apie save jis pasakoja: „Tėvai nuolat pykdavosi. Sulaukęs devyniolikos, ėmiau elgtis ne kaip liepiamas, o kaip pačiam patinka.“ Lošimas, vagystės, ginkluoti apiplėšimai — toks buvo jo gyvenimas. Su keletu bendrų netgi ketino užgrobti lėktuvą, tik ši užmačia neišdegė. Paskui vedė, tačiau ir tada nemetė savo juodų darbelių. Galiausiai pralošė viską, ką turėjo. Kaip tik tuo laiku Marko žmona studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais. Vyras nutarė pasekti jos pavyzdžiu, nors iš pradžių jautėsi nevertas tapti liudytoju. Bet jis vis taikė, ko buvo mokomas, lankė krikščionių sueigas  ir taip įstengė atsižadėti praeities. Dabar Markas yra krikštytas Jehovos garbintojas ir jau moko kitus, kaip keistis į gera.

Koks norėtum būti?

Kur mums reikėtų pasikeisti, kad kuo daugiau išryškėtų krikščioniškos savybės? Paulius bendratikiams patarė: „Visa tai pameskite — piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę naują, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą“ (Kol 3:8-10).

Taigi pagrindinis mūsų tikslas yra nusivilkti senąją asmenybę ir apsivilkti nauja. Kokias savybes čia turėtume ugdytis? Paulius tęsia: „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3:12-14). Negailėkime pastangų brandinti šias savybes ir tada džiaugsimės „malone pas Dievą ir žmones“ (1 Sam 2:26). Jėzus per visą savo gyvenimą žemėje pasižymėjo tokiomis kaip Jehovos savybėmis. Įsižiūrėdami į Kristų ir eidami jo pėdomis, būsime kaip ir jis „Dievo sekėjai“ (Ef 5:1, 2).

Kas dar padėtų perprasti, kur mums reikia pasitaisyti? Ogi pasigilinkime, kokie buvo žmonės, apie kuriuos rašoma Biblijoje, kokių bruožų — patrauklių ir nepatrauklių — jie turėjo. Štai atkreipkime dėmesį į patriarcho Jokūbo sūnų Juozapą. Nors jis kentė neteisybę, neprarado optimizmo ir išsaugojo savo vidinį grožį (Pr 45:1-15). O ką pasakytume apie karaliaus Dovydo sūnų Abšalomą? Jis dėjosi, jog rūpinasi žmonėmis, ir buvo liaupsinamas už grožį. Bet iš tikrųjų pelnė išdaviko ir žmogžudžio vardą (2 Sam 13:28, 29; 14:25; 15:1-12). Jei asmuo išvaizdus, tačiau rodo apsimestinį gerumą, nenuteiks kitų maloniai.

Pasitaisyti tikrai galime

Jeigu norime pasikeisti į gera ir būti gražūs Dievo akyse, turime žiūrėti, kokia yra mūsų vidinė asmenybė (1 Pt 3:3, 4). Kad pasitaisytume, mokėkime įžvelgti savo trūkumus, suprasti, kas juos lemia, taip pat ugdykimės krikščioniškas savybes. O ar tikrai įmanu pasitaisyti?

Jehovos padedami galime pasikeisti. Psalmininko pavyzdžiu melskime: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“ (Ps 51:12 [51:10, Brb]). Prašykime, kad mus veiktų šventoji dvasia ir stiprintų širdyje troškimą gyventi, kaip moko Dievas. Išties galime darytis vis mielesni Jehovai!

[Išnaša]

[Iliustracija 4 puslapyje]

Ar šį audros nuniokotą namą užtektų tik nudažyti?

[Iliustracija 5 puslapyje]

Ar išsiugdei tokias kaip Kristaus savybes?