Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Nedelsdamas padėk jiems sugrįžti!

Nedelsdamas padėk jiems sugrįžti!

Nedelsdamas padėk jiems sugrįžti!

„Pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (JN 6:68).

1. Ką pasakė Petras, kai daugelis mokinių paliko Jėzų?

KARTĄ nemažai Jėzaus Kristaus mokinių pasipiktino vienu jo mokymu ir daugiau juo nebesekė. „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ — paklausė jis apaštalų. Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6:51-69). Iš tikrųjų nebuvo kur kitur eiti. Judaizmas anuomet jau nebeturėjo „amžinojo gyvenimo žodžių“. Šiandieną jų neturi nė didžioji Babelė, klaidingos pasaulio religijos. Žmogui, nuklydusiam nuo Dievo kaimenės ir norinčiam pelnyti Jehovos malonę, dabar tikrai „išmušė valanda [...] pabusti iš miego“ ir grįžti pas saviškius (Rom 13:11).

2. Ką reikia turėti omenyje, jei išaiškėja dalykų, kurie yra konfidencialūs arba svarstytini teisminiame komitete?

2 Jehova rūpinosi paklydusiomis Izraelio avimis. (Perskaityk Ezechielio 34:15, 16.) Krikščionių ganytojai irgi jaučia pareigą ir trokšta padėti kiekvienam, kuris nuklydo nuo kaimenės. O kaip tada, jeigu skelbėjas, vyresniųjų paskirtas vesti studijas neaktyviam, pagalbos norinčiam bendratikiui, sužino, kad šis padarė didelę nuodėmę? Dalyko, kuris yra konfidencialus ar svarstytinas teisminiame komitete, skelbėjas gvildenti su studijuotoju nesiims. Tiesiog paragins jį kreiptis į vyresniuosius. Jeigu šis nenori, tada vyresniuosius turi informuoti pats skelbėjas (Kun 5:1; Gal 6:1).

3. Kaip jautėsi šimtą avių turintis žmogus, radęs vieną pražuvėlę?

3 Pirmajame studijų straipsnyje minėjome Jėzaus pasakojimą apie žmogų, šimto avių savininką, palikusį devyniasdešimt devynias bandoje ir išėjusį ieškoti vienos. Kaip jis džiaugėsi suradęs pražuvėlę! (Lk 15:4-7) Kada į kaimenę grįžta paklydusi Dievo avis, mes irgi džiaugiamės. Tą neaktyvų krikščionį turbūt jau lanko vyresnieji ir kiti bendruomenės nariai. Iš meilės visi jie trokšta padėti žmogui grįžti į saviškių tarpą, kur jis gali būti saugus, Dievo globojamas, laiminamas (Įst 33:27; Ps 91:14; Pat 10:22). Kaip jam pagelbėti, kai tik įmanoma?

4. Ką byloja žodžiai, užrašyti Galatams 6:2, 5?

4 Žmogų grįžti į bendruomenę kiti gali paskatinti maloniai jam primindami, kad Jehova savo avis myli ir nereikalauja iš mūsų daugiau, negu pajėgiame. Štai keletas reikalavimų: gilintis į Šventąjį Raštą, lankyti krikščionių sueigas, skelbti gerąją naujieną apie Karalystę. Taip pat galima perskaityti, kas parašyta Galatams 6:2, 5, ir jam paminėti, kad krikščionys padeda vieni kitiems nešti gyvenimo sunkumus, bet atsakomybė Jehovai yra ta našta, kurią „kiekvienam reikės nešioti“ pačiam. Būti ištikimam Dievui — tai pareiga, kurios niekas kitas už mus neatliks.

Gal žmogaus tarnystę nustelbė „kasdieniai rūpesčiai“?

5, 6. a) Kodėl neaktyvų bendratikį svarbu atidžiai išklausyti? b) Kaip padėsi neaktyviam krikščioniui suprasti, kad atsitraukęs nuo bendruomenės daug prarado?

5 Norėdami įžvelgti, kaip padėti neaktyviam bendratikiui, vyresnieji ir kiti brandūs skelbėjai turi atidžiai išklausyti, kai jis išlieja visa, kas širdyje. Įsivaizduok save vyresniojo vietoje. Tarkim, ateini pas sutuoktinius, kurie nuo bendruomenės atitolo įsisukę į „kasdienių rūpesčių“ verpetą (Lk 21:34). Dvasiškai neaktyvūs ilgainiui tapo dėl finansinių sunkumų, o gal dėl to, kad šeimoje padaugėjo rūpesčių. Jiedu, ko gero, pripažins, jog trokšta atgaivos. Tada paminėk, kad atsiskirti nuo kitų — ne išeitis. (Perskaityk Patarlių 18:1, Brb.) Galėtum maloniai pasiteirauti: „Ar dabar, nebelankydami sueigų, jaučiatės laimingesni? Ar pagerėjo šeimos gyvenimas? Ar tebelydi džiaugsmas, kurį žmogui teikia pasitikėjimas Jehova?“ (Neh 8:10).

6 Neaktyviam krikščioniui šie klausimai galbūt padės suprasti, kad atsitraukęs nuo bendruomenės jis prarado artumą su Jehova, todėl ir nebėra laimingas kaip anksčiau (Mt 5:3, Jr; Hbr 10:24, 25). Taip pat turėtų suvokti, kad palikęs evangelizacijos darbą nebeturi džiaugsmo šaltinio (Mt 28:19, 20). Ką būtų išmintinga jam daryti?

7. Ką daryti raginame tuos, kurie nuklydę nuo kaimenės?

7 Jėzus sakė: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių [...]. Visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių“ (Lk 21:34-36). Tuos, kurie yra nuklydę nuo kaimenės ir dabar nori susigrąžinti prarastą džiaugsmą, raginkime melsti šventosios dvasios, Dievo pagalbos ir darbais parodyti, kad šito siekia (Lk 11:13).

Gal būta suklupimo akmens?

8, 9. Kaip vyresnysis galėtų padėti susiprasti žmogui, kuris yra dėl ko nors pasipiktinęs?

8 Suklupimo akmeniu kartais būna kokio gerbiamo bendruomenės nario nederamas poelgis arba tarpusavio nesutarimai, kylantys dėl žmogiško netobulumo. Jei kuris nors krikščionis tuo pasipiktino ir tapo neaktyvus, vyresnysis, jį lankydamas, galėtų pabrėžti, kad Jehova nė vieno neveda į suklupimą. Tad kodėl žmogus turėtų nutraukti ryšį su Dievu ir jo tauta? Argi nereikėtų toliau tarnauti Dievui ir pasitikėti, kad „visos žemės Teisėjas“ žino, kas įvyko, ir reikalą išspręs teisingai? (Pr 18:25; Kol 3:23-25) Jei žmogus už ko nors užkliūtų ir pargriūtų, argi norėtų gulėti paslikas ir nesikelti?

9 Vyresnysis, padėdamas nuklydusiam krikščioniui, gali paminėti, kad tai, kuo žmogus pasipiktina, po kurio laiko jam nebeatrodo labai reikšminga. Situacija pasikeitė ir suklupimo akmens neliko. Jeigu krikščionis įsižeidė, kad buvo sudrausmintas, jam patartina su malda viską apmąstyti. Ko gero, bent iš dalies pripažins daręs klaidą, taigi dėl pastabos užsigavęs be reikalo (Ps 119:165; Hbr 12:5-13).

Gal nepriimtinas pasirodė koks mokymas?

10, 11. Kokie argumentai žmogui, savaip supratusiam kai kuriuos Biblijos mokymus, padėtų persigalvoti?

10 Kai kas Dievo kaimenę paliko nepritardami vienam ar kitam Šventojo Rašto mokymui. Štai ir izraelitai, išvaduoti iš Egipto vergijos, „užmiršo, ką [Dievas] buvo padaręs“ jų labui, ir „elgėsi, nelaukdami, kol supras jo užmojį“ (Ps 106:13). Neaktyviam krikščioniui vertėtų priminti, kad „ištikimas ir protingas vergas“ tiekia labai gerą dvasinį peną (Mt 24:45, Jr). Dėl to ir jis sužinojo tiesą. Kodėl jam vėl nepasiryžus eiti tiesos keliu? (2 Jn 4)

11 Stengdamasis padėti nuo Dievo kaimenės nuklydusiam žmogui, vyresnysis dar galėtų paminėti, kaip buvo su Jėzaus mokiniais, kurie, nepritardami vienam jo mokymui, pasitraukė (Jn 6:53, 66). Atsiskyrę nuo Kristaus ir palikę ištikimus jo sekėjus, anie prarado dvasingumą, džiaugsmą. Ar asmuo, atitolęs nuo krikščionių bendruomenės, randa gero dvasinio peno kur kitur? Aišku, ne.

Gal pasielgė, kaip nedera krikščioniui?

12, 13. Kaip galima pagelbėti tokiam, kuris yra nuklydęs nuo kaimenės ir dabar prisipažįsta padaręs didelę nuodėmę?

12 Kai kas skelbti gerąją naujieną ir lankyti sueigas nustoja padaręs didelę nuodėmę. Galbūt mano, kad jeigu pasisakys apie tai vyresniesiems, bus atskirtas nuo bendruomenės. Tačiau asmuo, kuris nustoja elgtis nekrikščioniškai ir nuoširdžiai atgailauja, nėra iš bendruomenės pašalinamas (2 Kor 7:10, 11). Priešingai — jis labai laukiamas. Vyresnieji tokiam yra pasirengę suteikti reikiamą dvasinę paramą.

13 Tarkim, tave, brandų skelbėją, paskyrė pagelbėti neaktyviam bendratikiui ir šis tau pasako apie savo sunkų nusižengimą. Ką daryti? Jau minėjome, kad, užuot gilinęsis, kas įvyko, paskatintum žmogų kreiptis į vyresniuosius. Jeigu jis neis, tada tu pats, brangindamas Jehovos vardo šlovę ir bendruomenės dvasinę gerovę, turėsi pasielgti, kaip Dievo nustatyta. (Perskaityk Kunigų 5:1.) Vyresnieji tikrai žinos, kaip padėti žmogui, norinčiam sugrįžti ir gyventi pagal Dievo priesakus. Galbūt turės jį meilingai sudrausminti (Hbr 12:7-11). Jeigu žmogus pripažįsta nusidėjęs Dievui, palieka savo blogus darbus ir nuoširdžiai atgailauja, vyresniųjų padedamas jis gali pelnyti Jehovos atleidimą (Iz 1:18; 55:7; Jok 5:13-16).

Džiaugsmas sūnui sugrįžus

14. Savais žodžiais perpasakok istoriją apie sūnų palaidūną.

14 Krikščionis, įpareigotas padėti nuklydusiam žmogui, galėtų atkreipti jo dėmesį į vaizdų Jėzaus pasakojimą, užrašytą Luko 15:11-24. Ten kalbama apie vieną jaunuolį, kuris palaidai gyvendamas iššvaisto jam priklausančią palikimo dalį. Galiausiai pats ima bjaurėtis savo niekingu būviu. Pilvas tuščias, graužia namų ilgesys ir jis apsisprendžia grįžti. Tėvas dar iš tolo jį pamato, bėga pasitikti, puola jam ant kaklo, švelniai pabučiuoja ir be galo džiaugiasi. Apmąstydamas šią istoriją, nuklydęs žmogus gal irgi pajus širdyje norą sugrįžti į bendruomenę. Juk dabartinei pasaulio santvarkai greit ateis galas, tad „namo grįžti“ reikia nedelsiant.

15. Kodėl kai kas nuklysta nuo bendruomenės?

15 Dauguma tų, kurie nuklysta nuo bendruomenės, nėra kaip sūnus palaidūnas. Vieni atitolsta pamažėl, tarsi vėjo ir bangų genamas laivas nuo kranto. Kiti dvasinius dalykus apleidžia visokių rūpesčių slegiami. Dar kiti pasipiktina bendratikiu arba nesutinka su kuriuo nors Šventojo Rašto mokymu. Vienas kitas nusižengia Dievo principams — pasielgia, kaip krikščioniui nedera. Čia aptarėme, kaip tam, kuris dėl minėtų arba kitų priežasčių pasitraukė, galėtum padėti sugrįžti į Dievo kaimenę, kol nevėlu.

„Sveikas sugrįžęs namo, sūnau!“

16—18. a) Kaip vienas vyresnysis padėjo broliui, kuris daug metų buvo neaktyvus? b) Kodėl šis brolis tapo neaktyvus, kokios pagalbos susilaukė ir kaip jį sutiko bendruomenė?

16 Vienas krikščionių vyresnysis pasakoja: „Mūsų bendruomenės ganytojai labai stengiasi lankyti tuos, kurie neaktyvūs. Man irgi nedavė ramybės mintis apie vieną brolį, kuriam kadaise vedžiau Biblijos studijas ir padėjau įgyti tiesos pažinimą. Jis jau kokius dvidešimt penkerius metus buvo nebeaktyvus. Gyvenimas jo nelepino. Sykį, kai susitikę kalbėjomės, aš pabrėžiau, kad jam būtų kur kas lengviau, jei vadovautųsi Šventojo Rašto principais. Po kurio laiko jis pradėjo lankyti sueigas ir sutiko, kad liudytojai su juo studijuotų Bibliją ir taip padėtų įgauti ryžto sugrįžti atgal.“

17 Kodėl tas brolis tapo neaktyvus? Paklausykime jo paties: „Daugiau dėmesio pradėjau skirti pasaulietiniams reikalams negu dvasiniams. Paskui nustojau gilintis į Šventąjį Raštą, nebėjau į tarnybą, nebelankiau sueigų. Nė pats nepajutau, kaip pasitraukiau iš krikščionių bendruomenės. Bet vienas vyresnysis nuoširdžiai manimi rūpinosi ir padėjo sugrįžti.“ Kai šiam broliui ėmė vesti Biblijos studijas, jo gyvenimas vėl stojo į geras vėžes. Jis sako: „Supratau, ko man trūko, — Jehovos ir jo organizacijos meilingos globos ir vadovavimo.“

18 Kaip šį brolį sutiko bendruomenė? Jis pasakoja: „Jaučiausi kaip sūnus palaidūnas iš Jėzaus pasakojimo. Viena garbaus amžiaus sesuo, kurią pažinojau dar prieš tris dešimtmečius, man tarė: „Sveikas sugrįžęs namo, sūnau!“ Kokie jaudinantys žodžiai! Supratau, jog čia ir yra mano vieta. Esu be galo dėkingas anam vyresniajam ir visai bendruomenei už jų meilę, draugiškumą, kantrybę, rūpinimąsi. Iš meilės Jehovai ir artimui jie man ir padėjo grįžti į kaimenę.“

Skatink sugrįžti šiandien pat!

19, 20. Kaip paskatintum neaktyvų bendratikį nedelsiant sugrįžti į kaimenę ir kaip jam paaiškintum, kad Dievas iš mūsų nesitiki pernelyg daug?

19 Gyvename paskutinėmis dienomis, ir šios sistemos pabaiga jau visai arti. Todėl neaktyvų bendratikį skatinkime lankyti krikščionių sueigas. Tegul ryžtasi tam jau šiandien. Priminkime jam, kad žmogų nuo Dievo atitraukti stengiasi Šėtonas. Tai jis perša mintį, esą palikus Jehovos tarnystę gyvenimo našta palengvės. Atitolusiam krikščioniui pasakykime, jog žmogus tikrą atgaivą jaučia tik ištikimai sekdamas Jėzumi. (Perskaityk Mato 11:28-30.)

20 Nuklydusiajam primink, jog Dievas iš mūsų tikisi tik to, ką pajėgiame. Štai Lozoriaus sesuo Marija, likus kelioms dienoms iki Jėzaus mirties, patepė savo Mokytoją labai brangiu kvapiu aliejumi. Kada kiti ėmė murmėti, kam toks eikvojimas, Jėzus prabilo: „Palikite ją ramybėje! [...] Ji padarė, ką galėjo“ (Mk 14:6-8). Kitąsyk Jėzus pagyrė neturtingą našlę už tai, kad šventykloje paaukojo porą smulkių pinigėlių. Ji irgi padarė, ką galėjo (Lk 21:1-4). Lankyti krikščionių sueigas ir skelbti gerąją naujieną apie Karalystę dauguma iš mūsų tikrai galime. Šitaip tarnauti Jehovai, jo padedami, įstengs ir daugelis tų, kurie šiandieną yra neaktyvūs.

21, 22. Kaip galėtum patikinti tuos, kurie grįžta prie Jehovos?

21 Jei romus krikščionis nuklydo nuo kaimenės ir nebedrįsta susitikti su broliais, primink jam, kiek buvo džiaugsmo, kai parsirado sūnus palaidūnas. Jeigu kas grįžta į bendruomenę, irgi visi džiaugiamės. Paragink žmogų veikti jau dabar — pasipriešinti Šėtonui ir žengti prie Dievo (Jok 4:7, 8).

22 Visų, grįžtančių prie Jehovos, laukia šiltas sutikimas (Rd 3:40). Jau ir seniau tarnystė Jehovai, be abejo, teikė jiems daug džiaugsmo. O kiek daug gera jų laukia priešaky, — jeigu tik nedelsdami sugrįš į kaimenę!

Kaip atsakysi?

• Kaip galėtum padėti krikščioniui, kuris atitolo kuo nors pasipiktinęs?

• Kokie argumentai padėtų persigalvoti žmogui, kuris Dievo kaimenę paliko savaip supratęs tam tikrus Biblijos mokymus?

• Kaip pagelbėti tokiam, kuris nedrįsta sugrįžti į bendruomenę?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Atidžiai klausykis, ką neaktyvus bendratikis tau išsipasakoja

[Iliustracija 15 puslapyje]

Apmąstydami Jėzaus pasakojimą apie sūnų palaidūną, galbūt kai kas pajus širdyje norą grįžti į kaimenę